1933-09-23 Rusijoje miręs žymus atsivertėlis kun. Aleksiejus Zerčianinovas buvo kilęs iš pamaldžios stačiatikių šeimos. Jo tėvas buvo net stačiatikių dvasiškis. Jis be galo troško kuo geriausiai pažinti Kristaus mokslą ir visiškai pasiaukoti Dievo tarnybai. Tapęs stačiatikių dvasiškiu, jis atsidėjęs skaitė senovės Bažnyčios Tėvų veikalus; studijavo net kitų kraštų žymiausių teologų knygas. Toks karštas ir nuoširdus tiesos ieškojimas jį pagaliau atvedė į Kristaus Bažnyčią. 1896 m. jis slaptai buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią. Būdamas atviros širdies, drąsusis atsivertėlis 1898 m. įteikė raštu tris rimtus paklausimus stačiatikių archierejui. Už tai jis buvo įskųstas valdžiai ir ištremtas į Susdalį, kur buvo tuo metu kalinami stačiatikių dvasiškiai, tapę katalikais. Visos pastangos jį atversti nuėjo niekais. Atsivertėlis virto tikru kalinių apaštalu, kuris savo karštais įrodinėjimais ir ginčais patraukė į Katalikų Bažnyčią net visus savo sargybinius!
Valdžia 1901 m. Zerčianinovą išleido iš kalėjimo. Jam buvo leista gyventi savo kukliuose nameliuose, kuriuose kerštingi žandarai buvo išgriovę krosnis, nudraskę sienų popierius ir t. t. Tačiau jis nenusimena. Jau nuo 1896 m. jis su didžiausiu atsidėjimu dirbo, rašydamas savo didįjį veikalą apie „Dievo karalystę pasaulyje“. Tai buvo 12 tomų apologetika, kurioje jis iš pačių stačiatikių apeigų ir iš seniausiųjų Bažnyčios Tėvų raštų aiškiai įrodo Katalikų Bažnyčios tikrumą, Šventojo Petro pirmenybę ir reikalą klausyti Romos popiežiaus.
Tik 1905 m. buvo jam leista važiuoti į Petrapilį. Čia jis buvo paskirtas katalikų klebonu tiems rusams, kurie buvo priėmę katalikų tikėjimą rytų apeigomis. Kilus revoliucijai, bolševikai jį uždarė į kalėjimą. 1921 m. kun. Zerčianinovas vėl buvo išleistas. Dar tais pačiais 1921 m. kun. Aleksiejus įsteigia Maskvoje savo garsiąją seserų kongregaciją. Į ją buvo priimamos tik tos rusų atsivertėlės jaunuolės, kurios troško apaštalauti net bolševikiškoje Rusijoje, skleisdamos katalikų tikėjimą fabrikuose ir kalėjimuose, namie ir ištrėmimo vietose. Todėl jau 1924 m. bolševikai ištremia tą nepatogųjį Kristaus apaštalą trejiems metams į Jekaterinburgą. O jo seserys išblaškomos po įvairius kalėjimus. Dauguma jų patenka į Sibirą.
Galiausiai ir kun. Zerčianinovas išsiunčiamas į Tobolską, šiauriniame Sibire, o vėliau į Obdorską. Čia jis atrado visą eilę kitų katalikų, kurie taip pat kentėjo, kaip ir jis. Todėl greitai jis virto jų angelu ramintoju. Bet visų didžiausią džiaugsmą tam žilagalviui Rusijos apaštalui suteikė jo įsteigtosios seserys. Kelios iš jų buvo ištremtos net į Arkties vandenyno pakraščius. Čia jos jau suspėjo atversti visą eilę stabmeldžių eskimų ir krikštytų stačiatikių, kurie tačiau apie savo tikėjimą nieko nežinojo. Seserys, netikėtai patyrusios apie savo dvasios vado ištrėmimą į Obdorksą, džiaugsmingai rengėsi jį aplankyti kartu su savo naujai atverstaisiais katalikais. Todėl vos tik storieji ledai ištirpo vandenyne ir Obėje, jos sykiu su savo „parapijiečiais“ išplaukė mažais laiveliais į patį Obdorską. Pakeliui jie, niekieno nepastebimi, išsiimdavo iš kišenių savo rožančius, kuriuos jie patys buvo pasidirbinę, ir pašnibždomis meldėsi Angelų Karalienei, kad ji laimintų jų kelionę. Sėkmingai atvykę į Obdorską, jie visi priėmė šv. Sakramentus iš 85 m. senelio kunigo, kurį Dievo Apvaizda buvo atsiuntusi į jų skurdžiąsias apylinkes. Tiktai 1929 m. vienam katalikui po ilgų derybų pavyko gauti leidimą ir besveikatį kunigą parsivežti atgal į Gorkio miestą (Žemutinis Naugardas). Čia jis 1933 m. ir pabaigė šios žemės kelionę. Dar prieš jo mirtį Šv. Tėvas buvo atsiuntęs jam ypatingą palaiminimą, pagerbdamas jo didžius nuopelnus Katalikų Bažnyčiai Rusijoje.
