Kultūra kaip Evangelijos skelbimo įrankis
Nuo tada, kai Vasco da Gamos laivai su dideliais raudonais kryžiais ant burių pasiekė Indijos krantus, kiekviena pėda, užimta portugalų jūreivių, tapdavo nauju katalikišku žemės kampeliu. Visur kartu su kareiviais tuoj pasirodydavo ir kunigas, kuris krikštydavo užkariautas tautas.
XVI a. ketvirtame dešimtmetyje Indijos christianizacijos darbas buvo tęsiamas padvigubinus jėgas. Jei iki šiol naujose kolonijose Evangeliją skelbė dominikonai, pranciškonai ir pasauliečiai kunigai, tai dabar karalius Jonas III nusprendė prašyti popiežių atsiųsti keletą naujai steigiamos Jėzaus draugijos vyrų. Iš tiesų, šis karaliaus sprendimas pradėjo visai naują epochą katalikų misijų darbe. Pirmasis žymus jėzuitų misionierius, veikęs Tolimuosiuose Rytuose, buvo Pranciškus Ksaveras (†1552), vėliau jo darbą tęsė visas būrys talentingų Jėzaus draugijos narių.
Brahmanams tapti brahmanu
Jau šv. Pranciškus Ksaveras buvo girdėjęs apie induistų kunigus brahmanus ir jų slaptą mokymą, perduodamą šventąja sanskrito kalba. Tačiau jis visą dėmesį skyrė vargingiausiems Indijos gyventojams – vergams, perlų žvejams. Apie brahmanus, kurie niekino šias žemąsias kastas, Pranciškus buvo prastos nuomonės. „Čia yra žmonių rasė, kuri vadinasi brahmanais... Tai labiausiai atmestina rasė pasaulyje“, – rašė jis viename laiške savo ordino broliams.
Tačiau jo mokiniai, ėmę dirbti Indijoje po jo mirties, greitai suprato, kiek mažai reiškė žvejų, vergų ir net kunigaikščių atsivertimai, jei brahmanų kasta lieka svetima krikščionybei. Šie jėzuitai jau suvokė, kokią didžiulę reikšmę Indijoje turi kastų sistema, kurios Ksaveras nebuvo įvertinęs. Jei nepavyks atversti aukščiausios kastos, sėkmė žemesniųjų kastų tarpe bus tik sporadiška ir trumpalaikė.
Tačiau brahmanai buvo labai nepatiklūs krikščionybės atžvilgiu. Portugalų kolonistai ir kareiviai, išpažinę šią religiją, indų požiūriu tebuvo parijai, nes jie valgė mėsą, gėrė vyną ir be jokių skirtumų bendravo su visų kastų žmonėmis. Tuo tarpu brahmanas jautėsi suterštas net jei ant jo krisdavo parijo šešėlis. Todėl brahmanai ir krikščionių kunigus laikė parijais, o tapimas krikščioniu jų buvo suprantamas kaip savo kastos išsižadėjimas.
Jėzuitų misionierius Roberto de Nobili (†1656), kardinolo Bellarmino sūnėnas ir senos italų aristokratų šeimos palikuonis, buvo pirmasis, kuris ėmėsi atversti ir brahmanus. Kad tai padarytų, jis pats pasirodė kaip brahmanas. Kai ilgai ruošęsis jis atvyko į pietų Indijos miestą Madurajų, jis niekuo nepriminė savo ordino brolių, kurie klajojo po kraštą suplyšusiais apsiaustais, klausėsi vargšų ir vergų išpažinčių ligoninėse ir skambindavo varpeliu žvejų kaimuose. Kaip aukščiausios kastos induistas, jis dėvėjo ilgą rūbą iš gelsvo lino, nešiojo ant galvos turbaną ir avėjo mediniais sandalais.
Kai brahmanai jo klausdavo, ar jis ne portugalas, Robertas įsižeidęs atkirsdavo, kad jis esąs romiečių kunigaikštis ir brahmanas. Čia jis atkeliavęs vien iš susidomėjimo savo broliais Indijoje, apie kurių gilią išmintį jis girdėjo tėvynėje.
Greitai brahmanai pamatė, kad jų kastą atitiko ne vien svetimšalio rūbai ir laikysena, bet ir griežtas induistinių įsakymų bei draudimų laikymasis. Kaip ir jie, jisai niekuomet nevalgė mėsos, nelietė vyno ir maitinosi vien ryžiais, pienu bei daržovėmis, o gėrė vandenį. Jis įsikūrė gerame brahmanų kvartale ir apsisupo brahmanams įprastu tarnų ratu. Jis niekuomet nesikalbėdavo su žemesnių kastų atstovais ir netgi griežtai vengė bendrauti su baltaisiais kunigais, kurie, apsigobę skudurais, rūpinosi parijų sielos išganymu.
O labiausiai brahmanai stebėjosi, kaip puikiai jis išmano jų šventąjį mokslą. Nobilis tobulai ir beveik be akcento mokėjo jų kalbą, suprato sunkiausius sanskrito tekstus ir lenkė net mokyčiausius šventikus, sugebėdamas religinius ir filosofinius pokalbius gausiai prikaišioti citatų iš indų nacionalinės poezijos.
Jie su didele pagarba klausėsi misionieriaus, kai šis nuo pasaulio nutolusio išminčiaus tonu recituodavo Vedų, Apastamba sūtrų ar puranų posakius. Be to, jis pats kūrė mokslingus tekstus sanskrito kalba ir juos užrašydavo ant palmių lapų. Kartais jis sukeldavo klausytojų susižavėjimą giedodamas indų giesmes, nes jis mokėjo seniausias ragas ir galėdavo meistriškai improvizuoti pagal visas šio meno taisykles.
Nobilis pateikė tokių nenuginčijamų savo išsilavinimo įrodymų, kad brahmanai nedrįso abejoti jo žodžių tikrumu, kai jis kartkartėmis imdavo kalbėti apie atitikimus tarp Indijos šventųjų raštų ir krikščioniško mokslo. Iš esmės, aiškino jis, šen bei ten randame panašų tikėjimą, bet krikščionybė esanti platesnis brahmanų tikėjimo sistemos išvystymas ir ištobulinimas.
Tie brahmanai, kurie su tuo sutiko, buvo pasirengę sekti tokio pamaldaus ir išsilavinusio vyro pavyzdžiu ir patys tapti „krikščioniškais brahmanais“. Taip Nobiliui pavyko pasiekti tai, ko nesugebėjo kiti misionieriai: būrys kilmingų indų iš aukščiausios kastos priėmė krikštą. Dabar niekas negalėjo sakyti, kad krikščionybė tinka tik parijams.
Iš pradžių atrodė, kad ši didelė pergalė pasiekiama tik paaukojus misijų darbą žemųjų kastų tarpe – juk Nobilis griežtai vengė bendrauti su jomis. Tačiau jis pats greitai rado išeitį iš šios dilemos. Jis žinojo, kad Indijoje yra klasė žmonių, kuriems leidžiama bendrauti su visomis kastomis – tai buvo jogai, sadhu. Todėl jis pasiūlė savo ordino broliams sukurti dvi atskiras misionierių grupes: vieni dirbtų su brahmanais, kiti su jogais.
Pačiam Nobiliui toliau bendraujant tik su savo draugais brahmanais, vieną dieną pasirodė jėzuitas da Costa, apsirengęs kaip jogas. Greitai juo pasekė kiti jėzuitai jogai, kurie pasiekė atsivertimų ir žemosiose kastose. Taigi misija Madurajuje greitai suklestėjo.
Kai Nobilis paliko savo veiklos lauką, tose apylinkėse jau buvo daugiau nei 40 000 atsivertusių gyventojų, tarp jų didelis skaičius brahmanų. Iš devynių ten dirbusių misionierių septyni veikė kaip jogai ir du kaip brahmanai.
Dauguma iš jų tobulai mokėjo sanskritą ir, kaip ir Nobilis, tiksliai žinojo šventąsias indų knygas, todėl visų buvo laikomi išminčiais. Misionierius tėvas Calmette‘as galėjo triumfuodamas rašyti į Romą: „Vos tik Vedos pateko į mūsų rankas, mes atrinkome jose tekstus, kurie įtikina pagonis priimti pagrindines tiesas, griaunančias jų stabmeldystę. Juk Dievo vienumas, tikrojo Dievo savybės, amžinosios palaimos ir pasmerkimo būsenos – visa tai jau yra Vedose“.
Nuo arbatos ceremonijos iki kankinystės
„Devynių pėdų ūgio, galva, palyginus su kūnu, maža, veidas rausvas, akys apvalios, nosis ilga. Jo burna siekė ausis, o jo labai balti dantys priminė arklio dantis. Jo rankų nagai priminė lokio nagus. Jis atrodė labai nuolankus, o jo balsas – lyg balandžio burkavimas. Kai jis iškeldavo rankas, atrodė, kad matai šikšnosparnį ištiestais sparnais. Tikrai bjaurus vaizdas“.
Tokiais žodžiais japonų metraštininkas 1552 metais aprašė jėzuitą tėvą Organtino. Anais laikais tie atėjūnai iš „pietų barbarų“ krašto japonams dar atrodė labai egzotiški.
Tačiau netrukus misionierius Organtino jau pilnas lūkesčių rašė į Romą: „Po dešimties metų visa Japonija bus krikščioniška“. Juk kilmingiausių japonų šeimų jaunuoliai prašėsi priimami į naujai įkurtą jėzuitų noviciatą, o jų dukros, žmonos ir seserys stojo į japonių krikščionių bendriją, kuri, vadovaujama tėvų, darbavosi viso krašto atvertimui.
Tuo tarpu misionieriai jau tobulai išmoko prisitaikyti prie japonų gyvensenos – savo manieromis, mandagumu ir net japonų kalbos tartimi jie prilygo kilniausiems iš visuomenės. Jie žingsniavo, lankstėsi ir sėdosi tiksliai pagal japonų etiketo reikalavimus, jie žinojo visas arbatos ceremonijos subtilybes, išmanė, kokias mandagumo formas panaudoti pokalbyje ir kokiu tonu ištarti daiktavardžius bei veiksmažodžius, kalbant su atitinkamo rango asmenimis.
Žinodami, kaip japonai mėgsta reginius, jie ėmėsi visų priemonių, kad krikščionių šventes paverstų pompastiškomis iškilmėmis. Didįjį penktadienį jie samurajams puošniomis uniformomis pavesdavo stovėti sargyboje prie Kristaus kapo. Tada jie vesdavo šventiškai pasipuošusių ir Kristaus kančios įrankius nešančių vaikų procesiją aplink bažnyčią, o tuo tarpu atsivertusios mergelės japoniškai choru giedojo Jėzaus kančios istoriją.
Kai tik mirdavo kunigas, jo broliai surengdavo iškilmingas laidotuves, kurių galėdavo pavydėti ne vienas siogūnas. Jėzuitai žinojo, kad japonai vertina žmogų pagal jo laidotuvių puošnumą.
Šalies išsilavinusieji sluoksniai buvo laimėti visapusišku misionierių mokslingumu. Jėzuitai steigė mokyklas, vedė diskusijų kursus ir atsivežė iš Europos spausdinimo presą. Juo imtos spausdinti japoniškos knygos: gramatikos, žodynai, literatūros kūriniai, teologiniai traktatai, Ezopo pasakėčios, taip pat kinų klasikų veikalai, ypač Konfucijaus raštai. Daug tūkstančių egzempliorių šių pigių knygų paplito visoje Japonijoje.
Taip pat išmoningai jėzuitai sugebėjo patraukti ir nemokytus žmones. Jie nesibodėjo jokiomis priemonėmis, kad tik padarytų įspūdį miniai, netgi mokėjo pasinaudoti keisčiausiais liaudies prietarais. Kai keletas budistų bonzų ėmėsi užkerėti tėvą Almedą, šis pareiškė su tuo sutinkąs, bet galįs lengvai įveikti demonus kryžiaus jėga. Bonzos ištepė misionierių tepalais, dėjo ant jo dievų stabus, vyniojo jam ant kaklo gyvates ir vis murmėjo užkeikimus. Bet Almeda tik laikė iškėlęs kryžių ir aiškino, kad kryžius įveikia demonus. Kai kurie žmonės minioje tuoj pareiškė norintys krikštytis.
Kai vienoje ar kitoje kunigaikštystėje į valdžią ateidavo naujas daimyo, tuoj prisistatydavo jėzuitai ir pasakodavo jam apie didžiulę naudą, kurią jo kraštui atneš prekyba su Portugalija. Vis dažniau radosi žemvaldžių, kurie ne tik patys priimdavo krikščionybę, bet ir griaudavo budistų šventyklas ir išvaikydavo bonzas.
Galiausiai artėjo metas, kai jėzuitai galėjo daryti įtaką net imperatoriaus sostinėje Miako. Vienas daimyo, vardu Oda Nobunaga, iškilo kaip neginčijamas visos Japonijos valdovas – jam valdant, gerokai apgriuvęs Miako vėl tapo puošnia rezidencija.
Taip išsipildė Ksavero svajonė: Japonijoje buvo vienas galingas monarchas ir atsirado galimybė, pelnius jo palankumą, sukrikščioninti visą imperiją. Jėzuitai greitai tapo artimiausiais patarėjais Nobunagos dvare. Jie galėdavo bet kada gauti audienciją, jis kviesdavosi juos pietų ir kalbėdavosi apie savo didelius planus. O tarp šių planų buvo ir Kinijos užkariavimas. Tad tėvai vylėsi pergalingo japonų valdovo palydoje netrukus įžengti į Pekiną.
Šiai ekspedicijai reikėjo laivyno. Patartas jėzuitų, Nobunaga nusprendė jį statyti Portugalijoje. Jėzuitai žadėjo išsiderėti ypač palankią kainą. Tačiau Nobunaga buvo nužudytas dar prieš pasitaikius progai surengti žygį į Kiniją. Jo įpėdinis Tojotomi Hidejoši iš pradžių taip pat buvo palankus krikščionims, tačiau greitai pakeitė savo laikyseną. Prasidėjo persekiojimas, organizuotas budistų bonzų.
Kai tėvai jėzuitai suvokė, kad jų darbas griūva, jie tarė sau: gerai, iki šiol Dievas reikalavo iš mūsų išminties, gebėjimo prisitaikyti, uolumo ir gudrumo, o dabar nori pasiaukojančios mirties, kad ja akivaizdžiai parodytume japonams pagonims krikščionių mokymo tikrumą. Kaip anksčiau jėzuitai studijavo sunkiausius sanskrito tekstus, persirenginėjo brahmanais, mokėsi japonų etiketo taisyklių ir taip pelnė sielas Kristaus karalystei, taip dabar su tokiu pat įkarščiu jie prisiėmė kankinystę didesnei Dievo garbei.
Jie ramiai leidosi suimami, kankinami ir nukryžiuojami. Japonai būtent iš jėzuitų pamokslų apie Kristaus kančią išmoko šio anksčiau nežinoto mirties bausmės būdo. Dabar jie su pasimėgavimu kalė prie kryžiaus nukryžiuoto Išganytojo mokinius. Kiti tėvai būdavo pakabinami žemyn galva kol po ilgų kankynių mirdavo. Dar kitiems būdavo nukertamos galvos, o kūnai paskandinami jūroje.
Jėzuitas „daktaras Li“
Jėzuitai visuomet mokėjo išgauti naudos iš kiekvienos situacijos. Jeigu jie pasinaudojo japonų valdininkų susidomėjimu prekyba su Portugalija, tai dabar jie išnaudos netgi kinų priešiškumą svetimšaliams. Kai Kantone buvo areštuoti trys slapta įsibrovę portugalų pirkliai, jėzuitai tėvai Barreto ir Goèsas tuoj pasisiūlė vesti derybas su kinų valdžia dėl išpirkos. Kaip derybininkai jie galėjo netrukdomi atvykti į Kantoną.
Barreto kinų gubernatoriui Kantone padovanojo laikrodį, kurį šis pamatė pas misionierių ir parodė susidomėjimą. Taip užsimezgė draugystė, tad ir pasibaigus deryboms dėl išpirkos abu kunigai galėjo užsibūti šalyje. Gubernatorius netgi nedarė kliūčių, kad prie misionierių prisijungtų ir kiti jų ordino broliai. Jis ir kiti valdininkai jau pajuto simpatiją tiems svetimšaliams, kurie buvo tokie mieli, taktiški ir mokantys bendrauti.
Barreto ir Goèsas tik šiek tiek mokėjo kiniškai, bet jų pasikviesti draugia jėzuitai buvo įvaldę kinų kalbą ir mokėjo su valdininkais diskutuoti net mokslinėmis temomis. Tėvas Valignanis, ordino vizitatorius Rytų Azijos misijose, ėmė organizuoti tikrą Kinijos „apgultį“. Makao kolegijoje jėzuitų misionieriai puolė mokytis visų kinų kalbėsenos subtilybių, taip pat ir liaudies dialektų. Jie studijavo sudėtingus hieroglifus ir iš daugelio knygų sėmėsi žinių apie Kinijos istoriją, papročius, įstatymus bei raštiją.
Prieš keliaudami į misiją, jie kruopščiai paruošdavo dovanas, kuriomis tikėjosi laimėti valdininkų, o gal net imperatoriaus pasitikėjimą. Jau buvo žinoma, kad šioje šalyje ypač vertinami gamtos mokslai, todėl tėvai įsigijo įvairiausių europietiškų mokslinių instrumentų, kurie galėtų sužadinti kinų smalsumą.
Pažintis su kinų charakteriu jėzuitus iš pat pradžių apsaugojo nuo metodų, kurie būtų buvę pražūtingi. Kinai be galo didžiavosi savo aukšta kultūra ir mokslu, todėl buvo tvirtai įsitikinę esantys pranašesni už visas likusias pasaulio tautas. Jų žemėlapiuose „Vidurio valstybė“ (tai reiškia Kinijos vardas kinų kalba – Džonguo) buvo vaizduojama taip, lyg ji užimtų didesnę pasaulio dalį. Tik Kinijos pakraščiuose buvo pažymėtos nedidelės „barbarų karalystės“. Tokioje tautoje, kuri visas kitas, už kinų sienos esančias tautas laikė nereikšmingomis, tikrai nebuvo galima pradėti sakyti pamokslų – kinai buvo įsitikinę, kad iš kitų tautų jie nieko negali pasimokyti.
Puikiai suprasdami šią aplinkybę, jėzuitai iš pradžių elgėsi labai atsargiai ir nutylėjo savo tikruosius tikslus. Kai jų klausdavo, ko jie čia atvyko, jie atsakydavo, kad juos pasiekė garsas apie Kinijos didybę ir juos nenumaldomai traukė susipažinti su kinų išmintimi bei dorybėmis.
Jėzuitai apsirengė kinų rūbais ir pasivadino kiniškais vardais. Kadangi kinai jau buvo pradėję niekinti portugalus, tėvai griežtai neigė, kad turi ką nors bendro su tais barbarais jūrų plėšikais.
Tarp vyrų, kurie sekė paskui pirmuosius du misionierius ir atvyko į Kantoną, buvo ir tėvas Matteo Ricci (†1610), kurio veikla padėjo pagrindus stebėtinai jėzuitų sėkmei Kinijoje. Ricci pasirodė Kantone apsirengęs paprastu budistų vienuolio apsiaustu ir ėmė vadinti kiniškai – Li Ma-teu. Iš pradžių jis taikėsi prie budistų bonzų elgesio, kaip ir jie, prašydavo išmaldos prie šventyklų, uoliai diskutuodavo su jais apie Budos mokymus ir taip bandė laimėti jų prielankumą.
Kartą jam pasitaikė proga pasikalbėti su vienu mokytu mandarinu apie astronomiją. Čia Ricci pasijuto kaip žuvis vandenyje, nes Romoje jam teko studijuoti astronomiją ir matematiką pas žymųjį jėzuitų mokslininką Christophą Claviusą. Jam savo žiniomis pavyko tiesiog pritrenkti mandariną, tad šis patarė: „Jums būtų geriau mesti tokį gyvenimo būdą. Būdami šiame varganame luome, jūs galite bendrauti tik su nedaugeliu žmonių. Pasirodykite kaip vienas iš mūsų mokslininkų, tuomet visi ims jus gerbti“.
Ricci tuoj priėmė patarimą ir iškeitė vienuolio apsiaustą į šilkinę kinų „literato“ mantiją. Savo nedidelį namą, kurį gavo iš Kantono gubernatoriaus, jis pavertė tikra moksline laboratorija: visur buvo pristatyta matematikos, fizikos ir astronomijos instrumentų, stiklinių prizmių šviesos spalvų spektrui išgauti, įvairių laikrodžių, muzikos instrumentų, foliantų, paveikslų ir žemėlapių.
Tuoj Kantone pasklido žinia, kad yra atvykęs labai išmintingas svetimšalis. Jis atsivežė daugybę keisčiausių daiktų. Jis vadinasi Li, kalba mandarinų kalba ir rengiasi kaip literatas. Netrukus „šventojo daktaro Li“, kaip imtas vadinti tėvas Ricci, namelis jau buvo apgultas kilmingų kinų.
Žinoma, „daktaras Li“, priimdamas svečius, tiksliai laikėsi visų mandagumo formų, bet buvo tylus – kaip žmogus, visiškai paskendęs mokslinėse studijose. Tik tuomet, kai lankytojas imdavo smalsauti, ką reiškia kuris nors aparatas, knyga ar paveikslas, jis imdavo išsamiai aiškinti. Tačiau jo balse niekad nepasigirsdavo išdidaus ar pamokančio tono. Daktaras Li visuomet reikšdavo pagarbą savo svečių žinioms ir nuolankiai atsiprašydavo dėl savo neišmanymo.
Matomiausioje kambario vietoje kabėjo pasaulio žemėlapis. Kai kinai paklausdavo, kas tai per paveikslas, jis abejingu balsu atsakydavo, kad tai tikslus žemės paviršiaus atvaizdas. Tačiau čia Kinija jokiu būdu neatrodė kaip „Vidurio valstybė“, o greičiau kaip palyginus nedidelis kraštas, apsuptas kitų tautų ir imperijų, sudarančių didžiąją pasaulio dalį. Iš protingojo Li paaiškinimų išaiškėjo neįtikėtina tiesa, kad ir už Kinijos ribų esama didelių šalių ir tautų. Nuo tos dienos, kai pirmieji kinai užsuko į daktaro Li kambarį pažiūrėti to žemėlapio, susvyravo tris tūkstantmečius viešpatavęs kinų pasaulėvaizdis, ir Kinijos kultūroje prasidėjo nauja era.
Iš pradžių pasigirsdavo prieštaravimų daktaro Li tezėms, kurios griovė neginčijamą klasikų autoritetą. Bet Li parodydavo svečiams visą galeriją kitų žemėlapių, graviūrų ir tapytų paveikslų, vaizduojančių Europos miestus ir menininkų darbus. Tai rodė, kad tos tautos visai nėra barbariškos, o gal net prilygstančios kinams.
Kantono gubernatorius paprašė Ricci padaryti pasaulio žemėlapio kopiją su šalių ir tautų pavadinimais, išverstais į kinų kalbą. Žemėlapis buvo atspausdintas ir išsiuntinėtas visiems gubernatoriaus draugams.
Tik po kokio dešimto kiekvieno iš jo svečių apsilankymo daktaras Li tarp kitų daiktų lyg tarp kito pastatydavo ir Dievo Motinos paveikslą. Kai svečias pareikšdavo savo susidomėjimą, Li trumpai atsakydavo, kad tai priklauso europiečių religijos sričiai. Tada jis išsakydavo keletą pastebėjimų apie kinų ir krikščionių papročių panašumą ir taip sužadindavo lankytojo norą daugiau sužinoti apie svetimšalio religiją.
Išgarsėjęs savo žemėlapiu, daktaras Li buvo pakviestas ir Kiangsi provincijos vicekaraliaus. Kiangsi mokslininkai buvo daugiausia matematikai ir turėjo nemenkų žinių. Juk jau senovinėse Tung-či Kang-mu knygose buvo aprašyti ne tik paprasti skaičiavimai ir plotų bei tūrių matavimas, bet ir kvadratinės bei kubinės šaknies traukimas, trigonometrijos pagrindai ir kai kurios sudėtingos lygtys.
Tačiau Ricci ne veltui studijavo Romoje pas tėvą Claviusą. Jis dieną naktį studijavo kinų autorių veikalus ir greitai galėjo nurodyti klaidas ir spragas jų žiniose. Remdamasis Euklidu, jis pats parašė geometrijos vadovėlį kinų kalba, kuriame pirmąkart aiškiai susistemino visa, kas iki šiol buvo išbarstyta kinų traktatuose. Tada Ricci parodė kinų mokslininkams, kaip padaryti tikslų saulės laikrodį ir išaiškino sudėtingus astronominius skaičiavimus. Kadangi jie domėjosi ir garso teorija, jis išdėstė jiems akustikos principus.
Vėliau, jam išleidus pirmuosius moralinius ir religinius veikalus, jis jau turėjo „išmintingiausio ir didžiausio mokytojo“ reputaciją, todėl ir jo skelbiamos religinės tiesos priimtos kaip mokslo atradimas. Ricci gerai žinojo Konfucijaus mokymą apie dieviškojo įstatymo ir natūralaus proto atitikimą, ir kai dabar ėmėsi atsargiai skelbti krikščionybę, jis galėjo pasiremti daugeliu citatų iš klasikinės kinų literatūros. Savo katekizmą jis išdėstė pagal kinų skonį mokslingo dialogo tarp kinų filosofo ir krikščionių kunigo forma. Šis raštas buvo sutiktas labai palankiai, ir net kilmingi mandarinai jį priimdavo kaip vertingą dovaną.
Fontanai ir mechaniniai liūtai
Daktaras Li tik labai nedidelį skaičių žmonių iš tiesų atvedė iki atsivertimo ir krikšto, tačiau jo veikla pamažu atvėrė jėzuitams duris ir į kinų imperatoriaus Kang-hi dvarą Pekine. Jėzuitai tapo devynių amatų meistrais ir vykdė visas imperatoriaus užgaidas: tapė freskas, įrengdavo sodus, piešė valdininkų ir dvariškių portretus, gydė ligonius, mokė vaikus, vedė derybas su rusų pasiuntiniais.
Imperatorius ne tik suteikė jėzuitams žemės sklypą bažnyčios Pekine statybai, bet ir skyrė tam lėšų ir net parašė draugišką laišką Romos popiežiui, kuriame pasiūlė jam vienos iš savo dukterėčių ranką.
Vėlesni imperatoriai nebebuvo tokie palankūs krikščionybei, tačiau visoje šalyje jau veikė nedidelės krikščionių bendruomenės. Jų egzistavimas priklausė nuo „dangaus sūnaus“ malonės, kurią pelnyti bandė jėzuitai.
Vieną dieną imperatoriui Kien-longui į rankas pateko piešinys su fontanu. Jis tuoj užsinorėjo, kad prie jo vasaros rūmų misionieriai jam įrengtų tokį fontaną – čui-fa. Jėzuitai neturėjo jokio supratimo, kaip įrengiamas fontanas. Tarp jų buvo gabių mechanikų ir laikrodininkų, bet niekas neišmanė hidraulikos. Imperatoriui nenusileidžiant, tėvas Benoit ėmėsi knygų.
Po pusės metų sode iškilo pirmasis vandens stulpas. Dar po kiek laiko abipus sosto vasaros rezidencijoje tryško du dideli fontanai, o priešais sostą vandenį spjaudė meniška žuvų, paukščių ir kitų gyvūnų skulptūrinė grupė. Pekine, viename imperatoriaus rūmų kieme, jėzuitai įrengė didelį tvenkinį su dvylika mitinių gyvūnų figūrų, kurios tarnavo kaip laikrodis: kas dvi valandas viena iš figūrų iš savo nasrų išspjaudavo vandens srovę.
Tuomet Kien-longui kilo mintis, ar tie nagingi misionieriai nesugebėtų padaryti ir mechaninį žvėrį. Tačiau jam dar nepareiškus tokios idėjos, tėvas Thibault pradėjo meistrauti automatinį liūtą, kuris dydžiu ir išvaizda nenusileido gyvam.
Imperatoriui apie šį darbą nebuvo sakoma, ir vieną dieną, kai jis vaikštinėjo sode, tėvai mašiną paleido. Liūtas ėmė bėgti link imperatoriaus, kuris pašoko išsigandęs. Jis be galo džiaugėsi, kad misionieriai įspėjo jo slaptą norą.
„Tai buvo tikrai stebėtina, – rašė anuomet tėvas Amyotas iš Pekino savo ordino broliui Latourui į Paryžių, – kaip mūsų mylimas brolis Thibault sugebėjo, pasinaudodamas paprastais laikrodininkystės principais, pagaminti automatą, kuris yra tikras mechanikos šedevras. Aš kalbu tai kaip liudininkas: pats mačiau tą dirbtinį žvėrį bėgant“.
Liūtą sekė tigras, o kai mechaniniai žvėrys ėmė imperatoriui atsibosti, tėvas Sigmundas ėmėsi daryti mechaninį žmogų. Jam meistraujant, pats imperatorius nuo ryto iki vakaro sėdėjo dirbtuvėje ir domėjosi visomis mechanizmo detalėmis.
„Kai tėvas baigs šį meno kūrinį, – svarstė Amyotas kitame savo laiške, – tuomet imperatorius tikrai pareikš: „Jei padarei, kad jis vaikščiotų, tai išmokyk jį ir kalbėti!“ Aš pats gavau jo užduotį pagaminti du žmones, kurie žingsniuotų nešdami gėlių vazą. Jau septynis mėnesius tuo užsiimu ir tikriausiai užtruksiu dar metus. Tačiau dėl šio darbo turiu daug progų artimai bendrauti su imperatoriumi“.
Kitą savo šedevrą tėvai parodė per imperatoriaus motinos šešiasdešimtmečio iškilmes. Prie kelio, kuriuo ėjo šventinė procesija, misionieriai pastatė pakylą, kurią vienas iš jų aprašo:
„Ant pakylos buvo trys scenos, sudarančios perspektyvos iliuziją. Gilumoje stovėjo kiniškai aprengta figūra, rankose laikanti užrašytą sveikinimą imperatoriui. Priešais kiekvieną sceną stovėjo nedidelės figūros, laikančios vienoje rankoje varinį skydą, kitoje – plaktuką. Priešais sceną plytėjo dirbtinis tvenkinys iš veidrodinio stiklo, kurio pakraščiuose buvo laikrodžio padalos europietiškais ir kiniškais skaitmenimis. „Vandenyje“ plaukiojo dirbtinė žąsis. Viską judino paslėptos spyruoklės, o magnetas, kuris judėjo palei laikrodžio padalas, traukė žąsį paskui save. Kai baigdavosi valanda, figūra su užrašu išeidavo į priekį ir nusilenkdavo. Tada kitos šešios figūros kartu sugrodavo trumpą dainelę, pakaitomis mušdamos plaktukais į skydus. Muzikai pasibaigus, figūra su sveikinimu iškilmingai žingsniuodama grįždavo į vietą“.
„Taigi, – toliau tęsia misionierius laiške, – mes stengiamės religijos labui įvairiais naudingais dalykais laimėti imperatoriaus palankumą. Net jei dažnai ir nepaskatiname jo būti maloningesniu krikščionims, tai bent pasiekiame, kad jų nepersekiotų ir kad Viešpaties tarnams būtų duota laisvė skelbti Evangeliją“.
Imperatorius, be abejo, suprato, kad tėvai pasiliks jo dvare tik tol, kol matys kokių nors perspektyvų misijų darbui. Todėl Pekine galėjo veikti katalikų bažnyčios, o tikinčiųjų, kurių tuomet buvo apie devynis tūkstančius, niekas nelietė.
Kur baigiasi kultūra ir prasideda pagonybė?
Kai Europoje buvo sužinota apie jėzuitų misijos Kinijoje triumfą, tuoj ėmė reikštis dominikonų ordino pavydas. Jau nuo ginčo dėl molinizmo laikų dominikonai kreivai žiūrėjo į jėzuitus. Ir pranciškonai, įsitraukę į misijų darbą, buvo nepalankūs Jėzaus draugijai, o jansenistai iš principo kovojo prieš visa, ką jėzuitai darė ar ko nedarė.
Priešiškumą paaštrino ir dominikonų bei pranciškonų misijos Kinijoje nesėkmė. Šių ordinų kunigai taip pat bandė įkelti koją į šią šalį, tačiau, skirtingai nei jėzuitai, nesileido į jokius kompromisus su vietiniais papročiais ir nuo pat pradžių taikė griežčiausius principus.
Todėl, vos atvykę, dominikonų ir pranciškonų vienuoliai ėmė pamokslauti, kad visi kinų imperatoriai kartu su išminčiumi Konfucijumi kaip pagonys yra pasmerkti amžinoms pragaro liepsnoms. Tad šalyje, kuri ypač gerbia savo mirusius valdovus ir įstatymų leidėjus, toks mokymas neišvengiamai sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Naujieji misionieriai buvo tuoj valdžios suimti, įkalinti ir ištremti.
Gi jėzuitai savo misiją pradėjo apsiginklavę žemėlapiais, laikrodžiais, veidrodžiais, akiniais ir paveikslais, tad pelnė nemenką sėkmę. Dominikonai ir pranciškonai ėmė juos kaltinti, kad jie Kristaus mokymą skleidžia nevertomis priemonėmis ir taip jį profanuoja.
Jėzaus draugijos tėvai atsikirto, kad neatsargus elgetaujančių vienuolių elgesys buvo iškėlęs pavojų visos kinų krikščionybės likimui. Tų misionierių neišmintingumas sukiršino valdininkus ir netiesiogiai prisidėjo prie daugelio kinų krikščionių kankinystės.
Nauji ginčai prasidėjo nutarus steigti Pekino vyskupiją. Liudvikas XIV užsispyrė, kad vyskupu būtų jėzuitas prancūzas, o portugalai norėjo, kad juo būtų portugalas iš Kristaus ordino. Taip misija Kinijoje kėlė vis naujas ir vis painesnes politines intrigas tarp Paryžiaus, Lisabonos ir Romos.
Šventojo Sosto inkvizicija buvo užversta skundais prieš jėzuitus. Pekino dvare veikiantys tėvai buvo apkaltinti, kad jie, būdami matematikų tribunolo nariais, dalyvavo nustatant laimingas ir nelaimingas kalendoriaus dienas – tai visiškai neleistinas prietarų skatinimas. Aukodami Mišias, jie, nepaisydami visų bažnytinių taisyklių, dėvi galvos apdangalą, primenantį kinų mokslininkų kepurę; jie naudoja mišiolą ir brevijorių ne lotynų kalba, kaip nustatyta, bet kinų; krikštydami moteris, jie neatlieka nustatytų patepimų, esą kinai nepakenčia, kad svetimi vyrai liestų moters kūną.
Didžiulį visų jėzuitų priešų pasipiktinimą sukėlė tai, kad misionieriai naujai pakrikštytiesiems kinams leido ir toliau dalyvauti tradicinėse mirusiųjų protėvių pagerbimo apeigose. Tos mirusiųjų šventės, kurių metu būdavo deginamos popieriaus juostelės, o ant stalų dedama mėsa ir vynas mirusiųjų vėlėms, dominikonų ir pranciškonų požiūriu, buvo grynai pagoniškos ceremonijos, kurių atlikimas krikščioniui yra nuodėmė. O jėzuitai tokius atmestinus papročius ne tik leidžia, bet ir patys juose dalyvauja.
Rimčiausias kaltinimas jėzuitų misijai buvo tas, esą jie Kinijoje sistemingai nuslepia Kristaus mirtį ant kryžiaus. Jie krikštija kinus jiems nė žodžiu neužsiminę apie Viešpaties nukryžiavimą. Savo bažnyčiose Kinijoje jėzuitai neturi nei vieno krucifikso, vien šlovingo Išganytojo bei dangaus soste sėdinčios Dievo Motinos atvaizdus.
Jėzuitai įteikė inkvizicijai ilgą pasiaiškinimo raštą. Jie tikino, kad niekados neneigė Nukryžiuotojo, tačiau tikėjimo interesai reikalauja pagonims atskleisti Evangeliją tik palaipsniui ir atsargiai. Nukryžiavimas Kinijoje laikomas didele gėda, todėl kinai gali sunkiai patikėti Dievu, kuris mirė tokia gėdinga mirtimi. Todėl jėzuitai nepasakoja apie Kristaus nukryžiavimą tol, kol konvertitai pakankamai tam neparuošti.
Protėvių prisiminimo ceremonijos, dėl kurių jėzuitai kaltinami, esančios ne religinės apeigos, o tik tam tikra pagarbos forma, kuriai krikščionybė neprieštarauja. Mirusiųjų apeigos kinams tereiškia vaikiškos pagarbos protėviams pareiškimą. Šie papročiai absoliučiai privalomi kiekvienam kinui, ir jų uždraudimas padarytų misiją neįmanomą.
Ginčas tapo vis rimtesnis, jis įtraukė vos ne visą Europą. Dominikonai Moralezas ir Navarette rašė vieną storą knygą po kitos, kuriose kaltina jėzuitus atvira krikščionybės išdavyste Kinijoje. Nenuilstantis jansenistas Antoine‘as Arnauld taip pat skelbė panašius raštus. Popiežiai ilgai svyravo tarp jėzuitų ir jų priešininkų, nes niekas Europoje gerai neįsivaizdavo, ką iš tiesų reiškia kinų apeigos. Reikėjo išsiaiškinti, ar mirusiųjų vėlės Kinijoje garbinamos kaip dievybės, ar stalai su valgiais vėlėms turi būti interpretuojami kaip altoriai. Besiginčijantys ordinai šiais klausimais pateikdavo diametraliai priešingus duomenis. Todėl popiežiai labiau remdavo tą pusę, kurią labiau palaikė dėl politinių sumetimų.
1616 metais popiežius Paulius V pareiškė, kad iš esmės sutinka su jėzuitų metodais, tačiau nepaskelbė jokio formalaus sprendimo. 1635 m. dominikonai vėl parašė skundą naujam popiežiui Urbonui VIII, tačiau tik jo įpėdinio Inocento X laikais pasirodė kardinolų kongregacijos nutarimas, kad tokios mirusiųjų šventės draudžiamos. Aleksandro VII laikais jėzuitai vėl įgavo daugiau įtakos kurijoje, todėl 1656 m. Romos inkvizicija nutarė, kad kinų ritualai – tai „civilinis ir politinis kultas“, kuris yra toleruotinas. Popiežius vėl patvirtino 1615 m. dekretą, leidžiantį Romos liturgiją kinų kalba.
1659 m. Tikėjimo skleidimo kongregacijos laiške misionieriams rašoma: „Nesielkite skubotai, neįtikinėkite tų tautų keisti jų ritualus, papročius ar įpročius, nebent jie akivaizdžiai prieštarautų religijai ir moralei. Ar nebūtų didesnio absurdo nei norėti į Kiniją perkelti Prancūziją, Ispaniją, Italiją ar kurią kitą Europos šalį? Neškite jiems ne mūsų šalių papročius, bet tikėjimą, kuris neatmeta ir nepažeidžia jokios tautos ritualų ar papročių, jei tik jie nėra smerktini, bet kaip tik juos išlaiko ir saugo“.
1667 m. popiežiumi tapo prisiekęs jėzuitų priešas Klemensas IX. Tad nieko nuostabaus, jog tuoj pasirodė naujas mirusiųjų kulto draudimas. Jėzuitų reikalai vis blogėjo, ir tokia įvykių eiga pasiekė kulminaciją 1715 metais, Klemensui XI išleidus konstituciją, pasmerkiančią mirusiųjų apeigas. Pop. Benediktas XIV įvedė Kinijoje dirbantiems misionieriams formalią priesaiką, kad jie draus mirusiųjų apeigas.
Popiežiaus legatas nuvyko į Kiniją stebėti, kaip vykdomas nutarimas. Tik dabar apie visą ginčą sužinojo kinai katalikai, kurie dėl to tikrai nenudžiugo. Kai popiežiaus legatas perdavė imperatoriui Kang-hi, kad popiežius protėvių kultą pasmerkė kaip pagonišką stabmeldystę, supykęs imperatorius tarė: „Kaip gali popiežius spręsti apie dalykus, kurių jis niekad nematė ir su jais nesusipažino? Aš pats niekuomet nespręsčiau apie papročius Europoje, apie kuriuos aš nieko nežinau“. 1721 m. imperatorius Kang-hi uždraudė katalikų misiją Kinijoje, tačiau krikščionių bendruomenės gyvavo toliau.
Vertėjo post scriptum
1939 metais, kelios savaitės po išrinkimo popiežiumi, Pijus XII įsakė Tautų evangelizacijos kongregacijai pakeisti taisykles dėl Kinijos papročių. Naujasis dekretas leido katalikams pasyviai būti ceremonijose Konfucijaus garbei jam skirtose šventyklose ar mokyklose; katalikų mokyklose leista iškabinti Konfucijaus atvaizdą; leidžiama galvos palenkimu ar kitais ženklais rodyti civilinio pagarbumo aktą mirusiesiems ar jų atvaizdams; Benedikto XIV įvesta priesaika prieš kinų ritualus panaikinama.
Šis dekretas iš esmės pakeitė Bažnyčios situaciją Kinijoje. 1943 m. Vatikanas užmezgė su šia šalimi diplomatinius santykius, o 1946 m. Pijus XII pirmąjį kiną – arkivyskupą Tomą Tien Ken-siną – pakėlė į kardinolus. Tuo metu jau buvo apie 4 mln. kinų katalikų. Deja, 1949 m. prasidėjo iki šiol trunkantis komunistinis persekiojimas.
(Sutrumpintas vertimas iš: René Fülöp-Miller, Macht und Geheimnis der Jesuiten. Eine Kultur- und Geistesgeschichte, Berlin, Th. Knaur nachf. Verlag, 1929, p. 341–371. Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)
