Pradedame skelbti straipsnių ciklą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip ryčiausios katalikiškos civilizacijos valstybės monarcho dvarą, jo vietą Šv. Romos imperijoje, diplomatiją, simboliką.
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaro atsiradimas XIV–XV a. sandūroje rodė Lietuvos pasiektą civilizacinį lygį, tikriau sakant jo šuolį. Nors iki minėto laiko Lietuvos valstybė buvo stipri karinė monarchija, tikrų dvaro struktūrų formavimasis įvyko būtent po Lietuvos krikšto. Tiesa, tam turėjo reikšmės pagoniškoje epochoje besiformavęs kariauninkų sluoksnis, tačiau dvaro susiformavimui reikėjo krikšto, katalikiškos civilizacijos, jos riterių kultūros, jos vertybių, mentalinių kategorijų, luomų struktūros (tripartitio christiana[1]) ir kt. veiksnių perėmimo.
Lietuvos dvaro kultūra buvo platesnio vieneto – „visos krikščioniškos bendrijos“ (kaip rašo Šv. Romos imperatorius Ferdinandas I savo instrukcijoje pasiuntiniui pas Žygimantą Augustą[2]), kurios politinė išraiška buvo (bent jau mentaliniame lygmenyje) visas karalystes apjungianti Šv. Romos imperija – dvaro kultūros dalis. Kaip tokia, Lietuvos dvaro kultūra atspindėjo Lietuvos valdovo dvaro vietą šioje bendrijoje.
Viena vertus, tai yra Lietuvos ir jos valdovo (kartu ir Lenkijos karaliaus) vieta katalikiškos civilizacijos valdovų ir jų valdų „vertikalėje“ – jų hierarchijoje, kurioje karaliai užėmė žemesnę vietą nei imperatorius, kunigaikščiai – žemiau nei karaliai ir t. t. Net karaliai tarpusavyje buvo skirstomi pagal garbingumą – tai atspindėjo nustatyta diplomatinio ceremonialo tvarka, tų valdovų pasiuntinių priėmimo, sodinimo prie vaišių stalo eiliškumas ir kt. Hierarchinius valdovų tarpusavio santykius, skirtingą jų rangų garbės laipsnį gali nušviesti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo ceremonijos palyginimas su karaliaus ir Šv. Romos imperatoriaus karūnacijos ceremonialu.
Kita vertus, Lietuvos dvaro kultūros apraiškos rodo Lietuvos ir jos monarcho vietą visos civilizacijos „horizontalėje“ – Jogailaičių valdų sistema, vėliau ATR, o joje – ypač LDK buvo ryčiausiame šios katalikiškos bendrijos pakraštyje buvusi Didžioji Kunigaikštystė. Todėl jos dvaro kultūra galėjo atspindėti tokios padėties reikšmę. Tai ir LDK kaip paskutinės katalikiškos kultūros šalies požymiai (sutinkami Europoje, bet nebesutinkami į rytus nuo LDK) ir LDK bei ATR kaip „krikščionijos priešpilio“ (tiek kaip militarinės gynybos sienos, tiek kaip tikėjimo skleidimo į rytus forposto) vaidmuo, matomas, pvz., įžygiuotuvių ceremonijose. Diplomatiniame ceremoniale taip pat jaučiama paribio specifika – ceremonijos ir panašios, bet ir kiek skirtingos nei Vakaruose, ypač santykiuose su Rytų kaimynais, pirmiausia Maskvos valstybe. Taip pat diplomatija atspindi hierarchinius santykius su katalikiškos civilizacijos „užribio“ politiniais dariniais, labiausiai – su ta pačia Rusija, peraugančius į diplomatinę kovą dėl vietos garbės hierarchijoje.
Svarbiausia sąvoka, kurią vartosiu šiame straipsnių cikle – dvaras. Tai feodalo valda ir gyvenvietė feodalizmo, stambus žemės ūkis kapitalizmo laikotarpiu.[3] Dvaras buvo ir valdžios bei kultūrinio gyvenimo telkimosi vieta. Valdžia priklausė dvaro savininkui, ypač valdovui, didikui arba Bažnyčios pareigūnui. Tai daugiareikšmė sąvoka, skirtingi autoriai ją interpretuoja skirtingai, savaip. Aš dvaro sąvoką naudoju institucine, sociopolitine, kultūrine prasmėmis.
Dvaras – tai valdovo ir jo šeimos, didiko, stambaus žemvaldžio aplinka (dvariškiai, namiškiai, tarnai).[4] Viena vertus, dvaras gali reikšti tiesiog ūkinius valdovo dvarus, tačiau, pasak M. Vale, tai buvo ir valdovo aplinka, vėlyvaisiais viduramžiais paprastai buvusi nepastovi, keičianti buvimo vietą, bei grupė jį supančių žmonių.[5] Kur buvo valdovas, ten buvo ir dvaras. Valdovas buvo Rex ambulans – keliaujantis karalius[6].
1. Lietuvos geopolitinės situacijos ryšys su dvaro institucijos susiformavimu
Po Lietuvos krikšto Lietuvos teritorija ėjo svarbi civilizacinė, kultūrinė riba – Lietuva buvo ryčiausia pasaulyje europinės, vėliau globaline tapusios katalikiškosios civilizacijos šalis. Tai apsprendė daugybę šalies vidaus gyvenimo specifikos niuansų. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pasižymėjo ne tik tuo, kad, pvz., jos teritorija ėjo svarbi kultūros istorijai ryčiausia gotikos riba[7], ir net graikų apeigų katalikų cerkvės (pvz., Vilniuje, Palenkėje, Naugarduko, Gardino regionuose ir kt.) turėjo gotikinių stiliaus savybių[8], bet ir daugeliu kitų kultūrinio paribio bruožų. Šį paribį ženklina ir puslankiu į Vakarus nuo sostinės Vilniaus išsidėsčiusios totorių ir karaimų gyvenvietės, valdovo pradžioje išdėstytos čia tam, kad gintų nuo Vakarų forposto – Kryžiuočių ordino, net ir po Lietuvos krikšto Popiežiui 1403 m. uždraudus Lietuvos atakas, nenustojusio jos pulti, agresijos. Totoriai bei karaimai taip pat turėjo ypatingą ryšį su valdovu ir jo dvaru.
Šalia minėtų dalykų svarbu ir tai, kad Lietuvai apsikrikštijus Vilniaus pilyse ir kitose kunigaikščio rezidencijose buvo įsikūręs ryčiausiai Europoje ir tuo pačiu ir visame pasaulyje lokalizuotas katalikiško monarcho dvaras – jeigu Mindaugo laikais su jo turėto ankstyvojo tipo dvaro užuomazga dar ryčiausio katalikiško dvaro vardo dar galėjo konkuruoti Danilo Romanovičiaus, Voluinės-Galičo kunigaikščio, ruošusio dirvą unijai, gražinančiai Rusios stačiatikius į Visuotinę Bažnyčią ir paskelbto Rusios karaliumi, dvaras, tai Jogailos ir Vytauto laikais Lietuvos dvaras neginčytinai ryčiausias. Protestantizmo revoliucijai išplitus šiaurės Europoje ir Lietuvai tapus šiauriausia katalikiškos civilizacijos šalimi (neskaitant su LDK susijusio katalikiško Latgalos regiono), o Vilniui – šiauriausia jos sostine, tuo pačiu tampa šiauriausiu katalikiško valdovo dvaru.
Dėl šios specifiškos geopolitinės vietos nuo pat Lietuvos įsijungimo į mūsų civilizacijos orbitą bandymų pradžios Lietuvos monarchui ir jo dvarui buvo skiriama ypatinga vieta šios civilizacijos struktūroje. Jau Mindaugo laikais Popiežius savo Europos projekte mato Mindaugą, kartu su Danilu Romanovičiumi – monarchus, valdančius ryčiausias katalikiškos krikščionijos karalystes, kaip jos „skydą“, ginsiantį ją nuo labiausiai tuo metu grėsmę Europai kėlusių mongolų-totorių karinių pajėgų invazijos. Taip padėti pirmieji pamatai tai struktūrai, kurią vėlesni Popiežiai vadins Antemurale christianitatis.
Terminas antemurale christianitatis – „krikščionijos priešakinis įtvirtinimas, priešpilis, bastionas“ (lot.) – imtas visuotinai taikyti Lietuvos ir Lenkijos valstybėms kritus Konstantinopoliui, 1467 m., pasirodžius popiežiui Pauliui II adresuotam memorialui. Taip pat šis terminas buvo naudojamas apibūdinti istorinei Vengrijai – šv. Stepono karūnos žemėms, į kurių sudėtį įėjo ir Kroatija, kurias gana ilgą laiką valdė ir Lietuvą tėvonija laikę bei joje dvaro kultūrą išplėtoję Jogailaičiai. Taip pat Europoje Lietuvos ir Lenkijos valstybėms įvardinti vartoti terminai scutum (skydas), praevalidum (tvirtovė) ir pan. 1573 m. Henriko Valua išrinkimo į Lietuvos ir Lenkijos sostus proga Paryžiuje pastatyti garbės vartai, ant kurių puikavosi užrašas: „Lenkijai, visos Europos stipriausiai tvirtovei prieš barbarų tautas“[9].
Rusijai taikoma dviveidės būtybės – į Europą atgręžto lokio ir į Aziją atsisukusio azijato persiškomis šlepetėmis karikatūra – tam tikra prasme tinka Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kuri nuo pat valstybingumo pradžios iš tiesų gyveno ir turėjo laviruoti tarp dviejų tarppolitijinių pasaulių, sistemų – katalikiškos Europos ir Rusios, kuri tik XIII a. pradeda palaipsniui atsiskyrinėti nuo Katalikų Bažnyčios. Tai detaliai pagrindė profesorius M. Taube: „XI ir XII a. situacija [Rusioje] išlieka tokia: siekdami spręsti bažnytinius klausimus priklausomai nuo savo pasaulietinės politikos poreikių ir nė negalvodami – kad įsiteiktų Bizantijai – nutraukti ryšių su Roma, Rusios žemės valdovai santykio su popiežiumi klausimą sprendžia, taip sakant, „pagal aplinkybes“. Rusinų tauta (russkij narod) ir toliau elgiasi su Vakarų krikščioniškuoju pasauliu – jo šventovėmis, hierarchija, tikinčiaisiais – taip, kaip elgėsi nuo pat krikščionybės priėmimo, t. y. kaip su broliais Kristuje, nors ir „kitokių apeigų“.“[10] Rusia savo ruožtu įėjo į didžiulę geopolitinę erdvę – nuo Kinijos, Vietnamo ir Korėjos iki Lietuvos ir Švedijos nusidriekusią „mongolosferą“ (L. Gumiliovo vartotas terminas). Jei Užgirio – šiaurės rytų – Rusia, kurioje valdžią ilgainiui iškovojo Maskva, organiškai įėjo į tą Mongolosferą, tai Lietuva nuo pat Mindaugo, ypač iki Algirdo laikų, bet ir vėliau turėjo tarp šių Vakarų ir Rytų pasaulių laviruoti. Tai dalinai atsispindi ir dvaro kultūros raiškoje, diplomatijoje (T. Grigorjevos vartojama LDK kaip „diplomatinio pakraščio“ sąvoka[11] galėtų būti taikoma ir LDK kaip šių dviejų pasaulio paribio reikšme), bajorų bei LDK valdytos Ukrainos kazokų tautiniais tapusiuose dalinai orientaliniuose drabužiuose, papročiuose ir t. t.
Mes Rytų Europoje kartais „Anglija“ įvardiname visą D. Britaniją – su Škotija ir kt., ar „Vengrija“ – visas šv. Stepono karūnos žemes – įskaitant ir jos valdytą Chorvatijos (Kroatijos) karalystę ir kt. Panašiai terminu „Lenkija“ Europoje dažnai kartu buvo įvardinama ne tik pati Lenkijos karalystė, bet ir su ja unijomis susieta LDK, kuriai būti teko šio krikščionijos įtvirtinimo „priešakine siena“ rytuose“. Toks mūsų valstybės įvardinimas tiesiogiai siejosi su atsirandančia dvaro kultūra, jos idėjine baze, įskaitant ir vidinius dvaro aplinkos reiškinius, kaip matysime vėliau. Ši idėja persmelkė visos valstybės, įskaitant ir dvarą, gyvenimą, todėl turėtų būtų viena iš pagrindinių koncepcinių prizmių, pro kurias galima žvelgti ir vertinti Lietuvos dvaro kultūrą.
Grįžkime prie dvaro formavimosi ištakų: popiežius Inocentas IV prieš mirtį (1254 m.) galėjo džiaugtis nuveiktu darbu – buvusių agresyvių pagonių genčių vietoje – krikščioniją ginanti ir plečianti Mindaugo karalystė, kuriai padeda Voluinės-Galičo rusėnų karalystė, užsimojusi grąžinti visą Rusią į visuotinę Bažnyčią ir išvaduoti ją iš mongolų-totorių valdžios. Šv. Romos imperatoriaus Frydricho II, kėlusio neramumus Europoje savo simpatijomis islamui ir kitais ekscesais, grėsmė sustabdyta – jis mirė 1250 m., jo įpėdinio įtaka apribota[12].
Pažymėtina, kad abu monarchai bandė šias viltis pateisinti, 1255[13] ar 1256[14] m. surengdami bendrą Lietuvos ir Voluinės-Galičo žygį į mongolų-totorių Rusios ulusą (valdą), bandydami atkariauti Kijevą. Kitas dalykas, kad šis žygis nepavyko – pavėlavę lietuviai ėmė plėšti Voluinę ir už tai buvo sumušti – sąjungininkai susipyko ir bendras Europos frontas prieš mongolus-totorius žlugo. Pralaimėjimas atėmė iš Mindaugo galimybes vykdyti misijinės paribio karalystės politiką.
Mongolų didvalstybės Džučio uluso (XVII a. imto vadinti Aukso orda) kariuomenė – temnikas [tūkstantininkas] Burundajus, didžiojo Mongolų uluso karvedys nubaudžia Lietuvą už bandymus pulti šios didvalstybės valdomas Rusios žemes. Z. Norkaus nuomone, būtent Burundajaus antpuolis lėmė pirmojo Lietuvos krikšto nesėkmę. O juk užrašęs Ordinui žemes, Mindaugas tikėjosi kompensuoti tai, realizuodamas Popiežiaus Inocento IV suteiktą mandatą prisijungti ne tik pagonių, bet ir atskilusių nuo visuotinės Bažnyčios stačiatikių žemes. Nepavykus projektui plėsti valstybės žemes krikščioniškos politikos pagrindu, Mindaugas galėjo susivilioti alternatyvia – panbaltiškos ekspansijos idėja[15], kurią aktyviai piršo Treniota, žadėjęs, kad Pabaltijo pagonys ją parems. Deja, sulaukta mažesnės paramos nei tikėtasi[16] ir šis posūkis pasmerkė Lietuvą ilgai izoliacijai, o kartu ir kultūros, įskaitant ir dvaro kultūrą, stagnacijai, visą energiją koncentruojant į karybą.
Lietuvoje restauravus pagonybę nutolo ir perspektyva sukurti institucionalizuotą ir išvystytą dvaro pareigybių sistemą, gauti garbingą lygiateisę vietą krikščionijos diplomatijos sistemoje, nors diplomatinių santykių, be abejo, būta ir pagoniškos valstybės epochoje.
Gedimino laiškuose ryškėja valstybės suvereno asmuo, deklaruojantis valdžios principus, valdantis su vietos karinės aristokratijos bei svetimšalių patarėjų pagalba. Katalikiškos Europos diplomatijos požiūriu laiškuose Gedimino vartotas karaliaus titulas buvo neteisėtas, tačiau tuo metu prasidėjusios ir jo įpėdinių tęstos derybos su Vakarais dėl Lietuvos krikšto ir pirmosios tarpvalstybinės sutartys rodo, kad Lietuvos valdovų valdžia buvo pripažinta toli už jų valdų ribų[17] – jei ne kaip pilnai legitimi krikščioniško monarcho valdžia, tai bent jau kaip derybų subjekto. Nederėtų pamiršti, kad šis pripažinimas buvo sąlyginis – tikintis, kad Lietuva pasikrikštys.
Kai Gediminas dėl Ordino intrigų kurstant prieš jį žemaičius, kad sukiltų jei jis pasikrikštys[18], sulaužė savo pažadą krikštytis ir net kartu su Lenkija surengė puolimą giliau į katalikiškos civilizacijos teritoriją – Brandenburgą, tai sukėlė Europos pasipiktinimą[19], kuris išsiliejo pirmiausia ne ant Lenkijos, bet ant pagoniškos Lietuvos.
Šie užsienio politikos procesai veikė ir vidaus gyvenimą, įskaitant ir dvaro struktūros bei jo kultūros formavimąsi. Nuo Viduramžių Europos lotynų kalba rašytuose šaltiniuose vartotų dvarą įvardijusių terminų aula, palatium, curtis (kai kurie iš jų galėjo reikšti ne tik valdovo, bet ir kilmingojo namus) vis labiau pereinama prie nuo XI a. Vakarų Europoje apibūdinant valdovo dvarą įsitvirtinančio curia termino atspindinčio gilias visuomenės permainas. Brandžiaisiais viduramžiais vyko dvarų teritorializacijos procesas, kuris be kita ko apima ypatingą vaidmenį visuomenėje vaidinusios grupės – nuolat dvare reziduojančių dvarionių (curienses, terminas vartotas nuo XIV a. I p.) – susiformavimą, dvaro pareigybių sistemos atsiradimą ir palaipsnį atskirų funkcijų pasiskirstymą, ir pagaliau – gyvenimo tokiame dvare kultūros su tam tikrais ritualais, ceremonijomis bei etiketo taisyklėmis išsikristalizavimą. Būtent šiuo laikotarpiu įsikuria nuolatinės karalysčių ar jų dalių valdovų rezidencijos, tačiau iki galo neatsisakant ligtolinės dominuojančios teritorijų valdymo iš mobilaus dvaro praktikos[20].
Lietuvoje šis procesas ženkliai vėluoja palyginus su bendra Europos praktika. Kadangi pagoniškos Lietuvos energija buvo skirta ne kultūrinei kūrybai, o karo meno tobulinimui[21], Lietuvos valdantysis elitas iš Vakarų kultūros perėmė visų pirma ne kitas, o būtent militarines kultūros apraiškas – mūro pilių statybos techniką[22], riteriško kariavimo taktiką, moralinį kodeksą ir heraldinius ženklus[23].
Bus daugiau
[1] Krikščioniško visuomenės susiskirstymo į tris luomus.
[2] Valentino Saurmano laiškai imperatoriui Ferdinandui I iš Žygimanto Augusto Vilniaus dvaro (1561 – 1562), parengė Antanavičius, D., Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2009, p. 245.
[3] Gudavičius, E., Jurginis, J., Matulevičius, A., Dvaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 5, vyr. red. Račis, A., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2004, p. 236.
[4] Gudavičius, E., Jurginis, J., Matulevičius, A., Dvaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 5, vyr. red. Račis, A., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2004, p. 236.
[5] M. Vale, The Princely Court, Medieval Courts and Culture in Northern West Europe 1270 – 1380, Oxford, 2001, p. 31.
[6] Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002-2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė Ragauskienė R., Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2007, p. 304.
[7] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, p. 214–215.
[8] Ten pat, p. 219.
[9] Davies N., Boże igrzysko. Historia Polski, Krakow, 1997, p. 185.
[10] М. Таубе, Рим и Русь в до-монгольский период, Католический временник, книга вторая, Париж, 1928, http://www.unavoce.ru/library/taube_premongol.html#a10
[11] Grygorieva, T., Symbols and Perceptions of Diplomatic Ceremony: Ambassadors of the Polish – Lithuanian Commonwealth in Istanbul. Kommunikation durch symbolische Akte. Religiöse Heterogenität und politische Herrschaft in Polen-Litauen, sudarė Kleinmann, Yvonne, Stuttgart: 2010 (Forschungen zur Geschichte und Kultur des östlichen Mitteleuropa), p. 109.
[12] Iš dalies čia remiamės R. Petrausko pastebėjimais: Petrauskas R., Valstybingumo pradai. Lietuva 1009–2009, Vilnius, 2009, p. 50.
[13] Petrauskas R., Valstybingumo pradai. Lietuva 1009–2009, Vilnius, 2009, p. 52.
[14] Bumblauskas A. Ukraina: Lietuvos epocha 1320–1569 m., Vilnius, 2010, p. 53.
[15] Norkus Z. Nepasiskelbusioji imperija. Vilnius, 2009, p. 236.
[16] Petrauskas R., Valstybingumo pradai..., p. 55.
[17] Petrauskas R. Valstybės stiprėjimas ir plėtra. Lietuva 1009–2009, Vilnius, 2009, p. 65.
[18] Rabikauskas P. Krikščioniškoji Lietuva, Vilnius, 2002 p. 23.
[19] Batūra R., Karvelis D. Kovų istorijos, Vilnius, 2009, p. 51.
[20] Petrauskas R. Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas Lietuvoje (XIV a. – XV a. viduryje). Lietuvos istorijos metraštis 2005, 1. Vilnius, 2006, p. 5–6.
[21] Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija... , p. 80–81.
[22] Ten pat, p. 83.
[23] Petrauskas R. Valstybės stiprėjimas ir plėtra..., p. 68.
