2024.07.18Katalikų Tradicija
Tai puiki proga visiems katalikų Tradiciją palaikantiems Lietuvos katalikams kartą per metus susiburti bei drauge melstis.
2024.07.16Kennedy Hall
Mes esame „tradicionalistai“ ne todėl, kad esame teologai, mes esame „tradicionalistai“, nes esame dėkingi.
2024.07.10
Vatikanas uždraudė švęsti tradicines lotyniškas Mišias Kovadongos Dievo Motinos šventovėje.
2024.07.09FSSPX.news
2024 m. liepos 2 d. Londono laikraštyje The Times paskelbtame laiške, kurį pasirašė beveik penkiasdešimt svarbių Didžiosios Britanijos veikėjų, Šventojo Sosto prašoma netaikyti naujų apribojimų tradicinėms lotyniškoms Mišioms.
2024.07.02
Belgijos apygardos teismas nusprendė, kad du katalikų arkivyskupai turės atlyginti daugiau kaip po 1500 eurų žalą už tai, kad neleido moteriai pradėti parengimo diakonatui kursų.
2024.06.28Kęstutis Choromanskis
Šiuo metu (2024 m.) Lietuvoje mokosi tik 26 klierikai, t. y. beveik 12 kartų mažiau nei piko metu 1994 m. ir 4 kartus mažiau nei gūdžiame sovietmetyje 1983 m.
Niekam ne paslaptis, kad pašaukimų į kunigystę skaičius visame pasaulyje (išskyrus kai kurias Afrikos šalis) mažėja. Šis mažėjimas paskutiniais dešimtmečiais yra ryškiausias Europoje. Deja, Lietuva netapo laiminga išimtimi. Paskutinius du dešimtmečius seminaristų mūsų šalyje taip pat tolydžio mažėjo.
Seminarijų tuštėjimo metas
Nuo 1982 m. kasmet leidžiamame „Katalikų kalendoriuje-žinyne“ (nuo 1999 m. „Katalikų žinynas“) pateikiami statistiniai duomenys apie Lietuvos kunigų ir seminaristų skaičių. Peržiūrėjus 40 metų laikotarpį atsiskleidžia neraminanti tendencija:
1983 m. vienintelėje Lietuvoje veikusioje Kauno kunigų seminarijoje mokėsi 104 klierikai. Nuo tų metų seminaristų skaičius pastoviai augo, galbūt todėl, kad sovietų valdžia atsisakė kandidatų į kunigystę skaičiaus ribojimo. Seminaristų skaičiaus augimas paspartėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tautinio entuziazmo ir religinio pakilimo metais. Pikas buvo pasiektas 1994 m., kada trijose šalies seminarijose mokėsi 307 klierikai. Tada jų skaičius ėmė mažėti, kol 1999 m. pasiekė 200. Kelis metus jis stabilizavosi, bet nuo 2003 m. vėl ėmė trauktis ir toliau jau mažėjo nesustabdomai.
Šiuo metu (2024 m.) Lietuvoje mokosi tik 26 klierikai, t. y. beveik 12 kartų mažiau nei piko metu 1994 m. ir 4 kartus mažiau nei gūdžiame sovietmetyje 1983 m.
Šiandieninę situaciją įdomu palyginti su pašaukimų skaičiumi tarpukario Lietuvoje. Nuo 1925 iki 1940 m. trijose šalies seminarijose (Kauno, Telšių ir Vilkaviškio) vidutiniškai per metus mokėsi apie 350 klierikų.
Seminarijos
Seminaristų skaičiaus dinamiką atitinka ir Lietuvos seminarijų istorija.
Sovietmečiu Lietuvoje veikė vienintelė Kauno kunigų seminarija. 1989 m. buvo atkurta Telšių kunigų seminarija, 1993 m. – Vilniaus kunigų seminarija, 1997 m. – Vilkaviškio kunigų seminarija. 2005 m. pastaroji dėl studijuojančiųjų trūkumo buvo uždaryta, o 2020 m. likusios trys kunigų seminarijos buvo „sujungtos“, t. y. tapo skirtingų etapų formacijos vietomis, kuriose paeiliui kunigystei buvo ruošiami kandidatai iš visų Lietuvos vyskupijų. Telšių kunigų seminarijai patikėtas propedeutinio (parengiamojo) kurso auklėtinių ugdymas, Kauno kunigų seminarijoje vyko dvejų metų filosofijos studijos, o Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje – ketverių metų teologijos studijos. 2024 m. nuspręsta uždaryti ir Telšių kunigų seminariją.
Lietuvos kunigai
Pašaukimų sumažėjimas neišvengiamai atsiliepė ir kunigų skaičiui šalyje. 1983 m. Lietuvos parapijose dirbo 691 kunigas. Šaliai atgavus nepriklausomybę, kunigų skaičius ėmė pamažu didėti, kol 2012 m. pasiekė 810. Tada kunigų ėmė stabiliai mažėti, vidutiniškai po 13 per metus, ir dabar, 2024 m., Lietuvoje liko 687 kunigai, taigi panašiai kaip prieš 40 metų. Jei išliks dabartinės tendencijos (mažas pašaukimų skaičius), ateinantį dešimtmetį kunigų mažės dar sparčiau.
Priežastys
Klierikų skaičiaus mažėjimo priežastimis paprastai įvardijamas visuomenės supasaulėjimas, šeimos instituto nykimas, skandalai Bažnyčioje, bendras Europos šalių populiacijos mažėjimas. Be abejo, visi šie procesai turi neigiamą poveikį, tačiau galime paklausti, kodėl, nepaisant viso šito, tradicinėse (tradicinio katalikų mokymo, dvasingumo ir liturgijos besilaikančiose) bendruomenėse pašaukimų netrūksta. Po Vatikano II Susirinkimo XX a. 7-ajame dešimtmetyje Bažnyčioje pradėjus radikalias reformas, buvo teigiama (kai kurie taip teigia iki šiol), kad Bažnyčios „modernėjimas“ ir prisitaikymas prie pasaulio turėtų pritraukti šiuolaikinį jaunimą. Deja, tikrovė rodo, jog yra priešingai ir jaunuoliams reikia ne supasaulėjusios, „atmieštos“ katalikybės ir suprotestantintos liturgijos, bet tvirto, aiškaus, nekintančio katalikų mokymo ir gilaus, šimtmečiais išbandyto dvasingumo. Kad išvengtų visiško katalikybės išnykimo Europoje, Bažnyčios vadovams reikėtų permąstyti vykdomą politiką, atsisakyti pražūtingo aggiornamento (atsinaujinimo) bei modernizmo ir visų pirmiausia grįžti prie tradicinio katalikų tikėjimo, liturgijos ir dvasingumo.