1945 m. vasario 13 d. vyriausias Romos rabinas Izraelis Zolli tapo kataliku ir, pagerbdamas popiežiaus Pijaus XII (tikrasis vardas Eugenio Pacelli) atminimą, krikštijosi Eugenijaus vardu.
1944-ųjų metų spalio 1 dieną Romos popiežiui kažkas paskambina. Su juo telefonu kalba pats žydų bendruomenės vyriausiasis rabinas, po Romos išvadavimo amerikiečių sugražintas į savo vietą. ,,Ponas ganytojau, pamokykite mane, aš noriu būti pakrikštytas“.
1945-ųjų vasario 13 d. nedidukėje Romos koplytėlėje mons. Traglia klausia dr. Izraelio Zolli: ,,Ko tu prašai iš Dievo Bažnyčios?“ – „Tikėjimo“. ,,Ką tau duoda tikėjimas?“ – „Amžinąjį gyvenimą“. Dr. Izraelis Zolli, vyriausias miesto žydų dvasininkas, priima šventąjį Krikšto sakramentą ir tampa kataliku. Jis išsirinko popiežiaus Pijaus XII krikšto vardą – Eugenijus. Anuo laiku, kada aukščiausi ganytojai buvo kaltinami nieko pakankamai nepadarę prieš nacių barbarizmą ir žydų persekiojimą, tai buvo labiausiai bylojantis popiežiaus tėviško gerumo Izraeliui įrodymas.
„Kaip ir mūsų Viešpats Kristus, aš mirsiu pirmąjį mėnesio penktadienį, penkioliktą valandą“, – tarė slaugei ligos pakirstas Zolli savaitę prieš mirtį. Taip ir nutiko – jis mirė 1956 m. kovo 2 d., penktadienį, 14 val. 30 min. Praėjus 35 metams po jo mirties, Zolli gyvenimas bei atsivertimas lieka beveik visiškoje užmarštyje.
Beveik pusė amžiaus praėjo nuo Zolli, mirusio 1956 m., atsivertimo į katalikų tikėjimą, tačiau šis faktas daugeliui judėjų vis dar gali sukelti pyktį arba sumišimą. Jis judėjų tarpe yra laikomas didžiausiu savanoriu atsimetėliu nuo judaizmo naujųjų laikų rabinų gretose, todėl Romos žydų bendruomenėje jo vardą iki šiol lydi prakeiksmai. Kuomet kuris nors Italijos sostinės svečias pasiteirauja apie Zolli (patys Romos žydai to beveik niekada nedaro) jis dažnai apibūdinamas kaip innominabile (neminėtinas). Kadangi Zolli istorija yra labai neįprasta, ji niekuomet nėra kompetentingai vertinama ir dažniausiai mokslininkų traktuojama kaip „karšta“ problema.
1945 m. apie jo atsivertimą buvo plačiai diskutuojama įvairiose žydų bendruomenėse, tačiau šiandien dauguma žydų, įskaitant ir XX a. žydų istorijos žinovus, net nežino Zolli vardo. Katalikų gretose padėtis daugiau ar mažiau tokia pat. Tiek Zolli, tiek jo pasakojimas apie sunkius išmėginimus nusipelno didesnio dėmesio. (Žr.: „Pasikrikštijęs Romos rabinas: Zolli byla // „Judaism“, 1989.)
Izraelis Zolli, kurio tikroji, nesuitalinta pavardė Zoller, buvo Lenkijos žydas, gimęs 1881 m. Brodyje, mažame Galicijos miestelyje. Jo tėvas turėjo audimo fabrikėlį, kuris laikui bėgant bankrutavo. Mama buvo kilusi iš senos rabinų šeimos, kurioje 400 metų buvo laikomasi rabinizmo tradicijų, ir norėjo, kad jos sūnus pasirinktų dvasininko kelią. Aštuonerių metui berniukas kartu su pradine mokykla lankė ir sinagogos mokyklą, kur mokėsi hebrajų kalbos. Savo gyvenimo prisiminimuose jis rašė: „Tai buvo taikos metas. Mes, žydų vaikai, mylėjome savo krikščionis draugus ir jie mus“. Pas vieną savo draugą jis pirmą kartą pamatė nukryžiuotąjį ir nejučiomis pagalvojo apie Dievo tarną iš Izaijo knygos: nekaltasis, nekaltai pasmerktas mirčiai už mūsų nuodėmes.
1904 m. jis pradėjo studijuoti Vienos universitete, tačiau greitai persikėlė į Florenciją, kur studijavo ne tik filosofijos fakultete, bet ir rabinų kolegijoje. Jis baigė savo išsilavinimą kaip psichologijos daktaras ir pradėjo rašyti mokslines publikacijas. 1911 m. jis vedė. 1917 m. mirė jo mylimoji žmona ir paliko jį vieną su maža dukrele. 1920 m. jis vėl vedė. Valstybinis Paduvos universitetas paskelbė jį profesoriumi. Zolleris vadovavo Paduvos universiteto žydų kalbos ir literatūros fakultetui. Tais pačiais 1920 metais jis buvo išrinktas Triesto – Šiaurės Italijos miesto, esančio netoli Jugoslavijos sienos, tuomet priklaususio Austrijos-Vengrijos imperijai, – rabinu. Jis pragyveno Trieste 20 metų ir pelnė vietinių gyventojų pagarbą dėl puikių tarpininko bei religinių raštų aiškintojo sugebėjimų. Jo meilė Italijai tapo tokia didelė, kad jis labai sunkiai pripažino austrų vyriausybę Pirmojo Pasaulinio karo metais. Jo akivaizdi proitališka laikysena taip pat prieštaravo vyriausiojo rabino pozicijai.
Tikrai apolitiškas Zolleris grįžo prie raštų studijavimo, taip pat pradėjo skaityti Naująjį Testamentą. Dėl jo mokslinės veiklos ir įvairiapusių publikacijų į jį buvo atkreiptas dėmesys. Tarp jo studentų universitete sėdėdavo keli katalikų kunigai, kurie, kaip jie vėliau pasakojo, daug meldėsi už jo atsivertimą. 1933 m. jis galutinai tapo Italijos piliečiu. Kadangi pagal Musolinio įstatymus pavardės būdavo suitalinamos, tai Zolleris tapo Zolli.
Tačiau antisemitizmas iš Vokietijos pagaliau pasiekė ir jo gimtąją Italiją. 1933 m. jis buvo priglobęs pabėgėlius iš Vokietijos, taip pat karštai pamokslaudavo Triesto sinagogoje prieš Niurnbergo rasizmo įstatymą, ir todėl 1938 m. Italijos vyriausybė atėmė iš jo pilietybę. Savo dėstymą universitete jis turėjo nutraukti. Tačiau Romos žydų bendruomenė 1940 m. pasiūlė jam vyriausiojo sostinės rabino vietą, ir padarė jį rabinų seminarijos vadovu. Jo pašaukimo prie Tiberio priežastis buvo jo taikus ir taktiškas būdas. Bendruomenė buvo susiskaldžiusi. Didžioji dauguma sutarė su fašistine vyriausybe ir kirtosi su sionistiniu sparnu. Dr. Zolli, kuris buvo apolitiškas žmogus, pamokslavo už taiką. Hitlerio Italijai primesti rasiniai įstatymai padarė jo draugų gyvenimą labai sunkų. Jo duktė Miriam turėjo palikti universitetą.
1943 m. rugsėjo 3 d. italai, po pučo prieš Musolinį, pasirašė paliaubų sutartį su į Siciliją išsilaipinusiomis Aljanso šalimis. Hitleris keršijo ir užėmė Romą ir Šiaurės Italiją. Dabar buvo aišku, kad artėja didelių persekiojimų metas (visi Zolli broliai mirė koncentracijos stovyklose). Jo įspėti žydų bendruomenės pirmininkai priėmė pagrįstus gąsdinimus nelabai rimtai. Savo autobiografijoje jis pasakojo apie vieną pokalbį su Romos žydų bendruomenės atstovu, kurios vyriausiuoju rabinu jis buvo SS įžengimo į Romą išvakarėse. „Nesirūpinkite. Mums nėra ko bijoti. Labanakt“, – išgirdo jis. Kai jis sukrėstas padėjo ragelį, tarė vienam kambaryje buvusiam tarnautojui: „Prisiminkite, ką aš jums dabar pasakysiu. Roma maudysis kraujyje, ir kas žino, kiek žydų turės atsisveikinti su savo gyvybe?“ Sekančią dieną jis buvo įspėtas. Gestapas jį sekė. Po vokiečių įžengimo į Prahą, jos vyriausiasis rabinas buvo iškart sušaudytas, todėl jis paslėpė savo šeimą. Jis buvo įsitikinęs, kad pats turi likti su savo bendruomene. Spalio 16 d. iš Italijos buvo deportuota 8000 žydų, tarp jų 2411 iš Romos. Iškart po to vokiečiai paėmė 300 įkaitų ir liepė žydų bendruomenei per 24 valandas išmokėti išpirką – 50 kg aukso. Vakare buvo surinkta tik 35 kg. Dr. Zoli nusprendė prašyti Vatikaną pagalbos. Kadangi šis buvo saugomas Gestapo, ir popiežiaus įsakymu uždaromi vartai, jis įsmuko į rūmus slapta. Vienas prelatas popiežiaus įsakymu perdavė Zolli reikalingus pinigus. Nuskurdusi žydų bendruomenė turėjo iškentėti daug vargo. Tačiau ir čia atsirado kolaborantų. 1944 m. rugpjūtį bendruomenės tarybos sprendimu jis buvo pašalintas iš vyriausiojo rabino posto. Visiškai nuskurdusį jį priglaudė geri katalikai. Taip jis išgyveno 71 žydų sušaudymą 1944 m. kovo 24 d. Vienoje krikščionių šeimoje jis slapstėsi pavarde Giovanni. Po devynių mėnesių teroro amerikiečiai įžengė į Romą, ir 1944 m. liepos 7 d. Amerikos vyriausybė jį vėl paskyrė į vyriausiojo Romos rabino vietą. Zolli visada buvo ne tik giliai religingas žmogus, bet ir pasišventęs mokslininkas. Jis rašė savo autobiografijoje: „Žmogaus, bėgančio nuo Dievo, gyvenimas yra beprasmis. Tai tarsi gyvenimas svetima pavarde įsivaizduojant, jog iš tikrųjų esi kažkas kitas“.
Praėjus II pasaulinio karo grėsmei, Zolli jautėsi esąs laisvas įgyvendinti tai, apie ką galvojo jau daug metų – priimti katalikų tikėjimą. Jau 1944 m. rugpjūčio mėn. jis buvo susitikęs su jėzuitu Paolo Dezza, kad pastarasis paruoštų būsimam krikštui. Susitikimo metu Zolli tarė Dezzai: ,,Mano prašymas pakrikštyti nėra do ut des (duodu, kad ir tu man duotum). Aš noriu krikštytis, ir nieko daugiau. Aš neturtingas. Naciai iš manęs atėmė viską. Tačiau tai nesvarbu. Aš gyvensiu kaip vargšas ir mirsiu kaip vargšas. Aš tikiu Apvaizda“.
Tų metų spalį Zolli paskutinį kartą atliko religines apeigas savo bendruomenėje vienos svarbiausių judėjų religinių švenčių – Yom Kippur (kalčių išpirkimo, apsivalymo šventės) – metu. Ši šventė yra antgamtiškai susijusi su Kristaus auka. Jos metu Dr. Zolli celebravo ilgą ir sudėtingą liturgiją, ir būtent šią dieną sutiko šventykloje Švenčiausiąjį. Staiga jis nebegalėjo toliau giedoti, o levitai toliau atlikinėjo pamaldas. Jam pasirodė apreiškimas: rabinas Zolli atpažino balta mantija apsisiautusį Kristų, kuris tarė: „Tu čia esi paskutinį kartą“. Sutrikęs jis nutraukė liturgiją. Namuose žmona patvirtino, kad jis tikrai buvo pagerbtas Dievo pasirodymu: „Šiandien, kai tu stovėjai prie Toros skrynios, aš pamačiau, kad šalia tavęs stovi Jėzus Kristus. Jis uždėjo ant tavęs rankas ir laimino tave“. Po kelių minučių duktė papasakojo apie savo sapną: „Tėti, tu turi man papasakoti apie Jėzų Kristų, aš jį mačiau sapne“. Tą patį vakarą jis griebė telefono ragelį. Zolli atsisakė vyriausiojo rabino pareigų, tačiau, nenorėdamas sukelti pirmalaikio aplinkinių pykčio, neatskleidė tikrosios atsistatydinimo priežasties.
Jis krikštijosi Santa Maria degli Angeli koplytėlėje. Zolli žmona taip pat buvo pakrikštyta, o po metų – ir jo dukra. Jo žmona pasirinko Marijos vardą. Zolli atsivertimas į katalikų tikėjimą sulaukė iš bendruomenės mažai supratimo. Zolli šeima, gyvenusi Romoje netoli sinagogos, neturėjo ramybės. Jie buvo įžeidinėjami, keikiami, šmeižiami, net gąsdinami susidorojimu. Zolli, kuris prieš kelias savaites buvo tiek vertinamas, jog jam buvo patikėta vadovauti rabinų kolegijai, dabar tapo pagiežos objektu. Vienas žurnalistas jį pavadino „gyvate“, kurią seniausia pasaulyje žydų bendruomenė šildė savo užantyje. Leidinyje „Judaism“ buvo rašoma, jog net praėjus daugeliui metų, Zolli dukra ir mažytė vaikaitė, gimusi gerokai po jo atsivertimo, vis dar buvo patyčių objektu. Zolli šeima buvo priversta išvažiuoti ir po kurio laiko prisiglaudė Grigališkajame universitete, o jo žmona bei dukra – moterų vienuolyne.
Po atsivertimo su savo žmona ir vaikais Zolli toliau gyveno Romoje, kur dėstė kaip popiežiaus Biblijos instituto mokslininkas. Būdamas pranciškonų ordino tretininku, didvyriškai gyveno varge. Svečiuodamasis Amerikoje kaip profesorius, taip pat mokytojaudamas Grigališkajame universitete paruošė daug Biblijos tyrinėtojų. Jis taip pat įkūrė organizaciją, kuri padėjo atsivertusiems žydams.
Zolli atsivertimas buvo smūgis tarptautiniam judaizmui. 1981 m. vasario 21d. pasirodžiusiame „La Civilta Cattolica“ tėvas Dezza rašė, jog Amerikos žydai ne kartą lankėsi pas Zolli ir siūlė jam tiek pinigų, kiek panorės, kad tik išsižadėtų katalikybės. Tačiau jų pastangos nedavė vaisių. Po to sekė panašūs protestantų mėginimai. Pastarieji tikėjosi, jog Zolli, pripažintas Šv. Rašto aiškintojas, sugebės įrodyti, jog popiežiaus primatas neturi pagrindimo Šv. Rašte.
Zolli labai vertino Sauliaus Tarsiečio atsivertimą iš judaizmo. Šio didžiausio istorijoje atsivertimo įkvėptas, buvęs vyriausias rabinas rašė: „Ar atsivertimas yra išdavystė – anksčiau išpažinto tikėjimo išdavystė? Skubotas atsakymas ,,taip“ arba „ne“ nebūtų teisingas. Prieš atsakydamas, kiekvienas turėtų pagalvoti ir paklausti savęs, – kas yra tikėjimo esmė? Tikėjimas yra pasišventimas, tačiau ne tradicijai, šeimai, giminei ar net tautai. Tai mūsų gyvenimo ir darbų pašventimas Dievui. Argi šv. Paulius buvo tikėjimo išdavikas?..“
1956 m. kovo 2 d. jis mirė, priėmęs šventąją Komuniją. Campo Verano kapinėse ant paprasto kapo yra užrašas: „Domino morimur, Domino sumus“ – Mirštame Viešpačiui, esame Viešpačiui. Savo atsiminimuose jis rašė: ,,Aš nieko nesu paneigęs, mano sąžinė yra švari. Jėzaus Kristaus ir šventojo Pauliaus Dievas yra niekas kitas kaip Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas“. Prie Tiberio kranto, seno geto viduryje, šalia gražios Romos sinagogos stovi maža bažnytėlė. Čia viduramžiais, gete, kiekvieną Didįjį Penktadienį buvo skelbiama geroji naujiena. Čia kabo skydas, kuris hebrajiškai ir lotyniškai cituoja Bibliją: „Ištisą dieną laikau aš savo rankas ištiestas virš savo tautos, bet mano tauta manimi nebetiki ir prieštarauja man“ (Izaijas). Atsivertimo į katalikų tikėjimą malonė palietė vieną iš savo tautos, ne per pamokslavimą, bet per maldą, per popiežiaus pavyzdį ir per Dievo gailestingumą. Šiandien atsiverčiantys žydai, kaip ir šv. Pauliaus dienomis, gali daug ar net viską prarasti materialiame gyvenime, tačiau daug ar net viską laimėti dvasiniame.
