Liturgija

Žmogus turi Dievą garbinti ne vien siela, bet ir kūno veiksmais. Kad geriau būtų galima juos atlikti, pasistengsime paaiškinti religinių veiksmų prasmę.

Dažna dvasininkų nepareigingumo, moralinio palaidumo ir ištvirkimo priežastis yra „vudstokiškos“ laisvės nuo bet kokių įstatymų atmosfera, lydėjusi 7–8 dešimtmečių liturgines reformas bei iškraipymus.

Asmens prisirišimas prie kultūrinių jo religijos aspektų, ypač tai religijai išskirtinių ritualų ir doktrinų, koreliuoja su tikimybe, kad šis asmuo liks to tikėjimo išpažinėju.

Ar mums geriau sutikti Kristų kylant į viršų pas Jį, ar traukiant Jį žemyn į savo kasdienį pasaulį?

Vokietijoje vidutiniškai tik vienas iš dešimties pakrikštytų katalikų kiekvieną sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose. Ką tuomet veikia kiti devyni iš dešimties? Vienas iš dažniausių pasiteisinimų – esą ir miške įmanoma sutikti Dievą. Žinoma, gamtoje galime sutikti visų dalykų Kūrėją. Vis dėlto, net jei visi iš 21 milijono katalikų, neinančių į bažnyčią, sekmadieniais vaikštinėtų po mišką, kodėl tai nėra tas pats, kaip dalyvauti Mišiose?