Jonas Mackevičius, „Šv. Kazimiero pasirodymas lietuvių kariuomenei ties Polocku“ (1931-1933)
Jonas Mackevičius, „Šv. Kazimiero pasirodymas lietuvių kariuomenei ties Polocku“ (1931-1933)

Pirmą straipsnio dalį rasite ČIA, antrą ČIA, trečią ČIA, ketvirtą ČIA.

2.2.3. Monarcho įžygiuotuvės

Įžygiuotuvių kilmė ir idėjinės implikacijos

Valdovų įžygiuotuvės buvo svarbi sakralinio pobūdžio ceremonija, ne tik atspindėjusi valdovo ir valdinių vienybę, bet ir ją kūrusi. Ja buvo atskleidžiamas monarcho valdžios sakralinis pobūdis, išreiškiama valdinių ištikimybė valdovui, už tai tikintis, kad valdovas gerbs ir saugos tradicines luomų ir smulkesnių visuomenės vienetų – korporacijų teises ir laisves.

Taip pat (ypač tai ryšku Lietuvoje kaip civilizacijų paribio šalyje) išreiškiamos bendrosios katalikiškosios civilizacijos ir Bažnyčios vertybės priešpastatant jas, kaip vienintelę sielas gelbėjančią tiesą, priešingoms kitų idėjų sistemų nuostatoms, tiesiai įvardinant jas kaip blogį ir melą. Tai ypač ryškėja Baroko laikais augant įtampai tarp katalikybės, protestantizmo ir nenorinčių susivienyti su Romos Bažnyčia stačiatikių dalies. Ceremonijos sakralumą rodo ir tai, kad įžygiuotuvėms pasirenkamos religinių švenčių dienos.

Ceremonijose kartu su civilizacijos vienybe pabrėžiamas ir mažesnio vieneto Lietuvos – kaip tos civilizacijos dalies – savitumas ir dalinis atskirumas nuo kitų valstybių. Viena vertus, Lietuvos įžygiuotuvių ceremonijos iš esmės panašios į analogiškas Europos ceremonijas[1], tačiau kai kurių jų specifinių elementų jau nėra, pvz., į rytus nuo Lietuvos, Rusijoje – vėl ryškėja Lietuvos kaip civilizacijų paribio vaidmuo. Analizuojant konkrečias ceremonijas galima atskleisti minėtų fenomenų raišką.

Įžygiuotuvės (Adventus[2]) žinomos Prancūzijoje ir kaimyninėje Burgundijoje jau XIII a. Tiesa, kad šios šalys davė toną vėlyvųjų viduramžių ceremonijoms ir prancūzų mokslininkai linkę teigti, jog iš čia atsirado ir įžygiuotuvės, tačiau S.C. Rowell mano, kad jos veikiausiai išsivystė iš Romos triumfo, jų tradicija buvo tęsiama Rytų Romos imperijoje (Bizantijoje), iš ten jos perėjo į Rusią, taigi šis reiškinys būdingas abiems krikščioniškosios civilizacijos šakoms. Nors Lietuvos ir Lenkijos ceremonijos tiksliai neatkartojo tuo metu „pavyzdinio“ Prancūzijos ceremonialo, jos buvo Europos politinės kultūros dalis. Taip pat Lietuvai artimame regione matome šią ceremoniją Teutonų ordino didžiajam magistrui įžengiant į Prūsijos ir Livonijos miestus. Autorius paneigia Gąsiorovskio nuomonę, kad Lenkijoje nebuvo tokių ceremonijų ir nurodo jų pavyzdžių jau XII–XIII a. feodalinio susiskaldymo metu. Svarbu pabrėžti, kad Romos triumfo tradicija praturtinta dar iškilmingesne prasme – įžygiuotuvės atspindi Kristaus, dangaus ir žemės Karaliaus, įžengimą į savo sostinę Jeruzalę Verbų sekmadienį – šią realiją išreiškė vyskupo ingreso į savo dieceziją ceremonija ir, žinoma, Verbų sekmadienio ir Velykų liturgija. Visa tai, o išsiskleidus Švč. Sakramento garbinimui dar ir jį nešančios procesijos įtakojo monarchų įžygiuotuvių ceremonialą[3]. Įžygiuotuvių sąsają su Verbų sekmadienio ceremonija atspindi ir iš šių iškilmių perimta ir Kristaus triumfo eiseną į Jeruzalę išreiškianti giesmė Benedictus, taip pat integruota į kasdieninės tradicinės Romos liturgijos Mišių rito maldą (giesmę) Sanctus (rytų tradicijoje – Trisagion)[4], tradiciškai giedota įžygiuotuvių metu[5].

b) Sakralumas – pagrindinė įžygiuotuvių savybė

Būtent ceremonijos sakralumas, o ne prabanga buvo esminis įžygiuotuvių bruožas. Juk, kaip aprašo ne tik vaizduote, bet ir ordino šaltiniais ir istorijos veikalais rėmęsis bernardinų vienuolis šv. Jonas Kapistranas, iki tol labai daug nusipelnęs nugalint husitų ir kitas erezijas, atstatant pranciškonų ordino pavyzdingą gyvenimą ir jau pelnęs labai garbingą reputaciją, į Krokuvą atvyksta basas ir su paprastu abitu eina pėsčiomis už husarų būrio ir karietose važiavusių vyskupų. Jo įžengimas į Krokuvą vyko 1453 rugpjūčio 28 d., tik 3 mėnesiai po to, kai nuo turkų smūgių krito Konstantinopolis, sekančiais metais popiežius Jonui pasiųs skelbti kryžiaus žygio, jis ugningais pamokslais sukels Europą ginti jos pietvakarių antemurale (gynybinės sienos) – Vengrijos nuo islamo išpažinėjų ordų. Tačiau šis ugningas pamokslautojas susigėdęs ir nedrąsus, prieš tai žemai nusilenkęs karaliui tegali pasveikinti šį tik trumpa, nors gražia, kalba, kai pagarba rodoma jam pačiam – šventam vyrui nusilenkia karalius, jis priimamas ant purpuru nuklotos pakylos, dalyvaujant prelatams, kardinolui Olesnickiui, universiteto profesoriams ir valstybės dignitoriams[6].

Šv. Jono Kapistrano įžengimo metu tiesiog švietęs neturtas ir karaliaus Kazimiero įžengimo puošnumas yra ne prieštara, o, kaip pažymi S.C. Rowell, dvi tos pačios monetos pusės[7]. Galima būtų apibendrinti, kad esminė įžygiuotuvių žinia buvo Dievo valdžios visatai (kurią atspindi monarcho valdžia) sakralumas, panašią žinią nešė ir kitų asmenų įžygiuotuvės. Monarcho įžygiuotuvių prabanga atspindi dangaus karalystės grožį, o tokių šventų asmenų kaip šv. Jono Kapistrano įžengimo vargingumas – būtinybę gyvenant žemėje atsisakyti pasauliui būdingo šios žemės garbės ir perdėto malonumų vaikymosi, siekiant patekti į dangaus karalystės grožį ir išplėsti tą pačią Dievo valdžią į kuo daugiau žmonių širdžių (šv. Jonas Kapistranas stengėsi atversti eretikus į tikrąjį tikėjimą).

Šią jungtį pabrėžia ir tai, kad šv. Kazimiero, nors jis pats gyvendamas žemėje dėl Dievo garbės ir šventumo atsisakė karališkos valdžios teikiamų patogumų – skanaus maisto, minkštos lovos, siūlytų meilužių, neva turėjusių pagerinti jo sveikatą ir t.t.[8], po mirties jį beatifikavus vykusios 1604 m. didžiulės, nuo Lietuvos krikšto laikų nematytos iškilmės jau pasižymi prabanga ir didingumu, garbę jam atiduoda žymiausi senatoriai[9], tokia prabanga jau leistina, nes šventasis jau pasiekė dangaus garbę. Panašų iškilmingumą matome ir 1636 m. šv. Kazimiero iškilmėse Vilniuje ir Palerme, Sicilijoje[10].

Sakralinį iškilmių pobūdį aiškiai rodo ir giesmė Te Deum laudamus („Tave, Dieve, garbinam), giedota tiek po katalikų civilizacijos armijų pergalių prieš jos priešus[11], tiek įžygiuotuvių metu, paprastai valdovui su procesija pasiekus pagrindinę miesto bažnyčią, kaip padėkos giesmė už saugų atvykimą. Ši giesmė taip pat pabrėžia valdovo prigimtinę teisę valdyti ir jo legitimumą[12].

Paremkite musu veikla

c) Įžygiuotuvės iki Baroko laikų

Jau 1440 m. Kazimieras iš Krokuvos vyksta užvaldyti LDK. Šalies pasienyje ties Dubnu jį sutinka LDK prelatai ir didikai – Kazimiero laikais tai tapo tradicija. Už Vilniaus miesto birželio 24 d. sutinkamas vyskupo Motiejaus, kašteliono Kristino Astiko vaivados Jono Daugirdo bei viso klero ir liaudies, nulydėtas į pilį su didžiausia pagarba ir džiaugsmu bei muzika. Muzika būdinga tokioms ceremonijoms tiek Europoje, tiek LDK, muzika jau aktyviai naudojama Vytauto dvare[13], jo žmonai kunigaikštienei Onai 1408 m. Teutonų Ordino didžiojo magistro dovanotas klavikordas yra vienas ankstyviausiai paminėtų Europoje, trimitininkai Vytauto dvare pranešdavo apie naujo patiekalo įnešimą[14]. LDK muzika pradeda įgauti reikšmę jau nuo Aldonos-Onos Gediminaitės laikų, kuri, kaip pažymi Dlugošas, visur vaikščiojo priešakyje lydima muzikos – nenuostabu, kad, kai Vytautas, 1396 m. po šturmo prijungęs Smolenską prie LDK, įeina į miestą su priešais nešamu kryžiumi, groja trimitai „Lietuvos papročiu“ (по литовскому обычаю). Paprotys naudoti trimitininkus ypatingoms dvaro ceremonijoms buvo įprastas Prancūzijoje ir Burgundijoje[15].

Čia galima pastebėti, kad „Lietuvos paprotys“ žymi civilizacijų ribą. Sprendžiant iš maskvėnų pastabos – „Lietuvos papročiu“ – Maskovijoje trimitais groti įžygiuotuvių ceremonijų metu nepriimta. Tai matoma ne tik Gedimino įžengimo į Kijevą bei Sofijos Vytautaitės – į Maskvą – aprašymuose, kurie galėjo dėl vėlesnės šaltinių parašymo datos „pasidengti XV-XVI a. pr. apnašomis“, bet ir Aleksandro Nevskio (XIII a.) lavono sutikimo Bogoliubove aprašyme. Valdovai sutinkami dvasininkijos procesijos su kryžiais ir ikonomis, apie trimitus nerašoma. 1413 m. Vytautui įžengiant į Vitebską, jį pasitinka tiek Romos katalikų (su kryžiais, šventųjų relikvijomis ir vėliavomis), tiek Rytų apeigų krikščionių (su ikonomis ir relikvijomis) atstovai[16] – tai vėl atspindi civilizacijų paribio situaciją. Panašus civilizacijų paribio elementas yra palaipsnis „lotyniškų“ varpelių įvedimas Dešiniakrantės Ukrainos (ilgiau buvusios ATR sudėtyje už kairiakrantę) unitų liturgijoje – viena iš daugelio apeigų lotynizacijos, atstūmusios nuo grįžimo į Bažnyčios vienybę daugelį rusėnų, apraiškų. Paribio situaciją atspindėjo ir pats lotynų kalbos vartojimas įžygiuotuvėse ir kitose dvaro ceremonijose, kuris nebuvo masiškai paplitęs Maskvos valstybėje.

Galima sutikti su D. Kunzle pastaba, kad įžygiuotuvių ceremonijos metu buvo siekiama padaryti valdiniams įspūdį dieviška valdovo galių kilme (tiksliau būtų formuluoti atskleisti jiems dievišką valdovo valdžios pobūdį), ceremonijai suteikiant vizualią ekstravaganciją, prilygstančią švenčiausioms bažnytinėms apeigoms. Tačiau reikėtų paprieštarauti jo interpretacijai, kad „porenesansinio žmogaus vaizduotėje pasaulietinio valdovo įžygiuotuvės arba karūnavimas pradėjo užimti viduramžių religinės procesijos vietą“[17].

Veiksmas vyko ne vaizduotėje. Puošnios biblinės ir kitokios figūros su gausiais įvaizdžiais ir užrašais papuošdavusios įžygiuotuves atspindėjo anapusinę realybę, kuri, kaip „porenesansinis žmogus“ (remdamasis katalikiškosios reformos dar kartą detaliai paaiškintu ir sutvirtintu Katalikų Bažnyčios) tiksliai žinojo, yra sakrali ir sakralios yra tos anapusinės realybės apraiškos žemėje, pvz., karalių valdžia. Nors tai ne bažnytinė (siaurąja klero prasme), bet pasaulietiniais reikalais užsiimanti valdžia, ji irgi sakrali, nes iš esmės ji rūpinasi tuo pačiu kaip ir dvasinė valdžia – vienintelio teisingo tikėjimo gynimu ir kuo geresnių sąlygų sielų išgelbėjimui užtikrinimu (tiesa, dar pridedant rūpestį specifiškai pasaulietine viešąja tvarka, tačiau ir ji buvo tos pačios Dievo tvarkos, dorybės skatinimo, nedorybės nubaudimo išraiška). Įžygiuotuvės jokiu būdu neužėmė ar juo labiau neišstūmė „viduramžių“ religinės procesijos. Šios procesijos buvo išlikusios ir renesanso, ir protestantų revoliucijos ir baroko bei vėlesniais laikais. Lygiagrečiai vyko ir įžygiuotuvės ir viena kitos šios ceremonijos nepakeitė. Įžygiuotuvės buvo veikiau kita religinės procesijos forma – tai parodo ne tik gausios sakralinės įžygiuotuvių ceremonijų detalės, bet ir terminų vartosena šaltiniuose. Kai Kazimieras vyksta jau atgal iš Vilniaus į Krokuvą 1447 m. gauti Lenkijos karūnos, iš miesto jo pasitikti iškilmingai išeina processiones – kaip pažymi S. C. Rowell, tai daugiau bažnytinis nei pasaulietinis terminas[18]

Grįžkime prie Kazimiero įžengimo į Vilnių ceremonijos. Iš esmės įžengimo į abi sostines – Vilnių ir Krokuvą ceremonijos buvo panašios. Buvo nusistovėję tradiciniai valdovų įžengimo „maršrutai“ – iš Klepažo (Kleparz) – karališkojo miesto prie Krokuvos – pusės. Vilniuje buvo įžengiama per Rūdninkų vartus, Rūdninkų, Didžiąja ir Pilies gatvėmis pro rotušę, šv. Jonų bažnyčią, pro išpuoštus miestiečių namus į katedrą ir pilį. Prie miesto (iš pradžių apie mylios atstumu sustojęs, kad būtų galima pranešti apie artėjimą ir duoti laiko pasiruošti) valdovas sutinkamas miestiečių ir vietos dvasininkijos. Tai primena viduramžišką tradicijos kilmę – valdovas turi teisę reikalauti iš miestiečių maisto ir pastogės – tuo pačiu tai buvo proga atnaujinti abipusės ištikimybės priesaikas. Dovanos, teikiamos šiuo momentu, pabrėžia tarpusavio santykių pobūdį. 1440 m. pasiekęs pilį Kazimieras pirmiausia eina į šv. Stanislovo Bažnyčią – Vilniaus katedrą, kaip buvo daroma ir Krokuvoje. Kazimieras dėkoja Dievui, kad jį ir jo armiją saugiai atvedė iki Vilniaus. Giedamas Te Deum, o jau po kelių dienų – birželio 29 d. – Kazimieras vainikuojamas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Panaši ceremonija, tik atvirkštine tvarka, kartojasi Kazimierui 1447 m. keliaujant į Krokuvą tapti Lenkijos karaliumi, kur jis sutinkamas labai iškilmingai[19].

Pažymėtina, kad Jogailaičiai princai žinojo etiketo subtilybes, mokėjo mandagiai priimti užsienio pasiuntinius – 1470 m. karalaitis Albrechtas Vladislovas gražia lotynų kalba kreipėsi sveikindamas atvykusį popiežiaus nuncijų. O dar po 2 metų karalaitis Kazimieras[20] apdovanojo atvykusį popiežiaus legatą trumpa disertacija apie jo protėvių ištikimybę kryžiaus žygių idealams. Tai rodo, kad Lenkijos ir Lietuvos dvaro kultūra jau ėmė įaugti į bendraeuropinę dvaro kultūros sistemą, matomas tas pats tikslingumas. Dvariškis, riteris, karys ir pirmasis karalystės riteris – karalius bei princai turi vieną pagrindinį tikslą – būti krikščionybės gynėjai, jei reikia ir ginklu. Šiam karalaičio gestui vėliau aidu atsiliepia minėta Vilniaus dvare Aleksandro laikais įkurta riterių brolija krikščionijai ginti nuo pagonių ir schizmatikų, ypač aktuali civilizacijos paribyje esančioje kunigaikštystėje[21].

Drabužiai buvo svarbūs ne tik Kazimierui ir kitiems kunigaikščiams, bet ir pasiuntiniams bei miestiečiams, sutinkantiems į miestą atvykstančius valdovus. Drabužiai ir simbolika pabrėždavo ir atskirų valstybių savitumą. Išleisdamas už vyrų savo dukteris valdovas ypač rūpinosi pasiuntinybės išvaizda, kad tai atspindėtų jo galią, jo valdų statusą bei įvairovę. Jo dukteriai Jadvygai vykstant ištekėti už Bavarijos princo 1475 m., kartu vyko 600 raitelių (gana įprastas skaičius XV a.). Karieta buvo papuošta keturiais liūtais, laikančiais Lietuvos ir Lenkijos herbus. Tokias pasiuntinybes lydėdavo skirtingomis spalvomis ir skirtingais (dažniausiai lenkų, lietuvių ir totorių) tautiniais stiliais apsirengę palydovai. Kazimiero dvaras buvo ne tik turtingas ir spalvingas, bet ir didžiavosi savo monarcho valdų įvairove. Jadvygos palydos aprangos skirtingumas parodo, kad drabužiai atspindėjo Jogailaičių valdų sistemos sudėtį, o atskirai demonstruojamas Lietuvos herbas – jos ypatingą aukštą statusą toje sistemoje, nes pvz. Lenkijos Karūnos valdytos Raudonosios Rusios ar Mazovijos herbai tokiais atvejais nefigūruoja[22].

Įžygiuotuvės vyko ne vien valdovo įžengimo į sostą, miesto prijungimo prie jo valdų ar šiaip taikingo apsilankymo proga – neretai tai buvo ir laimėto karo triumfo ceremonija, dalinai atkartojanti savo seniausiąjį kilmės šaltinį – antikinės Romos trimfą, bet jau su įkomponuotais sakraliais krikščioniškais elementais.

1514 m. rugsėjo 27 d. pats valdovas Žygimantas Senasis po laimėto Oršos mūšio su tarybos nariais įžengia į Vilnių, jo priešakyje vedami žymesni maskvėnų belaisviai. Didįjį kunigaikštį gatvėse sutinka visi sostinės gyventojai. Kitą dieną visose šventovėse buvo surengtos iškilmingos pamaldos su giesmėmis ir aukomis. Gruodžio 3 d. atvyko ir pats „rytų Žalgirio“ mūšio nugalėtojas garsusis kunigaikštis Ostrogiškis. Priešo vėliavos ir kiti atimti žymenys išdėti Katedroje, belaisviai išskirstyti po įvairias vietas laukiant išpirkos arba taikos su Maskva sudarymo[23]. Vis dėlto prieš prarasta strategiškai svarbi Smolensko tvirtovė, kurios atsiėmimą beveik po 100 metų ženklins kitos – Zigmanto III įžygiuotuvės į Vilnių

Po Oršos mūšio paimtą į nelaisvę Rusijos vaivadą Čeliadniną Vilniaus kalėjime aplanko ir guodžia šv. Romos imperatoriaus pasiuntinys tuo metu atvykęs tarpininkauti sudarant Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos vedybų sutartį[24].

d) Šv. Kazimiero kultas – įžygiuotuvių simbolikos formavimosi veiksnys

Rusijai nepriėmus Herberšteino siūlomos visų krikščionių valdovų koalicijos prieš Osmanus, karo veiksmai atsinaujina. 1518 m. didžiulė Maskvos armija grasina apsupti Polocką. 2000 vyrų Lietuvos armija skubėjo į pagalbą, bet negalėjo persikelti per ištvinusią Dauguvą. Jiems netikėtai pasirodė baltai apsirengęs jaunuolis ant balto žirgo, pakvietęs sekti paskui jį, parodęs brastą, armija drąsiai persikėlė ir laimėjo mūšį prieš daug gausesnį priešą, apgindami Lietuvos pasienio tvirtovę. Po mūšio paslaptingas raitelis dingo. Visi suprato, kad į pagalbą atėjo karalaitis Kazimieras. Po 2 metų (1520) į Vilnių atvykęs nuncijus Zacharijas Fereris atidžiai ištyrė įvykius, pasikalbėdamas su mūšio dalyviais, ir oficialiai pripažino šventojo apsireiškimą, pažymėdamas tai savo knygoje[25].

Šis įvykis plačiai nuskambėjo krikščionijoje, stipriai prisidėjo prie šv. Kazimiero, kaip svarbiausio schizmos – Bažnyčios skilimo – priešo įvaizdžio susiformavimo ir to fakto, kad šis karalaitis buvo dažnai vaizduojamas Lietuvos valdovų – katalikiškos civilizacijos pasienio gynėjų – įžygiuotuvių ceremonijose. Būtent Polocko mūšio scena vaizduojama ir 1604 m., paties Lietuvos šventojo globėjo pomirtinių „įžygiuotuvių“ į savo sostinę po jo kanonizacijos ir 1636 m. – į globėju jį paskelbusį Sicilijos miestą Palermą, metu[26]. Savo ruožtu 1604 m. šv. Kazimiero „įžygiuotuvės“ su šventojo vėliava į Vilnių kaip svarbus įvykis nulėmęs Lietuvos ir Rytų Europos regiono istoriją, minimos 1611 m. Zigmanto Vazos įžygiuotuvių į Vilnių po Smolensko prijungimo metu, kas bus aptarta vėliau.

e) Barokinės įžygiuotuvės – 1611 m. Zigmanto Vazos triumfo Vilniuje priežastys ir idėjinis kontekstas

Baroko laikais įžygiuotuvės pasiekia savo sklaidos turtingumo, puošnumo ir jau minėto sakralumo apogėjų. Kaip pastebėta Lietuvoje jos pasipildo šv. Kazimiero kultu, minima gausybė puošnių arkų, teatralizuotų deklamacijų, gyvųjų paveikslų, emblemų su paaiškinimais ir kt. Bene įspūdingiausios ir vienos iškilmingiausių baroko epochoje ir ženklinusios ATR didžiausios galybės ir triumfo viršūnę – Smolensko ir Maskvos paėmimą – buvo 1611 m. Zigmanto Vazos triumfališkos įžygiuotuvės Vilniuje. Jose gausu barokui būdingos ir idėjiškai kryptingos simbolikos, todėl jas verta aptarti plačiau.

Zigmantas Vaza, priimdamas sunkų sprendimą šturmuoti Smolenską, pasiekė pergalę, kuri kartu su Maskvos užėmimu tapo ATR galybės viršūne ir paskutiniu istorijoje ženkliu LDK teritorijos padidėjimu. Svarbi aplinkybė, kad turbūt pagrindinės įžygiuotuvės vyksta ne ATR sostinėje Varšuvoje, o jos „rytų sostinėje“ – LDK sostinėje Vilniuje. Verta ištirti klausimą, kurioms iš ATR vykusių įžygiuotuvių Smolensko užėmimo proga (Krokuvoje, Varšuvoje, Poznanėje, taip pat Romoje[27]) buvo skiriamas pagrindinis dėmesys. Vilniaus įžygiuotuvėmis tarsi tęsiama LDK, kaip atsakingos už užsienio politikos rytų kryptį, tradicija.

Smolensko šturmas vyko daug didesnių įvykių – Rusijos valdžios krizės išmirus vienintele teisėta laikytos – Riurikaičių dinastijos valdovams – vad. smutos ir dalies ATR bajorų remiamų apsišaukėlių bei vėliau – paties Zigmanto ir jo sūnaus Vladislovo Vazų bandymų užimti Maskvos sostą – fone.

Tai buvo ir lietuvių kariuomenės triumfas. Smolenską nuo Krylošovsko vartų pusės šturmavo ir Lietuvos kariuomenė vadovaujama LDK didžiojo maršalo Kristupo Manvydo Dorohostaiskio[28], kuris vedė visą kavaleriją[29], buvo ir Lietuvos totorių[30].

Nors ATR – tiek LDK, tiek Lenkijos – pajėgos šaltiniuose daug kur vadinamos Lietuvos žmonėmis (литовские люди), peržiūrėti šaltiniai[31] aiškiai nerašo, ar Lietuvos daliniai dalyvavo Klušino mūšyje – vienoje didžiausių istorijoje ATR sparnuotųjų husarų pergalių prieš apie 5 kartus gausesnes Rusijos ir Švedijos pajėgas. Galima daryti prielaidą, kad Lietuvos karių prie Klušino galėjo būti, nes prieš mūšį prie pagrindinių Karūnos etmono St. Žulkievskio (żółkiewski) pajėgų prisijungė LDK referendoriaus A. Korvino-Gonsevskio kelių šimtų vyrų dalinys, nors jis galėjo būti ir paliktas saugoti rusų įgulos užnugaryje. Žulkievskiui išvykus, ATR Maskvos įgulai vadovavo tas pats LDK referendorius Gonsevskis, prie Maskvos buvo ir L. Sapiegos daliniai[32].

Be to, visos šios pergalės ir karaliaus įžygiuotuvės buvo apsuptos idėjine teisingo tikėjimo skleidimo į Rytus ir klaidatikystės nugalėjimo aureole. Tai atsispindėjo ir įžygiuotuvių ceremonijose. Tai dar viena priežastis, kodėl Lietuvos sostinėje iškilmės buvo kupinos džiūgavimo ir spalvingumo. Galima tai suprasti – juk vis dėlto tokio masto pergalių nebūta praktiškai nuo Vytauto Didžiojo laikų. Ypač tai išryškėjo miesto praradimo Žygimanto Senojo laikais fone, kuris buvo prisimenamas šventės metu.

f) Valdovo įžygiavimas

Išvakarėse valdovas apsistoja už kelių kilometrų nuo sostinės (kaip spėjama – Lavoriškėse). Karalienė laukdama vyro rikiuoja pasiruošimus šventei, pirmiausia pradeda dieną nuo šv. Mišių, „galingiausio Dievo pagalba norėdama pradėti šviesiausiojo triumfą“, kaip minima šventės aprašyme, sukurtame valdovo sekretoriaus Rudžijerio Salomonio[33]. Liepos 24 d. rytą jo išjoja pasitikti karališkoji šeima – žmona Konstancija (mergaut. Habsburgaitė), karaliaus sesuo Ona Vazaitė ir karalaitis Vladislovas, senatoriai, Bažnyčios hierarchai, didikai, pulkai miestiečių ir karių eskortas.

Lygindami šias barokines įžygiuotuves su ankstesnėmis Kazimiero laikų ar Žygimanto Senojo laikų ceremonijomis, matome, kad vystantis ir augant tradicinei visuomenei, skleidžiasi, turtėja jos simbolika, didėja meninių išraiškos formų gausa. Spalvingesnis ir išsamesnis ir iškilmių aprašymas. Visos ceremonijos arkų, scenų ir kiti puošybos elementai kalbos, eilės, giesmės, muzika, ginkluota palyda, šūviai sukūrė vieną nenutrūkstamą šventės gaudesį – to ir buvo siekiama baroko maksima admiratio cum delectatione, „sužavėjimas ir pasimėgavimas“[34].

Šventinės nuotaikos apimta visa sostinė. Tai, kad po daugelio dienų liūčių būtent liepos 24 d. – triumfo diena – nušvito saulėta, visi laikė stebuklu[35]. Miestiečiai nešdami 40 vėliavų skuba už miesto ir rikiuojasi 2 eilėmis, karalienė važiuoja sutikti valdovo ir ją pamatę miestiečiai su įkarščiu ima šaudyti ir eidami pusantros mylios šaudo toliau taip pat nulenkdami ir pakeldami vėliavas[36].

Pasiuntiniai atneša žinią, kad atvyksta karaliaus „kohortos“[37] (vartojamas antikinis romėnų terminas – tai tik viena iš gausybės sąsajų su antika – šaltinyje minimos kohortos, falangos, katafraktai), minia mato, kaip artėja ir pražygiuoja karalius su šimtais įvairių rūšių karių jo priešakyje – totorių, kazokų, šarvuotų vokiečių, kuriuos veda Baltramiejus Novodvorskis, Maltos riteris, karaliaus gvardijos vadas, savo rankomis padegęs paraką, pralaužusį Smolensko sieną – todėl miestas ir paimtas, bei 100 ietimis ginkluotų dvariškių[38]. Žodis „šarvuotas“ ne kartą minimas aprašyme lotyniškai pateikiamas kaip cataphracti – tai irgi gali būti sąsaja su antika. Romos imperijos, vėliau Bizantijos šarvuoti raiteliai (katafraktai) buvo viduramžių riterių pirmtakai. Po karių eina pats valdovas, supamas 300 „jo Šventosios Karališkos Didenybės pėstininkų“[39]. Už karaliaus – dvariškiai lietuvišku ir persišku papročiu puoštais žirgais jodinėdami ratu, anot autoriaus, taip rimtai, kad atrodė, jog saugo triumfuojantį karalių[40]. Vėl matomas Baroko teatrališkumas ,tačiau visa tai nėra tik vaidinimas, tai daroma „rimtai“ – tai aukštesnės realybės atspindys, šis dvariškių elgesys tik rodo, kad Šventąją Karališkąją Didenybę, sakralią instituciją iš tiesų reikia saugoti. Iškart po karaliaus žygiuoja kancleris Leonas Sapiega ir LDK maršalas Kristupas Manvydas Dorohostaiskis, vienas Smolensko apgulties vadų, o tik po jų – aukšti Karūnos pareigūnai[41]. Ir Vilniaus pasirinkimas triumfui, ir ši hierarchinė pirmenybė rodo, kad nepaisant didėjant Karūnos dignitorių įtraukimo į ceremonijas Rytuose, Lietuvai ir Vilniui vis dar teikiama reikšmė kaip Rytų politikos forpostui.

Prie palapinių karalius nulipa nuo žirgo. Karalienė sako ilgą kalbą – visi dalyviai sujaudinti jos posakio, kad Dievo Apvaizdos dėka susitikusi karališkoji pora, kurios 2 metus čia nebuvo, gali pasikalbėti veidas į veidą, esant tokiam džiaugsmui. Karalius atsako žmonai, po to jį sveikina karaliaus sesuo Švedijos infantė, karalaitis Vladislovas, apaštališkais nuncijus, jam labai maloniai atsako pats valdovas, išreikšdamas atsidavimą Šv. Sostui[42]. Susirinkusių gausių LDK dignitorių vardu valdovą sveikina Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina. Šio hierarcho dalyvavimas ypatingai simboliškai svarbus šiai katalikų tikėjimo triumfą Rytuose pabrėžusioje ceremonijoje. Kai Zigmantas III žengė į sostą, jis bajorų spaudžiamas turėjo sutikti su renesansiniu 1573 m. Varšuvos konfederacijos aktu, pagal kurį aukštesnioji valdžia iš esmės neturi remti vienos kurios religijos.

Būtent B. Vaina, tada buvęs Vilniaus kustodas, kaip rašo J. Jurginis, įteikė Zigmantui Vazai oficialų protestą visų katalikų vardu, kuris reiškė, kad ta Statuto dalis (Varšuvos aktas) yra neteisėtas ir Lietuvos katalikai jos nevykdys[43]. Kaip rašoma B. Vainos epitafijoje Vilniaus katedroje, „Ypatingo tikėjimo Dievu ir šventaisiais dėka išvadavo iš eretikų daugelį šventovių. Popiežiui Klemensui VIII pritariant, vėl atgaivino jau beveik pamirštą pagarbą Lietuvos globėjui šventajam Kazimierui ir šventus to paties šventojo palaikus garbingesnėje vietoje palaidojo“. Būtent šv. Kazimierui bus skiriama daug dėmesio aptariamose įžygiuotuvėse. Vyskupui Vainai atsako karalius „ne mažiau maloniai ir kilniai, iškalbingai ir meniškai“[44].

Po maždaug pusantros valandos iškilmingų kalbų kavalkada, griaudžiant būgnams ir trimitams, vėl sėda ant žirgų ir joja link miesto. Priartėjus prie miesto valdovą pasitiko Vilniaus senato nariai, bučiavę ranką ir sakę sveikinimo kalbą, žengiant į miestą ant vartų nugalėtoją pasveikino meistriškai padarytas erelis (neaišku, tai Romos ar Lenkijos simbolis)[45].

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

g) Įžengimui pasirinkti vartai – triumfo idėjinis akcentas

Nors, kaip minėta, buvo nusistovėjęs valdovų įžengimo kelias per Rūdninkų vartus, bet šį kartą Zigmantas neįprastai įeina pro Aušros vartus, vėliau tapusius tikrojo tikėjimo šviesos skleidimo į Rytus simboliu. Nors Dievo Motinos šventojo paveikslo, iki šiol garbinamo ir į Bažnyčios vienybę negrįžusių rytų krikščionių 1611 m. vartuose galbūt dar nebuvo, tačiau už vartų jau buvo lotynų ir graikų apeigų katalikų (unitų) ir dizunitų (negrįžusių į Visuotinę Bažnyčią stačiatikių) bažnyčios, prie kurių valdovas sustojo ir buvo iškilmingai pasveikintas tikinčiųjų. Taip norima pabrėžti dvasinę pergalių rytuose reikšmę – bandymą atkurti Bažnyčios vienybę, tęsti 1596 m. Breste pradėtą bažnytinės unijos darbą. Beje, viena iš Aušros vartų pavadinimo kilmės versijų yra Ostrožskije vorota – kad po buvusių 1506 m. totorių antpuolių neseniai pastatytų miesto sienų rytiniai vartai taip pavadinti 1514 m. Oršos mūšio nugalėtojo K. Ostrogiškio, kuriam Vilniuje romėnų papročiu surengtas triumfo žygis, garbei[46]. Tačiau prieš Oršos pergalę buvo prarastas Smolenskas. 1611 m. valdovas įžengia per šiuos vartus atitaisęs skaudų žemių praradimą.

Lygindami šias įžygiuotuves su kitomis vykusiomis LDk sostinėje, matome, kad iš esmės jos atitinka maždaug nusistovėjusią tokių renginių struktūrą – arkos, vaidinimai, eilės, muzika, emblemos, epigramos, saliutai. Šios pergalės šventės naujovė, palyginti su ankstesnėmis įžygiuotuvėmis – iškilmėse pirmą kartą dalyvavo unitai[47]. Tai buvo kaip tik tuo metu labai garsaus teologo, Zigmanto Vazos rūmų pamokslininko P. Skargos, kuris toleranciją – t.y. lygių teisių suteikimą teisingai (katalikų) ir neteisingoms religijoms vadino „bjauria yda“[48], kuris skatino Bažnyčios unijos (vadinamos ir reunija – suvienijimu iš naujo) veiklą kaip didžiausią artimo meilės darbą, skirtą, kaip jis aiškino, išgelbėti pražūti galinčioms atskilusių nuo Bažnyčios krikščionių sieloms. 1611 m. įvykęs Smolensko užėmimas ir viltys, kad krikščionys didžiulėje Maskvos valstybėje vėl susivienys su Bažnyčia, labai derėjo su P. Skargos programa.

Kad karalius įžengia pro Aušros vartus būtent dėl noro pabrėžti Bažnyčios unijos svarbą, mano ir E. Ulčinaitė[49]. 1611 m. valdovo triumfo metu Bažnyčios suvienijimas ne kartą minimas kaip reikšmingas įvykis ir tikslas, jos būtinybė atskleidžiama pasiremiant Senojo ir Naujojo Testamentų ištraukomis ir simboliais.

Karalius praeina pro „graecorum cum Romana eclesia unitorum“ („graikų, susivienijusių su Romos Bažnyčia“ – aiškiai matoma žodžio „unitai“ kilmė). Unitai gieda giesmę karaliui  bažnytine slavų kalba: „Viešpatie, džiaugiasi valdovas (царь) Tavo galybe / džiūgaute džiūgauja dėl tavo pagalbos...“. Po to Senojo Testamento giesmė, kuri buvo giedama, kai keisdavosi nakties sargai, budintys Jeruzalės šventykloje[50]: „Štai dabar šlovinkite Viešpatį / visi Dievo tarnai / kurie stovite Viešpaties namuose, mūsų Dievo namų kiemuose (sąsaja su antika „atrijuose“ lot. in atriis) / Naktimis ištieskite savo rankas į šventąją vietą / Ir šlovinkite Viešpatį / Tepalaimina tave Viešpats nuo Siono / Kuris sukūrė dangų ir žemę[51]. Unitai šia giesme atspindi gilias sąsajas tarp valdovo valdžios ir jos dieviškos kilmės, Dievo pagalbą, teikiamą mūšiuose teisingą tikėjimą ginančiam valdovui, ir visuotinės Katalikų Bažnyčios, dabar jau vėl apimančios ir juos, bizantinių-slaviškųjų apeigų krikščionis, buvimą Naujuoju Izraeliu, Dievo tauta, senojo Izraelio paveldėtoja, per kurią vienintelę įmanoma pasiekti išganymą ir amžiną laimę.  


[1] Rowell S. C., Joyous entry of Casimir..., p. 89.

[2] Iš karto krenta į akis monarcho įžygiuotuvių sąsaja su sakraline sfera, su adventu – pirmojo, Dievui gimstant žmogumi, ir antrojo, Jam, karalių Karaliui ateinant pasaulio pabaigoje gyvųjų ir mirusiųjų teisti – Kristaus atėjimu, bei jo laukimu.

[3] Rowell S. C., Joyous entry of Casimir I and IV into Lithuanian and Polish cities. Lithuanian historical studies. 2007, vol. 11: 2006, p. 92.

[4] Benedictus qui venit in nomine Domini: Hosanna in excelsis! - „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ – Aukštyn širdis – katalikų maldos ir giesmės, Laetitia, 2008, p. 560

[5] Rowell S. C., Joyous entry of Casimir..., p. 98.

[6] Janonienė R., Šv. Jonas Kapestranas prieš Kazimierą Jogailaitį. Faktai ir interpretacijos, Acta Academiae artium Vilnensis. Dailė. 2003, t. 31, p. 65.

[7] Rowell S. C., Joyous entry of Casimir..., p. 96.

[8] Gavėnas P. Šventasis Kazimieras, Alytus, 1998, p. 33–36, 45–55.

[9] Ten pat, p. 68–70. Maslauskaitė S. Šv. Kazimiero iškilmės Vilniuje ir Palerme XVII a. Acta academiae artium Vilnensis / 54, 2009, p. 61–76.

[10] Ten pat.

[11] Pvz. St. Czarnieckiui ir J. P. Sapiegai po ilgos pralaimėjimų serijos prieš „Tvano“ metu įsiveržusius maskvėnus pasiekus prieš juos pergalę prie Polonkos (dab. Baltarusija), kur vienas Lietuvos husaras ietimi pervėrė net 6 maskvėnus, ir triumfališkai įžengus į išvaduotą nuo maskvėnų apsupties bene stipriausią ATR tvirtovę – Liachovičius – iškilmingai giedamas Te Deum - J. Ch. Paseko pasakojimas: Pasek J. Ch. Pamiętniki, Jerozolima, 1944, p. 109.

[12] Rowell S. C., Joyous entry of Casimir..., p. 98.

[13] Petrauskas, R. Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas Lietuvoje (XIV a. pabaigoje – XV a. viduryje).Lietuvos istorijos metraštis 2005/1. Vilnius, 2006, p. 17.

[14] Petrauskas, R., Vytauto dvaras: struktūra ir kasdienybė. Naujasis Židinys–Aidai, 2003, Nr. 1–2 (145–146) p. 43.

[15] Rowell S. C., Joyous entry of Casimir..., p. 99.

[16] Ten pat, p, 93.

[17] Pateikiama: Roosen, W., Early Modern Diplomatic ceremonial: A Systems Approach. The Journal of Modern History, Vol. 52, No. 3 (Sep., 1980), p. 473.

[18] Rowell S. C., Joyous entry of Casimir..., p. 100–101.

[19] Rowell S. C., Joyous entry of Casimir..., p. 100.

[20] Veikiausiai turimas omenyje šv. Kazimieras.

[21] R. Petrauskas, Krikščionybė ir politika..., Lietuva 1009–2009, Vilnius, 2009, p. 88.

[22] Rowell S. C., Joyous entry of Casimir..., p. 103–105.

[23] Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje, p. 362

[24] Ten pat. 347.

[25] Gavėnas P. Šventasis Kazimieras, Alytus, 1998, p. 86.

[26] Maslauskaitė S. Šv. Kazimiero iškilmės Vilniuje ir Palerme XVII a..., p. 68.

[27] Ulčinaitė E. Zigmanto Vazos Triumfas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų sveikinimų kontekste. Zigmanto Vazos Triumfo diena, sud. E. Ulčinaitė ir kt., Vilnius, 2011, p. 82.

[28] Saviščevas E. Triumfas ir pelenai: Smolensko atkariavimo 1611 m. aplinkybės..., p. 66.

[29] Мархоцкий Н. История Московской войны. Москва. РОССПЭН. 2000, tinklo versija – Тhietmar. 2003.

[30] Дневник Маскевича 1594–1621. Сказания современников о Дмитрии Самозванце. Т. 1. Санкт-Петербург. 1859, tinklo versija – Тhietmar. 2005.

[31] Конрад Буссов. Московская хроника. 1584-1613. М-Л. АН СССР. 1961, tinklo versija – Тhietmar. 2005; Видекинд Ю. Истории шведско-московитской войны, Москва, Российская Академия Наук. 2000 tinklo versija – Тhietmar. 2005; Мархоцкий Н. История Московской войны. Москва. РОССПЭН. 2000, tinklo versija – Тhietmar. 2003. Дневник Маскевича 1594–1621. Сказания современников о Дмитрии Самозванце. Т. 1. Санкт-Петербург. 1859, tinklo versija – Тhietmar. 2005.

[32] Мархоцкий Н. История Московской войны

[33] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 113

[34] Autorė verčia kiek kitaip. Ulčinaitė E. Zigmanto Vazos Triumfas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų sveikinimų kontekste. Zigmanto Vazos Triumfo diena, sud. E. Ulčinaitė ir kt., Vilnius, 2011, p. 74.

[35] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 108.

[36] Ten pat, p. 116–17.

[37] Ten pat, p. 118.

[38] Ten pat, p. 120.

[39] Sac[rae] Regiae M[aiesta]tis – Ten pat, p. 121.

[40] Ten pat, p. 122.

[41] Ten pat, p. 123–125.

[42] Ten pat, p. 129–132.

[43] Jurginis J. Gedimino palikuonė – Švedijos karalienė. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės saulėlydžio studija, Vilnius, 2009, p. 36.

[44] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 134.

[45] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 136–140

[46] Tik vėliau pamiršus pradinę kilmę imti vadinti panašiai – Ostrabrama – „Aštriaisiais vartais“: Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija... , p. 220. Juolab ir miesto siena toje vietoje sudarė aštrų kampą.

[47] Ulčinaitė E. Zigmanto Vazos Triumfas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų sveikinimų kontekste..., p. 78

[48] „Respublikos blogis kyla iš tos bjaurios ydos, kuri yra tolerancija“ („zlo Rzeczypospolitej wynika z tej ohydnej przywary, jaka jest tolerancja”) – Wolff-Poweska A. Silni wrogiem. Gazeta Wyborcza. 1998 02 14. 

[49] Ulčinaitė E. Zigmanto Vazos Triumfas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų sveikinimų kontekste..., p. 76

[50] Tradicinis Romos breviorius: Officium divinum cum textu psalmorum e vulgate bibliorum editione. Angelus Press. Kanzas City, Missouri, 2001. p. 59.

[51] Vertimas mūsų – laisvas, siekiant atspindėti teksto niuansus.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.