Spalio 27 d. Vatikane pasibaigęs Sinodas atrodė kaip popiežiaus Pranciškaus bandymas užgesinti gaisrą, kurį sukėlė Vokietijos vyskupai su savo 2020 m. sausį pradėtu „sinodiniu keliu“. Ambicingas tikslas, kurį išsikėlė pažangieji vyskupai, ir ne tik Vokietijos, buvo žengti ryžtingą žingsnį į priekį nuo 2019 m. Amazonės sinodo ir 2024 m. pasiekti, kad moterys būtų įšventintos diakonėmis, tam tikrais atvejais leistos kunigų santuokos, įgyvendinta LGBT darbotvarkė ir vyskupų konferencijoms suteikta doktrininė valdžia. Viso to spalio 26 d. patvirtintame baigiamajame dokumente nėra. Dokumente, kuris visiems nepatiko ir privertė vatikanistą Andrea Gagliarducci rašyti, kad „nėra nei nugalėtojų, nei pralaimėjusiųjų“ („Aci Stampa“, 2024 m. spalio 26 d.).
Tačiau ar Sinodo dokumentas tikrai užgesins ugnį, ar veikiau ją dar labiau pakurstys? Popiežius Pranciškus atsisakė posinodinio paraginimo, sakydamas, kad nori „galutinį dokumentą įteikti šventai tikinčiai Dievo tautai“. „Dokumente, – pridūrė jis, – jau yra labai konkrečių nuorodų, kurios gali būti Bažnyčių misijos gairės įvairiuose žemynuose, įvairiomis aplinkybėmis. (...) Sinodo Bažnyčios misijai dabar reikia, kad bendrus žodžius lydėtų darbai. Ir tai yra kelias.“
Taigi sinodas uždarytas, bet sinodo procesas tęsiasi. Logiška įsivaizduoti, kad ultraprogresyvusis Bažnyčios sparnas jaučiasi turįs užduotį praktiškai įgyvendinti sinodo žodinius įpareigojimus, jau vien dėl to, kad Pranciškus faktiškai palieka vyskupams teisę laisvai interpretuoti dokumentą. Jau du JAV kardinolai arkivyskupai, San Diego kardinolas Robertas McElroy'us ir Čikagos kardinolas Blaise'as Cupichas, kaip spalio 28 d. „LifeSiteNews“ informuoja Michaelas Haynesas, paskelbė ketinantys žengti į priekį „reformuojant JAV Bažnyčios struktūrą pagal sinodalumą“, tačiau kas yra sinodalumas, kol kas niekas nepaaiškino. Baigiamajame dokumente dar kartą patvirtinama, kad „sinodalumas yra Bažnyčios konstitucinis matmuo“ (Nr. 28), tačiau taip pat teigiama, kad „Romos vyskupo kompetencija priimti sprendimus yra neatimama“ (Nr. 92) ir kad „Romos vyskupas, Bažnyčios vienybės principas ir pagrindas (plg. LG 23), yra sinodalumo garantas“ (Nr. 131).
Profesorius Alberto Melloni, vienas giliausių progresyviojo pasaulio, kuriam jis priklauso, žinovų, neslepia nusivylimo, kad sinodas nebuvo Vatikano III Susirinkimas. „Dvigubas Bergoglio sinodas galėjo, turėjo būti doktrininio posūkio rudens taškas“, kurį Bažnyčiai įspaudė Vatikano II Susirinkimas, o vietoj to tapo „saulėlydžiu be vaisių“. Melloni nuomone, gali atsiverti „vertikali, dramatiška krizė su XVI a. skambesiu ir nenuspėjamai tragiškomis pasekmėmis“ („Corriere della Sera“, 2024 m. spalio 23 d.).
Melloni nepaaiškina, koks galėtų būti šis dramatiškas scenarijus. Neaišku, ar „vertikalioji krizė“, apie kurią jis užsimena, susijusi su Bažnyčios aukščiausiosios vadovybės ir paprastų žmonių santykiais, ar jis turi omenyje vidinį episkopato lūžį. Bet kuriuo atveju revoliucinis procesas lėtėja, bet nesustoja. Tačiau greta ugnies, kurią veltui bandoma užgesinti sinodo baigiamuoju dokumentu, yra ir kita ugnis – dieviškosios Meilės, kurios simbolis yra Švenčiausioji Jėzaus Širdis, „degančios meilės židinys“. Būtent Švenčiausiosios Širdies garbinimui popiežius Pranciškus skyrė savo ketvirtąją encikliką „Dilexit nos“, paskelbtą spalio 24 d., likus trims dienoms iki sinodo asamblėjos pabaigos.
Katalikiškąją Švenčiausiosios Širdies teologiją nuostabiai išdėstė Leonas XIII 1889 m. gegužės 25 d. enciklikoje Annum Sacrum, Pijus XI 1928 m. gegužės 8 d. enciklikoje Miserentissimus redemptor ir Pijus XII 1956 m. gegužės 15 d. enciklikoje Haurietis Aquas. Popiežius Pranciškus aiškiai remiasi šių popiežių magisteriumu: „Kai kurie mano pirmtakai minėjo Kristaus Širdį ir labai skirtingais žodžiais kvietė mus susivienyti su ja. XIX a. pabaigoje Leonas XIII kvietė mus pasišvęsti Jam ir savo pasiūlyme sujungė ir kvietimą susivienyti su Kristumi, ir žavėjimąsi Jo begalinės meilės didybe. Maždaug po trisdešimties metų Pijus XI pateikė šį pasišventimą kaip krikščioniškojo tikėjimo patirties kompendiumą. Be to, Pijus XII tvirtino, kad Švenčiausiosios Širdies garbinimas kaip didinga sintezė puikiai išreiškia Jėzaųs Kristaus garbinimą“ (Nr. 79).
Pranciškus kartu su Pijumi XII pakartoja, kad „pamaldumas Kristaus Širdžiai yra būtinas mūsų krikščioniškam gyvenimui (...) tiek, kad galime dar kartą patvirtinti, jog Švenčiausioji Širdis yra Evangelijos sintezė“ (Nr. 83), ir remiasi Pijaus XI teologine atgailos už pasaulio nuodėmes koncepcija (Nr. 153-156), „nes žmonių nuodėmės ir nusikaltimai, kad ir kokiu laiku padaryti, buvo priežastis, dėl kurios Dievo Sūnus buvo atiduotas mirčiai“ (Nr. 155). Po to seka ilgos didžiųjų šventųjų, tokių kaip šventasis Pranciškus Salezas (Nr. 114-118), šventoji Margarita Marija Alakok (Nr. 119-124), šventasis Klaudijus de Kolombjeras (Nr. 125-128), šventasis Čarlzas Fuko (Nr. 130-132) ir šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė (Nr. 133-142), citatos.
Pranciškus daro išvadą: „Iš Kristaus šono žaizdos ir toliau teka ta upė, kuri niekada neišsenka, kuri nepraeina, kuri visada iš naujo siūlo save tiems, kurie nori mylėti. Tik jo meilė padarys įmanomą naują žmoniją.“ (Nr. 219)
Sinodo baigiamasis dokumentas ir enciklika „Dilexit nos“ atrodo tarsi iš dviejų skirtingų planetų, tačiau prieštaringumas buvo ir lieka šio pontifikato skiriamuoju bruožu. Būtų beprasmiška sinodo dokumente ieškoti gėrio, o popiežiaus enciklikoje – blogio. Kaip katalikas turėtų prisitaikyti, kai susiduria su dviem tokiais prieštaringais dokumentais? Sveikas protas sako štai ką: ignoruoti sinodo baigiamąjį dokumentą, kuris, be to, neturi jokios normatyvinės vertės. Jo skaitymas gali tik supainioti pernelyg suglumusių tikinčiųjų mintis.
Pozityviai atsiliepkite į kvietimą garbinti Švenčiausiąją Jėzaus Širdį Pranciškaus rekomenduojama praktika. „Pasiūlymas kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį priimti eucharistinę Komuniją jau šiandien duotų daug naudos, nes, įsisukę į šiuolaikinio pasaulio sūkurį, apsėsti laisvalaikio, vartojimo ir pramogų, mobiliųjų telefonų ir socialinių tinklų, pamirštame savo gyvenimą maitinti Eucharistijos galia“ (Nr. 84). „Taip pat niekas neturėtų jaustis įpareigotas ketvirtadieniais turėti adoracijos valandą. Tačiau kaip galime jos nerekomenduoti? Kai kas nors karštai gyvena šia praktika kartu su daugybe brolių ir seserų ir Eucharistijoje randa visą Kristaus Širdies meilę, „jis kartu su Bažnyčia adoruoja dieviškosios Meilės simbolį ir beveik pėdsaką, kuris nuėjo taip toli, kad net Įsikūnijusio Žodžio Širdimi pamilo žmonių giminę“ (Nr. 85).
Atminkite, kad pamaldumas į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį neatsiejamas nuo pamaldumo į Nekaltąją Marijos Širdį, kurį pati Dievo Motina rekomendavo Fatimoje. Šiemet sukanka 80 metų nuo 1954 m. spalio 11 d. enciklikos Ad Caeli Reginam, kuria Pijus XII išplėtė Nekaltosios Marijos Širdies kultą visai Bažnyčiai ir nurodė kasmet atnaujinti žmonijos pasišventimą Nekaltajai Marijos Širdžiai.
Dievo Motina, 1925 m. gruodžio 10 d. parodžiusi seseriai Liucijai savo Širdį, vainikuotą erškėčiais, niekam nieko nedarant, kad būtų atlyginta už nuodėmes, prašė paguosti per pirmųjų mėnesio šeštadienių pamaldumą. „Paguodos pamaldumas“ yra vienas iš popiežiaus Pranciškaus enciklikos kertinių akmenų, raginančių‚ susigrąžinti šią dvasinės patirties, susiformavusios aplink Kristaus Širdį, išraišką – vidinį troškimą suteikti Jam paguodą (Nr. 152).
Tiems, kurie praktikuoja šį pamaldumą pirmaisiais mėnesio penktadieniais ir šeštadieniais, Dievo Motina užtikrina galutinio ištvermingumo malonę. Tai brangiausia malonė sumaišties laikais, kuriais gyvename.
