Nuo spalio 4 d. vyksta 16-oji Vyskupų sinodo asamblėja, skirta „sinodalumui“. Spalio 2 d. dėl „įvairių kai kurių vyresniųjų prelatų (... ) pareiškimų, akivaizdžiai prieštaraujančių nuolatinei Bažnyčios doktrinai ir disciplinai, kurie tarp tikinčiųjų ir kitų geros valios žmonių kėlė ir tebekelia didelę sumaištį“, penki kardinolai paskelbė, kad jie išreiškė „giliausią susirūpinimą Romos popiežiui“, pateikdami popiežiui Pranciškui penkis dubia tam tikrais klausimais, susijusiais su Dieviškojo Apreiškimo aiškinimu, tos pačios lyties asmenų sąjungų laiminimu, sinodalumu kaip Bažnyčios konstituciniu matmeniu, moterų šventinimo į kunigystę ir atgaila kaip būtina sakramentinio išrišimo sąlyga.
Šį dubia pasirašė penki kardinolai: vokietis Walteris Brandmülleris, amerikietis Raymondas Leo Burke'as, meksikietis Juanas Sandovalas Íñiguezas, gvinėjas Robertas Sarah ir kinas Josephas Zen Ze-kiunas. Šių kardinolų teigimu, jie įsitikinę, kad a. a. kardinolas George'as Pellas taip pat „pritarė šiems dubia ir būtų pirmasis juos pasirašęs“. Prieš mirtį kard. Pellas parašė straipsnį „Sinodas – nuodingas košmaras“
Pirmuosius dubia kardinolai pateikė dar 2023 m. liepos 10 d. Kitą dieną, liepos 11-ąją, Pranciškus atsakė laišku ispanų kalba. Penki kardinolai manė, kad atsakymas jų netenkina, todėl rugpjūčio 21 d. savo dubia suformulavo taip, kad popiežius į juos atsakytų „taip“ arba „ne“, „siekiant gauti aiškų atsakymą, pagrįstą amžinuoju Bažnyčios mokymu ir disciplina“. Nesulaukę jokio atsakymo, kardinolai spalio 2 d. nusprendė paviešinti savo dubia visiems tikintiesiems.
Pateikiame visą pirmųjų ir vėliau performuluotų dubia bei popiežiaus Pranciškaus atsakymo į pirmuosius dubia vertimą.
Pranešimas Kristaus tikintiesiems (212 kan., § 3)
Dėl dubia, pateiktų popiežiui Pranciškui
Broliai ir seserys Kristuje,
Mes, Šventosios kardinolų kolegijos nariai, vadovaudamiesi visų tikinčiųjų pareiga „pareikšti šventiesiems ganytojams savo nuomonę Bažnyčios gerovei svarbiais klausimais“ (kan. 212 § 3) ir, svarbiausia, vadovaudamiesi kardinolų pareiga „individualiai padėti Romos popiežiui... ypač kasdien rūpinantis visuotine Bažnyčia“ (kan. 349), atsižvelgdami į įvairius su būsimo Vyskupų sinodo rengimu susijusius aukštų prelatų pareiškimus, atvirai prieštaraujančius nuolatinei Bažnyčios doktrinai bei disciplinai ir sukėlusius bei tebekeliančius didžiulę sumaištį bei tikinčiųjų ir kitų geros valios žmonių paklydimą, išreiškėme Romos popiežiui savo giliausią susirūpinimą. 2023 m. liepos 10 d. laišku, remdamiesi pasiteisinusia dubia [klausimų] pateikimo vyresniajam praktika, kad šis turėtų progą savo responsa [atsakymais] paaiškinti Bažnyčios doktriną ir discipliną, popiežiui Pranciškui pateikėme penkias dubia [klausimus], kurių kopijos pridedamos. Popiežius Pranciškus 2023 m. liepos 11 d. laišku atsakė į mūsų laišką.
Išnagrinėję jo laišką, kuriame nebuvo laikomasi responsa ad dubia [atsakymų į klausimus] praktikos [atsakyti taip arba ne], mes performulavome dubia, kad gautume aiškų atsakymą, pagrįstą amžina Bažnyčios doktrina ir disciplina. 2023 m. rugpjūčio 21 d. laišku Romos popiežiui pateikėme performuluotas dubia, kurių kopija pridedama. Iki šiol negavome į jas atsakymo.
Atsižvelgdami į dubia klausimų rimtumą, ypač artėjant Vyskupų sinodo sesijai, manome, kad mūsų pareiga informuoti jus, tikintieji (kan. 212 § 3), kad nepasiduotumėte sumaiščiai, klaidoms ir nusivylimui, bet melstumėtės už visuotinę Bažnyčią ir ypač už Romos popiežių, kad Evangelijos būtų mokoma dar aiškiau ir ja būtų dar ištikimiau vadovaujamasi.
Jūsų Kristuje,
Roma, 2023 m. spalio 2 d.
D U B I A
(Pateikta 2023 m. liepos 10 d.)
1 Dubium dėl teiginio, kad turėtume naujai interpretuoti Dieviškąjį Apreiškimą pagal vykstančius kultūrinius ir antropologinius pokyčius.
Po kai kurių vyskupų pareiškimų, kurie nebuvo nei pataisyti, nei atšaukti, klausiame, ar Bažnyčioje Dieviškasis Apreiškimas turėtų būti naujai aiškinamas pagal mūsų laikų kultūrinius pokyčius ir pagal šių pokyčių skatinamą naują antropologinę viziją, ar vis tik Dieviškasis Apreiškimas yra visiems laikams privalomas, nekintamas ir todėl jam negalima prieštarauti, kaip teigia Vatikano II Susirinkimas, kad apreiškiančiam Dievui priklauso „tikėjimo klusnumas“ (Dei Verbum, 5 str.); kad tai, kas apreikšta dėl visų išganymo, turi išlikti „visa, per amžius“, gyva ir „perduodama visoms kartoms“ (7 str.); kad supratimo pažanga nereiškia jokio daiktų ir žodžių tiesos pasikeitimo, nes tikėjimas buvo „perduotas ... kartą ir visiems laikams“ (8 str.), o Magisteriumas nėra viršesnis už Dievo žodį, bet moko tik to, kas perduota (10 str.)?
2 Dubium dėl teiginio, kad plačiai paplitusi tos pačios lyties asmenų sąjungų laiminimo praktika atitinka Apreiškimą ir Magisteriumą (KBK 2357).
Pagal Dieviškąjį Apreiškimą, patvirtintą Šventajame Rašte, kurio Bažnyčia „dieviškuoju įsakymu, padedama Šventosios Dvasios, [...] atsidavusiai klausosi, uoliai jį saugo ir ištikimai aiškina“ (Dei Verbum 10), pradžioje Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, sukūrė vyrą ir moterį ir palaimino juos, kad būtų vaisingi (plg. Pr 1, 27-28), todėl apaštalas Paulius moko, kad lytinio skirtingumo neigimas yra Kūrėjo neigimo pasekmė (Rom 1, 24-32). Klausiame: Ar gali Bažnyčia, neišduodama apreikštosios doktrinos, nukrypti nuo šio „principo“, laikydama jį, priešingai nei mokoma Veritatis Splendor 103 str., tik idealu ir priimdama kaip „galimą gėrį“ objektyviai nuodėmingas situacijas, pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų sąjungas?
3 Dubium dėl teiginio, kad sinodalumas yra „Bažnyčios sudėtinė dalis“ (Apaštališkoji konstitucija Episcopalis Communio 6), taigi Bažnyčia dėl savo prigimties turėtų būti sinodalinė.
Atsižvelgiant į tai, kad Vyskupų sinodas neatstovauja Vyskupų kolegijai, o yra tik popiežiaus patariamasis organas, nes vyskupai, kaip tikėjimo liudytojai, negali deleguoti savo tiesos išpažinimo, klausiame, ar sinodalumas gali būti aukščiausiasis nuolatinio Bažnyčios valdymo reguliavimo kriterijus, neiškreipiant jos Steigėjo norėtos konstitucinės tvarkos, pagal kurią aukščiausią ir visišką Bažnyčios valdžią vykdo ir popiežius pagal savo pareigas, ir Vyskupų kolegija kartu su savo vadovu Romos popiežiumi (Lumen gentium, 22 str.)?
4 Dubium dėl ganytojų ir teologų paramos teorijai, kad „Bažnyčios teologija pasikeitė“ ir todėl kunigystės šventimai gali būti suteikiami moterims.
Po kai kurių prelatų pareiškimų, kurie nebuvo nei pataisyti, nei atšaukti, esą su Vatikano II Susirinkimu pasikeitė Bažnyčios teologija ir Mišių prasmė, klausiame, ar vis dar galioja Vatikano II Susirinkimo teiginys, kad „[bendroji tikinčiųjų kunigystė ir tarnybinė arba hierarchinė kunigystė] skiriasi iš esmės, o ne tik laipsniu“ (Lumen gentium, 10 str.) ir kad presbiteriai, turėdami „šventąją [kunigystės] šventimų galią – aukoti auką ir atleisti nuodėmes“ (Presbyterorum ordinis, 2 str.), veikia kaip Kristaus Tarpininkai, per kuriuos dvasinė tikinčiųjų auka tampa tobula? Be to, klausiame, ar tebegalioja šventojo Jono Pauliaus II apaštališkojo laiško Ordinatio Sacerdotalis mokymas, kuriame kaip galutinė ir neginčijama tiesa dėstoma, kad moterims kunigystės šventimų suteikti negalima, taigi šis mokymas nebegali būti keičiamas ir nebegali būti laisvai ganytojų ar teologų diskutuojamas?
5 Dubium dėl teiginio „atleidimas yra žmogaus teisė“ ir Šventojo Tėvo primygtinio reikalavimo suteikti išrišimą visiems ir visada, kad atgaila nebūtų būtina sąlyga sakramentiniam išrišimui.
Klausiame, ar tebegalioja Tridento Susirinkimo mokymas, pagal kurį sakramentinės išpažinties galiojimui būtina atgaila, kurią sudaro atgailaujančiojo neapykanta padarytai nuodėmei su ketinimas daugiau nenusidėti (XIV sesija, IV skyrius: DH 1676), todėl kunigas turi atidėti išrišimą, kai akivaizdu, kad ši sąlyga neįvykdyta?
PERFORMULUOTOS DUBIA
(Pateikta 2023 m. rugpjūčio 21 d.)
Jo Šventenybei
PRANCIŠKUI
Aukščiausiajam Pontifikui
Šventasis Tėve,
esame labai dėkingi už atsakymus, kuriuos maloniai norėjote mums pasiūlyti. Pirmiausia norėtume paaiškinti, kad, jei uždavėme Jums šiuos klausimus, tai ne iš baimės dėl dialogo su mūsų laikų žmonėmis ar dėl klausimų, kuriuos jie galėtų mums užduoti apie Kristaus Evangeliją. Iš tikrųjų mes, kaip ir Jūsų Šventenybė, esame įsitikinę, kad Evangelija suteikia žmogaus gyvenimui pilnatvę ir atsako į kiekvieną mūsų klausimą. Mus jaudina kitas rūpestis: mums kelia nerimą tai, kad yra ganytojų, kurie abejoja Evangelijos gebėjimu perkeisti žmonių širdis ir galiausiai siūlo jiems nebe sveiką doktriną, bet „mokymą pagal savo skonį“ (plg. 2 Tim 4, 3). Mums taip pat rūpi, kad būtų suprasta, jog Dievo gailestingumas nėra mūsų nuodėmių uždengimas, bet yra daug didesnis, nes leidžia mums atsiliepti į Jo meilę laikantis Jo įsakymų, t. y. atsiversti ir tikėti Evangelija (plg. Mk 1, 15).
Su tokiu pat nuoširdumu, su kokiu mums atsakėte, turime pridurti, kad Jūsų atsakymai neišsklaidė mūsų iškeltų abejonių, bet jas dar labiau pagilino. Todėl jaučiamės įpareigoti iš naujo pateikti šiuos klausimus, juos performuluodami, Jūsų Šventenybei, kuriam, kaip Petro įpėdiniui, Viešpats pavedė tvirtinti savo brolius tikėjime. Tai juo labiau neatidėliotina dėl artėjančio Sinodo, kuriuo daugelis nori pasinaudoti, kad paneigtų katalikiškąją doktriną tais pačiais klausimais, su kuriais susijusios mūsų abejonės. Todėl iš naujo pateikiame Jums savo klausimus, kad į juos būtų galima atsakyti paprastu „taip“ arba „ne“.
Jūsų Šventenybė primygtinai reikalauja, kad Bažnyčia galėtų giliau suprasti tikėjimo paveldą. To iš tiesų mokoma Dei Verbum 8 str. ir tai priklauso katalikų doktrinai. Tačiau Jūsų atsakymas neatspindi mūsų susirūpinimo. Daugelis krikščionių, įskaitant ganytojus ir teologus, šiandien teigia, kad mūsų laikų kultūriniai ir antropologiniai pokyčiai turėtų pastūmėti Bažnyčią mokyti priešingai tam, ko ji visada mokė. Tai susiję su esminiais, o ne antraeiliais mūsų išganymo klausimais, tokiais kaip tikėjimo išpažinimas, subjektyvios sąlygos, kurias įvykdžius galima prieiga prie sakramentų ir moralės įstatymo laikymasis. Taigi norime perfrazuoti savo dubium: ar įmanoma, kad šiandien Bažnyčia tikėjimo ir moralės klausimais mokytų doktrinų, prieštaraujančių toms, kurių ji mokė anksčiau – tiek popiežiaus ex cathedra, tiek Ekumeninio Susirinkimo apibrėžimuose, tiek ordinariniame visuotiniame vyskupų, išsibarsčiusių visame pasaulyje, magisteriume (plg. Lumen gentium, 25 str.)?
Jūsų Šventenybė primygtinai pabrėžė, kad negalima painioti santuokos ir kitokių, seksualinio pobūdžio sąjungų, todėl reikėtų vengti bet kokių apeigų ar sakramentinio tos pačios lyties porų laiminimo, kas sukeltų painiavą. Tačiau mums rūpi kas kita: nerimaujame, kad tos pačios lyties porų laiminimas bet kuriuo atveju gali sukelti painiavą ne tik dėl to, kad jos gali atrodyti analogiškos santuokai, bet ir dėl to, kad homoseksualūs aktai praktiškai būtų pateikiami kaip gėris ar bent jau kaip galimas gėris, kurio Dievas prašo iš žmonių jų kelionėje pas Jį. Taigi leiskite perfrazuoti savo dubium: Ar įmanoma, kad tam tikromis aplinkybėmis ganytojas galėtų palaiminti homoseksualių asmenų sąjungas, taip leisdamas suprasti, kad homoseksualus elgesys kaip toks neprieštarauja Dievo įstatymui ir asmens kelionei link Dievo? Su šiuo dubium susijęs poreikis iškelti dar vieną: ar tebegalioja visuotinio ordinarinio magisteriumo palaikomas mokymas, kad kiekvienas lytinis aktas už santuokos ribų, ypač homoseksualūs aktai, yra objektyviai sunki nuodėmė prieš Dievo įstatymą, nepaisant aplinkybių, kuriomis jis vyksta, ir ketinimų, su kuriais jis vykdomas?
Jūs pabrėžėte, kad Bažnyčia turi sinodinį matmenį, nes visi, įskaitant tikinčiuosius pasauliečius, yra kviečiami dalyvauti ir išsakyti savo nuomonę. Tačiau mus neramina kitas dalykas: šiandien būsimasis Sinodas dėl „sinodalumo“ pristatomas taip, tarsi bendrystėje su popiežiumi jis atstovautų aukščiausiajai Bažnyčios valdžiai. Tačiau Vyskupų sinodas yra popiežiaus patariamasis organas; jis neatstovauja Vyskupų kolegijai ir negali spręsti joje nagrinėjamų klausimų bei priimti dėl jų dekretų, nebent tam tikrais atvejais Romos popiežius, kurio pareiga yra ratifikuoti Sinodo sprendimus, aiškiai suteiktų jam svarstymo galią (plg. C.I.C. 343 kan.). Tai lemiamas dalykas, nes Vyskupų kolegijos neįtraukimas į tokius klausimus, kokius ketina kelti būsimasis Sinodas ir kurie liečia pačią Bažnyčios konstituciją, prieštarautų būtent to sinodiškumo, kurį, kaip teigiama, jis nori skatinti, šaknims. Todėl perfrazuojame savo dubium: ar Romoje vyksiantis Vyskupų sinodas, kuriame dalyvaus tik atrinkti ganytojų ir tikinčiųjų atstovai, doktrininiais ar pastoraciniais klausimais, dėl kurių bus kviečiamas pasisakyti, vykdys aukščiausiąją Bažnyčios valdžią, kuri priklauso išimtinai Romos popiežiui ir, una cum capite suo, Vyskupų kolegijai (plg. C.I.C. 336 kan.)?
Savo atsakyme Jūsų Šventenybė aiškiai pasakė, kad šventojo Jono Pauliaus II sprendimo Ordinatio Sacerdotalis reikia laikytis galutinai, ir teisingai pridūrė, kad kunigystę būtina suprasti ne galios, bet tarnystės prasme, kad teisingai suprastume mūsų Viešpaties sprendimą šventimus palikti tik vyrams. Kita vertus, paskutiniame savo atsakymo punkte pridūrėte, kad šį klausimą dar galima toliau nagrinėti. Nerimaujame, kad kai kas šį teiginį gali interpretuoti taip, kad šis klausimas dar nėra galutinai išspręstas. Iš tikrųjų šventasis Jonas Paulius II dokumente Ordinatio Sacerdotalis tvirtina, kad šios doktrinos neklaidingai mokė ordinarinis ir visuotinis magisteriumas, todėl ji priklauso tikėjimo paveldui. Tai buvo Tikėjimo doktrinos kongregacijos atsakymas į dubium, iškeltą dėl apaštališkojo laiško, ir šį atsakymą patvirtino pats Jonas Paulius II. Todėl turime performuluoti savo dubium: ar Bažnyčia ateityje galėtų turėti galimybę suteikti kunigystės šventimus moterims, taip prieštaraudama, kad šio sakramento išimtinis taikymas pakrikštytiems vyrams priklauso pačiai Kunigystės sakramento esmei, kurios Bažnyčia negali pakeisti?
Galiausiai Jūsų Šventenybė patvirtino Tridento Susirinkimo mokymą, pagal kurį sakramentinio išrišimo galiojimui būtina nusidėjėlio atgaila, apimanti ir apsisprendimą daugiau nenusidėti. Ir pakvietėte mus neabejoti begaliniu Dievo gailestingumu. Norėtume dar kartą pakartoti, kad mūsų klausimas kyla ne dėl to, kad abejojame Dievo gailestingumo didybe, bet, priešingai, kyla dėl to, kad suvokiame, jog šis gailestingumas toks didelis, kad galime atsiversti pas Jį, išpažinti savo kaltę ir gyventi taip, kaip Jis mus išmokė. Savo ruožtu kai kas gali aiškinti Jūsų atsakymą taip, kad vien priėjimas prie išpažinties yra pakankama sąlyga norint gauti išrišimą, nes tai gali netiesiogiai apimti nuodėmių išpažinimą ir atgailą. Todėl norėtume performuluoti savo dubium: Ar penitentas, kuris, pripažindamas nuodėmę, bet kokiu būdu atsisako išreikšti ketinimą daugiau jos nedaryti, gali teisėtai gauti sakramentinį išrišimą?
POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS ATSAKYMAS Į PATEIKTUS PIRMUOSIUS (NEPERFORMULUOTUS) DUBIA
2023 m. liepos 11 d.
Brangūs broliai,
Nors manau, kad ne visada protinga atsakyti į tiesiogiai man adresuotus klausimus, ir būtų neįmanoma atsakyti į visus, tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad Sinodas jau netoli, manau, kad tikslinga tai padaryti.
Popiežiaus Pranciškaus atsakymas į pirmąjį dubium
a) Atsakymas priklauso nuo to, kokią reikšmę suteikiate žodžiui „reinterpretuoti“. Jei jis suprantamas kaip „aiškinti geriau“, išsireiškimas galioja. Šia prasme Vatikano II Susirinkimas patvirtino, kad būtina, jog kartu su egzegetų – ir papildančių teologų – darbu „bręstų Bažnyčios sprendimas“ (Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Dei Verbum, 12 str.).
b) Todėl, nors tiesa, kad Dieviškasis Apreiškimas yra nekintamas ir visada privalomas, Bažnyčia turi būti nuolanki ir pripažinti, kad ji niekada neišsemia jo neaprėpiamo turtingumo ir turi augti jo supratimu.
c) Vadinasi, ji taip pat bręsta suprasdama tai, ką pati patvirtino savo Magisteriumu.
d) Kultūriniai pokyčiai ir nauji istorijos iššūkiai nekeičia Apreiškimo, bet gali mus paskatinti geriau išreikšti tam tikrus jo perteklinio turtingumo aspektus, kurie visada siūlo daugiau.
e) Tai neišvengiamai gali padėti geriau išreikšti kai kuriuos ankstesnius Magisteriumo teiginius, ir taip iš tiesų buvo per visą istoriją.
f) Viena vertus, tiesa, kad Magisteriumas nėra viršesnis už Dievo Žodį, tačiau taip pat tiesa, kad tiek Šventojo Rašto tekstai, tiek Tradicijos liudijimai reikalauja aiškinimo, kad jų amžinoji esmė būtų atskirta nuo kultūrinio sąlygotumo. Tai akivaizdu, pavyzdžiui, Biblijos tekstuose (tokiuose kaip Iš 21, 20-21) ir kai kuriuose Magisteriumo įsikišimuose, kuriais toleruojama vergija (plg. popiežius Mikalojus V, bulė Dum diversas, 1452). Tai nėra nereikšmingas klausimas, turint omenyje jo glaudų ryšį su amžina tiesa apie neatimamą žmogaus asmens orumą. Šiuos tekstus reikia aiškinti. Tas pats pasakytina ir apie tam tikrus Naujojo Testamento samprotavimus apie moteris (1 Kor 11, 3-10; 1 Tim 2, 11-14) bei kitus Šventojo Rašto tekstus ir Tradicijos liudijimus, kurių šiandien negalima iš esmės pakartoti.
g) Svarbu pabrėžti, kad negali pasikeisti tai, kas apreikšta „visų išganymui“ (Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Dei Verbum, 7 str.). Todėl Bažnyčia turi nuolat skirti tai, kas yra būtina išganymui, nuo to, kas yra antraeilis ar mažiau tiesiogiai susijęs su šiuo tikslu dalykas. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti tai, ką patvirtino šv. Tomas Akvinietis: „Kuo labiau leidžiamės į smulkmenas, tuo dažniau susiduriame su trūkumais.“ (Summa Theologiae I/II q. 94, art. 4).
h) Galiausiai, viena tiesos formuluotė niekada nebus tinkamai suprasta, jei ji bus pateikta atskirai, atsietai nuo turtingo ir darnaus viso Apreiškimo konteksto. „Tiesų hierarchija“ taip pat reiškia, kad kiekviena iš jų turi būti tinkamai susieta su pagrindinėmis tiesomis ir visu Bažnyčios mokymu. Tai galiausiai gali lemti skirtingus tos pačios doktrinos pateikimo būdus, nors „tiems, kurie trokšta monolitinės, visų saugomos ir niuansams vietos nepaliekančios doktrinos visumos, tai gali atrodyti nepageidautinas ir vedantis į sumaištį teiginys. Tačiau iš tikrųjų tokia įvairovė padeda atskleisti ir plėtoti skirtingus neišsemiamų Evangelijos turtų aspektus“ (Evangelii gaudium, 40 str.). Kiekviena teologinė srovė turi ne tik pavojų, bet ir galimybių.
Popiežiaus Pranciškaus atsakymas į antrąjį dubium
a) Bažnyčia labai aiškiai supranta santuoką: tai išskirtinė, stabili ir neišardoma vyro ir moters sąjunga, natūraliai atvira prokreacijai. Tik tokią sąjungą galima vadinti „santuoka“. Kitos sąjungos formos ją įgyvendina tik „daliniu ir neanalogišku būdu“ (Amoris laetitia, 292), todėl jų negalima griežtai vadinti „santuoka“.
b) Tai ne tik pavadinimų klausimas, bet tikrovė, kurią vadiname santuoka, turi unikalią esminę konstituciją, reikalaujančią išskirtinio pavadinimo, netaikytino kitoms tikrovėms. Ji neabejotinai yra kur kas daugiau nei paprastas „idealas“.
c) Dėl šios priežasties Bažnyčia vengia bet kokių apeigų ar sakramentų, kurie galėtų prieštarauti šiam įsitikinimui ir siūlyti pripažinti santuoka kažką, kas nėra santuoka.
d) Vis dėlto santykiuose su žmonėmis neturime prarasti pastoracinės meilės, kuri turėtų persmelkti visus mūsų sprendimus ir nuostatas. Objektyvios tiesos gynimas nėra vienintelė šios meilės išraiška; ji taip pat apima gerumą, kantrybę, supratimą, švelnumą ir padrąsinimą. Todėl negalime būti teisėjai, kurie tik neigia, atmeta ir išskiria.
e) Todėl pastoracinis apdairumas turi tinkamai įžvelgti, ar yra palaiminimo formų, kurių prašo vienas ar keli asmenys ir kurios neperteikia klaidingos santuokos sampratos. Juk kai prašoma palaiminimo, išreiškiamas prašymas Dievui padėti, maldavimas gyventi geriau, pasitikėjimas Tėvu, kuris gali padėti mums gyventi geriau.
f) Kita vertus, nors esama situacijų, kurios objektyviu požiūriu nėra moraliai priimtinos, ta pati pastoracinė meilė reikalauja, kad „nusidėjėliais“ nelaikytume tiesiog kitų žmonių, kurių kaltę ar atsakomybę gali sušvelninti įvairūs subjektyvią atsakomybę veikiantys veiksniai (plg. šv. Jonas Paulius II, Reconciliatio et paenitentia, 17).
g) Sprendimai, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali būti pastoracinio apdairumo dalis, nebūtinai turėtų tapti norma. Tai reiškia, kad vyskupijai, vyskupų konferencijai ar bet kuriai kitai bažnytinei struktūrai nedera nuolat ir oficialiai įgalinti procedūras ar ritualus įvairiais klausimais, nes ne viską, kas „yra praktinio įžvalgumo konkrečiomis aplinkybėmis dalis, galima pakelti iki taisyklės lygmens“, nes tai „vestų į netoleruotiną kazuistiką“ (Amoris laetitia, 304). Kanonų teisė neturėtų ir negali apimti visko, o vyskupų konferencijos su savo įvairiais dokumentais ir protokolais neturėtų į tai pretenduoti, nes Bažnyčios gyvenimas teka ne tik norminiu, bet ir daugeliu kitų kanalų.
Popiežiaus Pranciškaus atsakymas į trečiąjį dubium
a) Nors pripažįstate, kad aukščiausią ir visišką Bažnyčios valdžią vykdo tiek popiežius pagal savo pareigas, tiek vyskupų kolegija kartu su savo vadovu Romos popiežiumi (plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen gentium, 22), būtent šiais klausimais išreiškiate savo poreikį dalyvauti, laisvai reikšti savo nuomonę ir bendradarbiauti, taip prašydami tam tikros „sinodiškumo“ formos vykdant savo tarnystę.
b) Bažnyčia yra „misijinės bendrystės slėpinys“, tačiau ši bendrystė nėra vien tik afektinė ar nežemiška; ji būtinai reiškia realų dalyvavimą. Ne tik hierarchai, bet ir visa Dievo tauta įvairiais būdais ir įvairiais lygmenimis gali išsakyti savo nuomonę ir jaustis Bažnyčios kelionės dalimi. Šia prasme galime sakyti, kad sinodalumas, kaip stilius ir dinamizmas, yra esminis Bažnyčios gyvenimo matmuo. Šiuo klausimu šventasis Jonas Paulius II Novo millennio ineunte pasakė keletą labai gražių dalykų.
c) Visai kas kita – sakralizuoti ar primesti tam tikrą sinodalinę metodiką, kuri patinka vienai grupei, paverčiant ją norma ir visiems privalomu keliu, nes tai tik „įšaldytų“ sinodalinę kelionę, ignoruojant skirtingus atskirų Bažnyčių bruožus ir įvairialypį visuotinės Bažnyčios turtingumą.
Popiežiaus Pranciškaus atsakymas į ketvirtąjį dubium
a) „Bendroji tikinčiųjų kunigystė ir tarnybinė kunigystė iš esmės skiriasi“ (Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen gentium, 10). Netinka teigti skirtumo laipsnio, kuris reikštų bendrosios tikinčiųjų kunigystės laikymą kažkuo „antrarūšiu“ ar mažiau vertingu („žemesnio laipsnio“). Abi kunigystės formos viena kitą apšviečia ir palaiko.
b) Kai šv. Jonas Paulius II mokė, kad turime „galutinai“ patvirtinti, jog neįmanoma suteikti kunigystės šventimų moterims, jis jokiu būdu nenureikšmino moterų ir nesuteikė aukščiausios galios vyrams. Šv. Jonas Paulius II tvirtino ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, kai kalbame apie kunigiškąją valdžią, „esame funkcijų, o ne orumo ir šventumo srityje“ (šv. Jonas Paulius II, Christifideles laici, 51) – tai žodžiai, kuriuos nepakankamai įsidėmėjome. Jis taip pat aiškiai laikėsi nuomonės, kad, nors kunigas vienintelis vadovauja Eucharistijai, užduotys „nesuteikia pranašumo vienam prieš kitą“ (šv. Jonas Paulius II, Christifideles laici, 190 pastaba; plg. Tikėjimo mokslo kongregacija, Deklaracija Inter insigniores, VI). Jis taip pat teigė, kad jei kunigiškoji funkcija yra „hierarchinė“, ji neturėtų būti suprantama kaip dominavimo forma, bet „yra visiškai sutvarkyta Kristaus narių šventumui“ (šv. Jonas Paulius II, Mulieris dignitatem, 27). Jei to nesuprasime ir iš šių skirtumų neišsiaiškinsime praktinių pasekmių, bus sunku pripažinti, kad kunigystė skirta tik vyrams, ir negalėsime pripažinti moterų teisių ar būtinybės joms įvairiais būdais dalyvauti vadovaujant Bažnyčiai.
c) Kita vertus, jeigu norima griežto atsakymo, pripažįstame, kad aiški ir autoritetinga doktrina dėl tikslaus „galutinio pareiškimo“ pobūdžio dar nėra iki galo išvystyta. Tai nėra dogmatinis apibrėžimas, ir vis dėlto jo turi laikytis visi. Niekas negali jam viešai prieštarauti, ir vis dėlto jis gali būti tyrimo objektas, kaip, pavyzdžiui, šventimų galiojimo Anglikonų bendrijoje atveju.
Popiežiaus Pranciškaus atsakymas į penktąjį dubium
a) Atgaila yra būtina sakramentinio išrišimo galiojimui ir reiškia apsisprendimą nebenusidėti. Tačiau čia nėra matematikos, ir dar kartą turiu priminti, kad išpažintis nėra muitinė. Esame ne šeimininkai, bet nuolankūs sakramentų, maitinančių tikinčiuosius, valdytojai, nes šios Viešpaties dovanos, daugiau nei saugotinos relikvijos, yra Šventosios Dvasios pagalbininkai žmonių gyvenime.
b) Yra daugybė būdų išreikšti atgailą. Dažnai žmonėms, kurių savigarba labai sužeista, kaltės pripažinimas yra žiauri kančia, tačiau pats priėjimas prie išpažinties yra simbolinė atgailos ir dieviškosios pagalbos ieškojimo išraiška.
c) Taip pat noriu priminti, kad „kartais mums sunku pastoracijoje užleisti vietą besąlygiškai Dievo meilei“ (Amoris laetitia, 311), tačiau turime to išmokti. Sekdamas šventuoju Jonu Pauliumi II, tvirtinu, kad iš tikinčiųjų neturėtume reikalauti pernelyg tikslių ir konkrečių nutarimų pasitaisyti, kurie galiausiai tampa abstraktūs ar net narciziški, tačiau net naujo nuopuolio nuspėjamumas „nepažeidžia tikslo autentiškumo“ (Šv. Jonas Paulius II, Laiškas kard. Williamui W. Baumui ir Apaštališkosios penitenciarijos metinio kurso dalyviams, 1996 m. kovo 22 d., 5).
d) Galiausiai turi būti aišku, kad visos su išpažintimi paprastai siejamos sąlygos netaikytinos, kai asmuo yra agonijos situacijoje arba jo protiniai ir psichologiniai gebėjimai yra labai riboti.
