Tinklalapis kath.ch paskelbė interviu su socialinių mokslų tyrėju, kuris, Vokietijos vyskupų konferencijos prašymu, paskelbė 2024 m. gegužės mėn. paskelbtą studiją apie kandidatų į kunigystę sociologiją ir motyvaciją Vokietijoje, pavadintą „Kas yra naujieji kunigai?“.
Ši studija, komentuojama vieno iš jos autorių, įdomi dėl to, kad joje pateikiamas jaunų Vokietijos dvasininkų, atsiribojančių nuo srovės, nešančios jų vyresniuosius per Sinodo kelio beprotybę, paveikslas.
Tyrėjas, būdamas progresyvistinių nuostatų, pirmiausia pažymi, kad „rezultatai [...] patvirtina stereotipinį mūsų turimą kunigų įvaizdį“. Tai buvo „jauni kunigai, kurių amžiaus vidurkis – 37 metai. Jų būdo bruožai aiškiai išskiria juos iš bendraamžių“.
Jis paaiškina: „Jie yra kilę iš katalikiškų, vieningo tikėjimo šeimų, gavo religinį išsilavinimą Bažnyčioje ir joje patyrė stiprų įspūdį lemiamu socializacijos etapu.
„Jie laikosi konservatyvių – jei ne pasenusių – idėjų apie kunigo profesiją ir funkcijas. Be to, jie palaiko konservatyvias tiek Bažnyčios, tiek visuomenės sampratas. Šio modelio išimtys sudaro mažumą.“ Jis priduria: „jie pateikia panašius savo profesijos motyvacijos modelius: parapija, liturgija ir liaudiškoji Bažnyčia“.
Toliau pateikiamas komentaras yra daug pasakantis: „dauguma kunigų, turinčių tradicinį katalikišką habitus, socialiniu lygmeniu vis mažiau atstovauja centristiniams sluoksniams, kaip buvo prieš kelis dešimtmečius. Jie vis labiau sudaro konservatyvųjį pakraštį, demografiškai senstantį ir prarandantį pagreitį“.
Norėdamas išeiti iš šio „scenarijaus“, tyrėjas siūlo „sistemingai perorientuoti visus Bažnyčios aspektus – nuo moralinių klausimų iki administracinės praktikos. Ar Bažnyčia ir toliau laikysis konservatyvios linijos ir samdys tai atitinkančius vyrus, ar atsivers šiuolaikinės visuomenės įvairovei?“
Jauni kunigai nesidomi Sinodo reformomis
Dar vienas tyrėją nuliūdinęs pastebėjimas: „Apskritai [sinodo reformų procesai] mažai domina jaunus kunigus. Paklausti, kaip reikėtų reformuoti Bažnyčią, daugiau nei trys ketvirtadaliai jaunų kunigų pamini didesnį dvasinį gilumą arba ryškesnę orientaciją į tikėjimo turinio perteikimą.“
O maždaug trečdalis „pasisako už aktyvesnį pasauliečių dalyvavimą Bažnyčioje“. Demokratizacijos Bažnyčioje ar celibato prievolės panaikinimo temas „palaiko tik apie 30 % apklaustųjų“. Galiausiai „tik vienas iš keturių kunigų balsuotų už moterų įšventinimą“.
Galiausiai tyrėjas pažymi, kad „tyrimas parodė, jog jauni kunigai labiau siekia gyventi savo dvasingumu ir būti ganytojais. Tačiau šis įvaizdis nebeatitinka tikrovės, nes šiandien iš kunigų, kurių vis mažėja, dažnai tikimasi, kad jie vadovaus didelėms, po kelias sugrupuotoms parapijoms“.
Kitaip tariant, kunigas turėtų tapti vadybininku, o pasauliečiai rūpintis sielovada... Modernistai nebeturi supratimo, kas iš tiesų yra Jėzaus Kristaus kunigystė, ir nori pertvarkyti Bažnyčią pagal juos supančio pasaulio įvaizdį. Laimei, Dievo malonė vis dar veikia išsaugodama tai, ką šiandien galima išsaugoti kuniguose.
