FSSPX.news   Publikuota iš: Fsspx.lt
Dignitas infinita

2024 m. balandžio 8 d. Tikėjimo mokymo dikasterija paskelbė deklaraciją „Dignitas infinita“ apie žmogaus orumą. Dokumentą kovo 25 d. patvirtino popiežius Pranciškus.

Pirmojoje jo dalyje kalbama apie tai, kaip augo „žmogaus orumo svarbos supratimas“. Antrojoje dalyje teigiama, kad „Bažnyčia skelbia, gina ir užtikrina žmogaus orumą“. Trečiojoje dalyje žmogaus orumas pristatomas kaip „žmogaus teisių bei pareigų pagrindas“. Galiausiai ketvirtojoje dalyje aprašomi „kai kurie rimti žmogaus orumo pažeidimai“.

Klaidingas žmogaus orumo supratimas

Deklaracija „Dignitas infinita“ perima ir toliau rutulioja iškreiptą, arba klaidingą, žmogaus orumo sampratą, kuri buvo iškelta Vatikano II Susirinkime ir patvirtinta deklaracijoje apie religinę laisvę „Dignitatis humanae“. Susirinkimas teigė, kad visi žmonės turi prigimtinį asmens orumą ir dėl to turi teisę į religinę laisvę, t. y. teisę viešai išpažinti ir skelbti bet kokią religiją. Šitaip žmogui buvo suteikta teisė klysti religiniuose dalykuose. Būtent šiai naujovei labiausiai priešinosi konservatyvesni Susirinkimo tėvai, matydami joje Kristaus karališkumo neigimą.

Svarbi perskyra

Pačioje dokumento „Dignitas infinita“ pradžioje žmogaus orumas vadinamas „begaliniu“ ir pabrėžiama, kad šis orumas buvo „autoritetingai“ patvirtintas 1948 m. gruodžio 10 d. „Žmogaus teisių deklaracijoje“. (Ši deklaracija dokumente paminėta ne kartą.)

7-ojoje dokumento pastraipoje pristatoma ketveriopa žmogaus orumo sąvokos perskyra: tai ontologinis orumas, moralinis orumas, socialinis orumas ir egzistencinis orumas. Paskutinės dvi sąvokos yra gana antraeilės, tačiau pirmosios dvi – esminės, ir todėl jas reikia paaiškinti išsamiau.

Žmogaus siela, sukurta tiesiogiai Dievo, yra sujungta su kūnu ir atlieka dvejopą vaidmenį. Pirma, ji sukurtam individui suteikia žmogiškąją prigimtį: dėl to jis tampa žmogiškuoju asmeniu, pagal garsųjį Boecijaus apibrėžimą, cituojamą 17-oje dokumento išnašoje.[1] Taigi siela yra visiems žmonėms bendro ontologinio orumo šaltinis.

Antra, siela dėl savo dviejų galių: proto ir valios, yra žmogaus veiksmų principas. Šie veiksmai priklauso jau moralinei sričiai. Jei žmogaus veiksmai padeda jam įgyvendinti savo žmogiškumą, kreipdami jį į jo tikslą, t. y. į Dievą, jie apibūdinami kaip „geri“. Jei, priešingai, žmogaus veiksmai atitraukia jį nuo jo tikslo, jie vadinami „blogais“.

Vadinasi, moralinis asmens orumas priklauso nuo jo veiksmų. Kuo labiau žmogus siekia savo tikrojo tikslo ir kuo geriau elgiasi, tuo jo orumas yra didesnis, o tas, kuris nusisuka nuo savo tikrojo tikslo ir daro bloga, netenka savo moralinio orumo.

Šis faktas net prigimtinėje srityje yra pripažįstamas visų visuomenių: gera darantis pilietis būna įvairiai apdovanojamas ir pagerbiamas, o bloga darantis – baudžiamas įstatymo. Šie apdovanojimai ir bausmės suteikia piliečiui tai, ko jis nusipelnė, ir leidžia visuomenėms apsisaugoti nuo tų, kurie joms kelia grėsmę.

Kaip „Dignitas infinita“ iškreipia žmogaus orumo sampratą

Dokumente neneigiamas ontologinis žmogaus orumas, priešingai – jame pabrėžiamas nekalto žmogaus gyvybės neliečiamumas. Motinos įsčiose esantis kūdikis, protingo amžiaus dar nesulaukęs vaikas, proto netekęs žmogus – visi jie turi prigimtinį, ontologinį, orumą, kurio negalima pažeisti.

Antra vertus, dokumente nutylima, kad tiems, kurie yra pakankamai protingi, kad atliktų moralinius veiksmus, svarbesnis tampa moralinis orumas, ypač visuomenės akyse. Nes kaip kitaip būtų įmanoma bausti „neliečiamą orumą“ turintį asmenį, jei ne atsižvelgiant į jo faktinį moralinį orumą?

Tačiau dokumentas, padaręs svarbią perskyrą tarp ontologinio ir moralinio orumo, vėliau pastarąjį užmiršta ir kalba vien apie ontologinį orumą, juo grįsdamas visas žmogaus teises, tarp jų teisę laisvai išpažinti bet kokį, net ir patį klaidingiausią, tikėjimą ir teisę jokiomis aplinkybėmis nebūti baudžiamam mirties bausme. Tai ne tik prieštarauja ankstesniam Bažnyčios mokymui, bet ir iš teisėtos valdžios atima teisę ginti visuomenę ir Bažnyčią nuo blogio bei klaidų.

Lyg to būtų maža, ontologinis žmogaus orumas dokumente vadinamas „begaliniu“. Tačiau tik Dievas yra begalinis. Net angelai, tos grynosios dvasios, neturi begalinio orumo.

Ketvirtojoje dokumento dalyje aptariami kai kurie „rimti žmogaus orumo pažeidimai“, tokie kaip skurdas, karas, migrantų vargai, prekyba žmonėmis, žmonių organais, narkotikais ir ginklais, terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, abortai, poligamija, seksualinė prievarta, surogatinė motinystė, eutanazija, genderizmas, lyties keitimas ir, galiausiai, smurtas skaitmeninėje erdvėje. Visa tai yra svarbu, ir gerai, kad šios blogybės sulaukė pasmerkimo. Antra vertus, nutylėti kai kurie šiais laikais išplitę žmogaus orumą žeminantys veiksmai, pavyzdžiui, sodomijos nuodėmė. Taip pat keista matyti, kaip įkyriai minima „Žmogaus teisių deklaracija“, tarsi ji viena galėtų žmones įkvėpti gerbti žmogiškąjį orumą.

[1] „Asmuo yra protingą prigimtį turinti individuali substancija“, – Boecijus, „Prieš Eutichą ir Nestorijų“.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų