Popiežius Pranciškus žinomas tuo, kad atšaukė savo pirmtako Benedikto XVI iniciatyvas: dėl tradicinių Mišių, doktrinos ir „tęstinumo hermeneutikos“. Dabar galime pridurti dar vieną svarbų posūkį: Popiežius Pranciškus atsisakė Benedikto XVI kovos su kunigais, kaltais dėl seksualinio išnaudojimo.
Būdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovu ir popiežiumi, Benediktas XVI ėmėsi novatoriškų priemonių bausti kunigus už seksualinio išnaudojimo nusikaltimus. Taip jis įveikė Vatikano senosios gvardijos, kuri laikėsi ankstesnės praktikos, pasipriešinimą. 2002 m. Benediktas XVI (būdamas kongregacijos vadovu) ėmėsi „nulinės tolerancijos“ metodo, kurį pirmieji (po didelio spaudimo) pradėjo taikyti Amerikos vyskupai, reikalaudamas, kad kunigai būtų griežtai baudžiami dėl pirmo patvirtinto seksualinio išnaudojimo atvejo. 2010 m. Benediktas kodifikavo „nulinę toleranciją“ kaip visuotinės Bažnyčios požiūrį. Benediktas XVI (taip pat būdamas kongregacijos vadovu) leido netaikyti senaties termino dvasininkų piktnaudžiavimo atvejams, todėl buvo leista juos nubausti dėl piktnaudžiavimo, trukusio kelis dešimtmečius. Jis sukūrė pagreitintas piktnaudžiavimo bylų nagrinėjimo procedūras, atsisakydamas ilgų apeliacijų. Benediktas XVI ištrėmė daugybę seksualiai išnaudojusių dvasininkų, tarp kurių buvo ir dešimtmečius saugotų galingų prievartautojų, pavyzdžiui, italas tėvas Gino Burresi, Nekaltosios Marijos Širdies tarnų ordino įkūrėjas, ir tėvas Marcialas Macielis Degollado, Kristaus legiono įkūrėjas. Pirmaisiais Benedikto popiežystės mėnesiais abu buvo pripažinti kaltais ir jiems uždrausta vieša tarnystė. Benediktas XVI taip pat buvo pirmasis popiežius, susitikęs su dvasininkų seksualinio išnaudojimo aukomis; šį gestą jis pakartojo keletą kartų. Benediktas taip pat gausiai ir įžvalgiai rašė apie kunigų vykdomą seksualinį išnaudojimą.
Popiežius Pranciškus, kaip ir daugelyje kitų sričių, visą šią pažangą sugriovė. Susidūręs su plačiai nuskambėjusia galingo ir garsaus dvasininko, freskų kūrėjo, kunigo Marko Rupniko serijinio seksualinio išnaudojimo byla, popiežius Pranciškus kiekviename žingsnyje gynė prievartautoją. Skandalinga, bet Pranciškus ir toliau taip elgėsi net po to, kai 2022 m. pabaigoje buvo atskleistas visas šokiruojantis M. Rupniko nusikaltimo mastas: išnaudota 21 vienuolė ir 15 kitų vyrų ir moterų. Nepaisant to, kad Pranciškus žinojo apie Rupniko nusikaltimus, jis atsisakė panaikinti kanoninį senaties terminą, kad Rupnikas galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nepaisant to, kad Pranciškus ir Vatikanas žinojo, kokį vaidmenį Rupniko siaubingame religinių seserų išnaudojime suvaidino jo meno kūryba, Pranciškus ir Vatikanas toliau propagavo groteskišką Rupniko ikonografiją. Šių metų rugsėjo 15 d. Pranciškus susitiko su Maria Campatelli, aršia Rupniko gynėja ir Rupniko įkurto Aletti centro direktore. Tada, rugsėjo 18 d., Romos vyskupija paskelbė pareiškimą, kuriame gyrė Aletti centrą ir kvestionavo procesą, kurio metu Rupnikas buvo trumpam ekskomunikuotas.
Dabar atėjo žinia, kad išvengęs bet kokios kanoninės bausmės Rupnikas buvo inkardinuotas į vyskupiją savo gimtojoje Slovėnijoje ir jam leista vykdyti savo velnišką tarnystę be jokių apribojimų. Be to, visa tai įvyko rugpjūtį, o tai reiškia, kad Pranciškaus gestas rugsėjo mėnesį susitikti su Campatelli ir paskelbti ataskaitą, tariamai Romos vyskupijos, kurioje išteisinamas Aletti centras ir kvestionuojamas Rupniko ekskomunikos pagrindas, iš tiesų buvo dalis kruopščiai surežisuotų pastangų išteisinti Rupniką po to, kai jis buvo sugrąžintas į aktyvią tarnystę ir galėjo nebaudžiamai užsiimti seksualiniu ir psichologiniu išnaudojimu.
Tai ne pirmas kartas, kai Pranciškus įsikiša, kad apsaugotų piktnaudžiaujantį dvasininką, pritariantį Pranciškui ir jo liberaliajam Bažnyčios sparnui. Pavyzdžių, kai Pranciškus gynė tokius dvasininkus, jau yra daugybė. Tarp plačiai nuskambėjusių atvejų yra vyskupas Gustavo Zanchetta, kardinolas Theodore'as McCarrickas, vyskupas Carlosas Belo, grobuonis vyskupas Michelis Santieras ir t. Carlosas Buela. Visi jie priklauso liberaliajam Pranciškaus Bažnyčios sparnui. Be to, Pranciškus iškėlė Tucho Fernandezą į dabar pervadintos Tikėjimo doktrinos dikasterijos, kurios kompetencijai priskirta prižiūrėti seksualinio išnaudojimo bylas, vadovus, nors pats T. Fernandezas, būdamas La Platos arkivyskupu Argentinoje, gynė išnaudotojus dvasininkus. Šiais veiksmais Pranciškus stojo Vatikano jėgų, kurios nenori, kad būtų kaip nors kovojama su seksualiniu išnaudojimu, pusėn.
Pranciškaus bandymus pakeisti katalikų doktriną ir mokymą, kad būtų priimta seksualinė revoliucija, reikėtų vertinti atsižvelgiant į jo atlaidumą dvasininkų vykdomo seksualinio išnaudojimo atžvilgiu. Reabilituodamas Rupniką Pranciškus praktiškai įgyvendina savo filosofiją, kad Bažnyčia neturėtų rūpintis „nuodėmėmis žemiau juosmens“ – net jei tokios nuodėmės griauna aukų gyvenimus. Taip pat ir dabartinį Sinodą dėl sinodiškumo, kuriame buvo raginama keisti Bažnyčios mokymą ir discipliną ir kuriame akivaizdžiai ignoruojama seksualinio išnaudojimo krizė, reikia suprasti atsižvelgiant į platesnį Pranciškaus seksualinio piktnaudžiavimo toleravimo Bažnyčioje kontekstą. Šioje, kaip ir daugelyje kitų sričių, Pranciškus sustiprino glaudų ryšį tarp laisvos doktrinos ir laisvo elgesio, tarp lex orandi, lex credendi ir lex vivendi. Visa Bažnyčia buvo priversta iš naujo mokytis šio ryšio nuo Vatikano II Susirinkimo, po kurio drastiškai smuko katalikų tikėjimas ir praktika kartu su prasidėjusia seksualinio išnaudojimo krize.
Katastrofiškas Pranciškaus pontifikatas, regis, sugrąžino Bažnyčią atgal į 1517 m.: vidinių piktnaudžiavimų draskomą ir atsidūrusią ant schizmos slenksčio. Tačiau, kaip ir per kiekvieną istorinę krizę, Bažnyčia atsities, atsistatys ir augs šventumu. Tuo tarpu mes meldžiamės, kad Dievas apsaugotų mus nuo tolesnių skandalų per šį pontifikatą.
