Kardinolas George'as Pellas

Prieš pat savo mirtį kardinolas George'as Pellas parašė straipsnį laikraščiui The Spectator, kuriame pasmerkė Vatikano planus dėl „Sinodo apie sinodiškumą“ kaip „nuodingą košmarą“. Sinodo, kuris vyks per dvi sesijas šiais ir kitais metais, parengta brošiūra, pasak kardinolo, yra „vienas nenuosekliausių kada nors iš Romos išsiųstų dokumentų“. Joje ne tik „vartojamas neomarksistinis žargonas“, bet ji „priešiška apaštališkajai tradicijai“ ir ignoruoja tokius pagrindinius krikščioniškus principus kaip tikėjimas Dievo teismu, dangumi ir pragaru.

Australijoje gimęs kardinolas, kuriam teko patirti siaubingą išbandymą – įkalinimą gimtojoje šalyje dėl suklastotų kaltinimų seksualiniu išnaudojimu, kol buvo išteisintas, neabejotinai gali būti vadinamas drąsiu. Rašydamas šį tekstą jis nežinojo, kad netrukus mirs; jis buvo pasirengęs susidurti su popiežiaus Pranciškaus ir Sinodo organizatorių įniršiu, kai tekstas bus paskelbtas. Kaip ten bebūtų, staigi mirtis jo žodžiams gali suteikti papildomos jėgos.

***

Katalikų vyskupų sinodas dabar užsiėmęs tuo, ką jie laiko „Dievo svajone“ apie sinodiškumą. Deja, ši dieviškoji svajonė virto nuodingu košmaru, nepaisant vyskupų skelbiamų gerų ketinimų.

Jie išleido 45 puslapių knygelę, kurioje aprašomos daugelyje pasaulio šalių vykusio pirmojo „klausymosi ir svarstymo“ etapo diskusijos, ir tai yra vienas nenuosekliausių dokumentų, kada nors išsiųstų iš Romos.

Nors dėkojame Dievui, kad katalikų skaičius visame pasaulyje, ypač Afrikoje ir Azijoje, didėja, Lotynų Amerikoje vaizdas yra radikaliai kitoks – pralaimima protestantams ir sekuliaristams.

Dokumentas be jokios ironijos pavadintas „Padidinkite savo palapinės erdvę“, o jo tikslas – sutalpinti ne naujai pakrikštytuosius – tuos, kurie atsiliepė į kvietimą atgailauti ir tikėti, – bet visus, kuriems gali būti įdomu klausytis. Dalyviai raginami būti svetingi ir radikaliai įtraukūs: „Niekas nėra atstumtas“.

Dokumente net katalikai dalyviai neraginami daryti mokiniais visų tautų žmones (Mt 28, 16-20), juo labiau skelbti Išganytoją laiku ir ne laiku (2 Tim 4, 2).

Pirmoji užduotis visiems, o ypač mokytojams, čia yra klausytis Dvasios. Remiantis šia neseniai atnaujinta gerąja naujiena, „sinodiškumą“ kaip Bažnyčios egzistavimo būdą reikia ne apibrėžti, o tiesiog išgyventi. Jis sukasi apie penkias kūrybines įtampas, pradedant radikalia įtrauktimi ir pereinant prie misijos dalyvaujamuoju stiliumi, praktikuojant „bendrą atsakomybę su kitais tikinčiaisiais ir geros valios žmonėmis“. Pripažįstami sunkumai, tokie kaip karas, genocidas ir atotrūkis tarp dvasininkų ir pasauliečių, tačiau, pasak vyskupų, visus juos gali pakeisti gyvas dvasingumas.

Bažnyčios kaip besiplečiančios palapinės, kurios centre yra Viešpats, įvaizdis paimtas iš Izaijo knygos, ir juo norima pabrėžti, kad ši besiplečianti palapinė yra vieta, kur žmonės yra išklausomi, o ne teisiami, neatstumiami.

Taigi skaitome, kad Dievo tautai reikia naujų strategijų: ne ginčų ir susirėmimų, bet dialogo, kai atmetamas skirtumas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Primygtinai reikalaujama, kad Dievo tauta iš tikrųjų įsiklausytų į vargšų ir žemės šauksmą.

Dėl nuomonių skirtumų abortų, kontracepcijos, moterų įšventinimo į kunigus ir homoseksualumo klausimais kai kurie manė, kad negalima nustatyti ar pasiūlyti galutinių pozicijų šiais klausimais. Tai pasakytina ir apie poligamiją bei skyrybas ir pakartotinę santuoką.

Vis dėlto dokumente aiškiai kalbama apie ypatingą moterų žemesnės padėties problemą ir klerikalizmo pavojus, nors pripažįstamas teigiamas daugelio kunigų indėlis.

Ką daryti su šiuo geros valios „Naujojo amžiaus“ (angl. New Age) potpourri? Tai ne katalikų tikėjimo ar Naujojo Testamento mokymo santrauka. Jis neišsamus, reikšmingais atžvilgiais priešiškas apaštališkajai tradicijai ir niekur nepripažįsta Naujojo Testamento kaip Dievo žodžio, normatyvinio mokymo apie tikėjimą ir moralę. Senasis Testamentas ignoruojamas, patriarchai atmetami, Mozės Įstatymas, įskaitant Dešimt Dievo įsakymų, nepripažįstamas.

Iš pradžių galima atkreipti dėmesį į du dalykus. Du baigiamieji sinodai Romoje 2023 ir 2024 m. turės paaiškinti savo mokymą moralės klausimais, nes relatorius (vyriausiasis rašytojas ir vadybininkas) kardinolas Jeanas-Claude'as Hollerichas viešai atmetė pagrindinį Bažnyčios mokymą apie lytiškumą, motyvuodamas tuo, kad jis prieštarauja šiuolaikiniam mokslui. Įprastais laikais tai reikštų, kad jo tolesnis buvimas relatoriumi yra netinkamas, netgi neįmanomas.

Sinodai turi pasirinkti, ar jie yra apaštališkosios tradicijos tikėjimo ir moralės srityse tarnai ir gynėjai, ar vis tik jų „įžvalgumas“ verčia juos tvirtinti savo viršenybę katalikų mokymo atžvilgiu. Jie turi nuspręsti, ar tokį bazinį mokymą kaip kad apie kunigystę ir moralę galima patalpinti į pliuralistinį limbą, kur kai kurie nusprendžia iš naujo apibrėžinėti nuodėmės sąvoką, o dauguma su pagarba sutinka, kad nuomonės apie tai gali skirtis.

Už sinodo ribų disciplina laisvėja – ypač Šiaurės Europoje, kur keli vyskupai nebuvo sudrausminti net ir po to, kai patvirtino vyskupo teisę nesutikti [su Bažnyčios mokymu]; kai kuriose parapijose ir vienuolijose de facto jau egzistuoja platus pliuralizmas tokiais klausimais kaip homoseksualių santykių laiminimas.

Vyskupijas valdantys vyskupai yra apaštalų įpėdiniai, savo vyskupijų vyriausieji mokytojai ir savo tautos vietinės vienybės bei visuotinės vienybės aplink popiežių, Petro įpėdinį, židiniai. Nuo šventojo Ireniejaus Lioniečio laikų vyskupas taip pat yra nuolatinės ištikimybės Kristaus mokymui, apaštališkajai tradicijai, garantas. Jie yra valdytojai ir kartais teisėjai, taip pat mokytojai ir sakramentų teikėjai, o ne besistengiantys neišsiskirti sutikėjai su viskuo, kas vyksta aplinkui.

„Išplėsk palapinę“ autoriams žinomi vyskupų, kurie kartais nesiklauso, turi autokratinių polinkių ir gali būti klerikalistai bei individualistai, trūkumai. Randame vilties, veiksmingo vadovavimo ir bendradarbiavimo ženklų, tačiau dokumente teigiama, kad piramidiniai valdžios modeliai turėtų būti sunaikinti, o vienintelis tikras autoritetas kyla iš meilės ir tarnystės. Teigiama, kad turi būti pabrėžiamas krikšto orumas, o ne kunigystės šventimai. Be to, valdymo stiliai turėtų būti ne tokie hierarchiški, o labiau įtraukiantys ir dalyvaujamieji.

Pagrindiniai visų katalikų sinodų (ir tarybų) ir visų stačiatikių sinodų veikėjai būdavo vyskupai. Švelniai ir bendradarbiaujant tai turėtų būti tvirtinama ir įgyvendinama atskirų žemynų sinoduose, kad pastoracinės iniciatyvos išliktų sveikos doktrinos ribose. Vyskupai ten dalyvauja ne vien tam, kad patvirtintų kažkokį jau vykstantį procesą ir suteiktų jam nihil obstat.

Nė vienam sinodo dalyviui – nei pasauliečiui, nei vienuoliui, nei kunigui, nei vyskupui – nepadės sinodo sprendimas, neleidžiantis balsuoti ir teikti siūlymų. Perduoti Šventajam Tėvui tik organizacinio komiteto nuomonę, kad jis darytų tai, ką panorėjęs, yra piktnaudžiavimas sinodiškumu, vyskupų nustūmimas į šalį, nepateisinamas nei Šventuoju Raštu, nei tradicija. Tai nėra tinkamas procesas, atveriantis kelią manipuliacijoms.

Visame pasaulyje reguliariai praktikuojantys katalikai didžiule persvara nepritaria dabartinėms sinodo išvadoms. Aukščiausiuose Bažnyčios sluoksniuose taip pat nėra didelio entuziazmo. Tęstiniai tokio pobūdžio susirinkimai gilina susiskaldymą, o procesus išmanantieji gali pasinaudoti tokia sumaištimi ir [naiviųjų] gera valia. Katalikai, anksčiau buvę anglikonais, teisingai pastebi gilėjančią sumaištį, puolimą prieš tradicinę moralę ir neomarksistinio žargono apie atskirtį, susvetimėjimą, tapatybę, marginalizaciją, LGBTQ naudojimą, o taip pat krikščioniškai suprastų atleidimo, nuodėmės, aukos, išgydymo, atpirkimo sąvokų išstūmimą. Kodėl nutylima apie pomirtinį gyvenimą, atlygį ar bausmę, apie keturis paskutinius dalykus: mirtį ir teismą, dangų ir pragarą?

Iki šiol „sinodinis būdas“ nekreipė dėmesio į Transcendenciją, iš tiesų ją menkino, Kristaus centrinę vietą užgožė apeliacijos į Šventąją Dvasią, kas paskatino pasipiktinimą, ypač tarp dalyvių.

Darbiniai dokumentai nėra magisteriumo dalis. Jie skirti būti pagrindu diskusijai; juos turi vertinti visa Dievo tauta ir ypač vyskupai su popiežiumi ir jam vadovaujant. Šį darbinį dokumentą reikia radikaliai pakeisti. Vyskupai turi suvokti, kad reikia dirbti Dievo vardu, ir tai padaryti kuo greičiau.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku