Istorija

Prieš mūšį Henrikas V drąsina savo karius, gražiai išskleisdamas katalikiškos ir vyriškos narsos bei nesavanaudiško pasiaukojimo grožį. Pradėdamas kalbą nuo iš pirmo žvilgsnio tuščių dalykų, jis greitai persiima nulankumu ir įprasmina mūšį ne tik politiniame savo šalies, bet ir religiniame kontekste.

Šis žmonijos geradarys buvo ne tik jautrios širdies istorijų rašytojas, bet ir įtakingas masonų atstovas bei vergų pirklys.

Kalbėdami apie katalikų veiklą ir jos reikšmę lietuvių literatūrai, mes nemanome čia neigti kitų, pavyzdžiui, protestantų nuopelnų. Tačiau negalima čia nepabrėžti tai, kad katalikų veikla lietuvių literatūros ir kultūros srityje, anaiptol, nėra iššaukta protestantizmo, nors į tos veiklos tembrą vėliau jis ir galėjo turėti įtakos.

Po Lietuvos krikšto Lietuvos teritorija ėjo svarbi civilizacinė, kultūrinė riba – Lietuva buvo ryčiausia Vakarų katalikiškosios civilizacijos šalis.

Kaip priešas, nuo kurio reikia ginti katalikiškąją krikščioniją, suprantami ne tik pagonys – t. y. musulmonai ir pan., bet ir schizmatikai – stačiatikiai.

Valdovų įžygiuotuvės buvo svarbi sakralinio pobūdžio ceremonija, ne tik atspindėjusi valdovo ir valdinių vienybę, bet ir ją kūrusi.

1945 m. vasario 13 d. vyriausias Romos rabinas Izraelis Zolli tapo kataliku ir, pagerbdamas popiežiaus Pijaus XII (tikrasis vardas Eugenio Pacelli) atminimą, krikštijosi Eugenijaus vardu.