Pirmąją straipsnio dalį rasite čia.
Katalikiškų graikų apeigų cerkvių žemėlapis
Praeitoje straipsnio dalyje pradėjome LDK Palenkės – vietos, kur susijungė katalikiški Vakarai su lotynų apeigomis ir katalikiški Rytai su graikų apeigomis – apžvalgą. Paneigėme labiausiai paplitusius liberalius mitus apie tai, kad žymusis Palenkės Supraslio vienuolynas ir kitos cerkvės (pvz., Ikaznės cerkvė) buvo „daugiakonfesinės“, kur šalia meldėsi katalikai ir stačiatikai. Šios gotikinės cerkvės iš tiesų yra unikalios visame pasaulyje, bet jos buvo išskirtinai katalikiškos ir vienijo lotynų ir graikų apeigų katalikus. Pasidairykime plačiau po šį pasaulyje unikalų LDK Palenkės regioną.
Analizė rodo, kad Palenkėje katalikiškos greičiausiai buvo praktiškai visos graikų apeigų cerkvės, statytos pagal plačią gotikinių cerkvių statybos XV a. II p. LDK Rusioje programą, dar ryškiau pabrėžiančią kultūros istorijos faktą, kad per LDK eina ryčiausios pasaulyje gotikos riba. Prof. A. Bumblausko pateiktame žemėlapyje pabraukėme žinomiausias gotikines LDK graikų apeigų bažnyčias, istoriografijoje plačiai vadinamas stačiatikiškomis. Taip pat pridėjome žemėlapyje dar dvi nebuvusias, neišlikusias (bet, labai tikėtina, gotikines) Ikaznės ir Turosnės bažnyčias.
A. Bumblausko pateiktame ryčiausių pasaulyje gotikinių statinių žemėlapyje pabraukėme žinomiausias gotikines LDK graikų apeigų bažnyčias ir pridėjome prie žemėlapio dar dvi – Ikaznės ir Turosnės cerkves. Žemiau įrodome, kad graikų apeigų katalikams greičiausiai priklausė jos visos.
„Graikiška“, bet katalikiška Zapyškio bažnyčios „dvynukė“
Giliau pažvelgę matome, kad šalia, kaip jau įrodėme, katalikiškų Supraslio ir Ikaznės, daug kur nurodomos kaip stačiatikių (sic!) unikalios pasaulyje (nes yra bizantinių apeigų, bet gotikinės) cerkvės Kodenyje (prie Brastos, dab. Lenkija) ir Malo Možeikove (Baltarusija prie Gardino) irgi buvo katalikiškos. Juk tiek Kodenio bažnyčią – tikrą Zapyškio bažnytėlės „dvynukę“ (apie 1530–1540), tiek ir pačią Zapyškio puošmeną (1566–1578) fundavo tas pats žmogus – Povilas Sapiega (kartu su savo Tėvu Jonu, Ikaznės fundatoriumi), dėl ilgaamžiškumo vadintas Nestoru. Jei jis – stačiatikis, kaip daug kur skelbiama, tai kaip jis galėjo funduoti katalikų (ir dar Romos apeigų) bažnyčią Zapyškyje?
Be to, Povilo Sapiegos tiek pirmoji, tiek antroji žmonos buvo katalikės – Elena Alšėniškė (m. iki 1557) ir Aleksandra Chodkevičiūtė, dukra Aleksandro Chodkevičiaus – to paties katalikiško Supraslio vienuolyno fundatoriaus, karšto bažnytinės unijos šalininko, užauginusio šventąją uniją remiančius sūnus – Jurgį ir maskvėnų nugalėtoją Grigalių, bei net į Romos apeigas perėjusį sūnų kataliką – Jeronimą. Tai kaip pats Povilas Sapiega galėjo būti stačiatikis? Jei jis nepripažintų popiežiaus viršenybės, hierarchija jam nebūtų leidusi tuoktis su šiomis katalikėmis. Atkreipkime dėmesį, kaip vėlai – apie 1583 m. – mirė Aleksandra Chodkevičiūtė – reiškia net per XVI a. protestantizmo revoliucijos sumaištį griaunama katalikiška Rusia vietomis dar gyvavo...
Galop, bet kokią priešingą argumentaciją „nuginkluoja“ faktas, kad Kodenio cerkvę fundavo ir Jonas Sapiega, fundavęs ir katalikišką Ikaznės cerkvę, dėl kurios jis net du kartus – 1491 m. ir 1500 m. – kreipėsi į Popiežių[1]. Todėl akivaizdu, kad abi šios cerkvės – graikų apeigų katalikų.
Kodenio buv. graikų apeigų katalikų bažnyčia netoli Lietuvos Brastos (Brestas, Baltarusija) – dab. Lenkija. Dabar ji – Šv. Dvasios bažnyčia – priklauso Romos apeigų katalikams.
Muravanka – baltu rūbu apsigaubusi Zapyškio „dvynukės“ sesė
Kad tvirtovę primenanti Malo Možeikovo (Muravankos) bažnyčia buvo katalikiška, jau parodė doc. dr. G. Kirkienė, teigianti, kad ją pastatydino Šimkaus Mackavičiaus tėvas Mackus Andriuškavičius – pagal bažnytinės unijos programą[2] apie 1500 m. Mackavičių giminė su šia vietove aiškiai susijusi jau nuo 1494 m.
Be to, aprašantys minėtas gotikines cerkves autoriai neretai neatkreipia dėmesio, kad jos buvo didžiulės Trakų vaivadijos – katalikiško LDK branduolio dalies, kur buvo draudžiama statyti stačiatikių bažnyčias, žemėse. Kaip galėjo uniją rėmę, Romos katalikų bažnyčias fundavę, katalikes vedę didikai statydinti nuo Visuotinės Bažnyčios atskilusių stačiatikių cerkves – ir dar pažeisti LDK įstatymus?
Malo Možeikovo (Muravankos) Dievo Motinos Gimimo bažnyčia
Gal bent jau Synkovičių cerkvė stačiatikiška?
Tokia išimtis iš LDK katalikiškos santvarkos Palenkėje lyg ir galėtų būti tik viena iš dažniausiai istorikų minimų, ir vadinamų „stačiatikių“ gotikos pavyzdžiu, bažnyčia Synkovičiuose. Ji iš tiesų galėjo būti stačiatikiška – nors ir tai dar reikia atidžiau ištirti – jei ją tikrai fundavo Konstantinas Ostrogiškis.
Beje, legenda sako, kad ją statė Vytautas, dėkodamas Dievui už stebuklingą pabėgimą nuo su juo kariavusio Jogailos. K. Ostrogiškis už didžiulius karinius nuopelnus XV–XVI a. sandūroje, ir ypač Oršos mūšio pergalę, vienintelis iš stačiatikių didikų išimties tvarka gavo LDK didžiojo etmono (1497–1500, 1507–1530), Trakų vaivados (nuo 1522 m.), Vilniaus kašteliono (nuo 1511 m.) postus, teisiškai priklausiusius tik katalikams. Stačiatikio paskyrimas sukėlė visuotinį LDK elito (jame praktiškai buvo vien katalikai) protestą ir valdovas Žygimantas Senasis turėjo bajorijai pažadėti, kad tai daugiau nepasikartos.
1522 m. (tais pačiais metais, kai Ostrogiškis tapo Trakų vaivada), siekiant užkirsti kelią nuo Lietuvos krikšto galiojusios katalikiškos santvarkos griovimui, Gardino seime buvo išleisti nutarimai dėl Vilniaus vaivados vietos Ponų Taryboje pirmumo prieš kitus pasauliečius Tarybos narius ir dar kartą patvirtinta, kad aukštosios dignitorijos (pareigybės) gali būti skiriamos tik katalikų tikėjimo žmonėms[3]. Svarbu pabrėžti, kad iki tol 50 ar daugiau metų LDK bajorai neprotestavo, kad istorikų dažnai „stačiatikiais“ laikyti Chodkevičiai, Sapiegos, Iljiničiai ir kt. užima LDK žemių valdytojų vietas ir valdo praktiškai visą LDK teritoriją. Taip, neprotestavo, nes tie valdytojai buvo ne stačiatikiai, o graikų apeigų katalikai.
Ko gero, tik „LDK didžioji išimtis“ – K. Ostrogiškis – vienintelis stačiatikis elite, ir tegalėjo ryžtis tokiai „diversijai“ – statyti stačiatikių cerkvę Synkovičiuose, katalikiško LDK branduolio žemėse – jam pavaldžioje Trakų vaivadijoje. Keista, kad jis gavo tam leidimą – juk „liberalieji“ Žygimanto Augusto laikai dar nebuvo atėję. Nors 1760 m. dokumente nurodyta, kad bažnyčia buvo pastatyta karalienei Bonai valdant (taigi tarp 1518 ir 1556 m.) – jei tai tiesa ir jei statyta vėlyvuoju jos valdžios laikotarpiu, karaliaujant jos sūnui Žygimantui Augustui (po 1548), tai gal ir paaiškintų tokį leidimo stačiatikiams statyti LDK katalikiškame branduolyje „liberalumą“. Tačiau tokiu atveju bažnyčios statydinti negalėjo K. Ostrogiškis (miręs jau 1530 m.).
Tiesa, „lengvatą“ cerkvės statybai K. Ostrogiškiui galėjo suteikti šaltinių teigiamas faktas, kad būtent prieš Oršos mūšį jis išreikalavo iš Žygimanto Senojo leidimą Vilniuje pastatyti dvi naujas stačiatikių cerkves, nors egzistavo valdovų puoselėjamas cerkvių gausinimo draudimas. Oršos pergalė atvėrė šiam planui kelią. K. Ostrogiškis ne tik atnaujino ir 1511–1522 perstatė dar, ko gero, Algirdo laikais statytą Skaisčiausiosios Dievo Motinos Dangun Ėmimo katedrą (soborą), bet ir perstatė į mūrines dvi cerkves – Švč. Trejybės ir Šv. Mikalojaus Stebukladario palaikų Pernešimo (1514 m. ar netrukus po to), kurių pirmoji XVI a. pab., antroji – 1609 m. atiteko graikų apeigų katalikams[4].
Kai kur nurodoma, kad Skaisčiausiosios Dievo Motinos katedra statyta Vytauto laikais (spėjama, 1415 m., LDK stačiatikių metropolijos įkūrimo proga). Nesigilinsime į statybos datą – nors kitur yra minima, kad katedrą 1348 m. pašventino (dar stačiatikių) Kijevo ir visos Rusijos metropolitas Vladimiro vyskupas Aleksijus, o 1415 m. katedra gavo metropolito katedros statusą ir pavadinimą. Bet paplitusią neteisingą LDK istorijos koncepciją reikia pakoreguoti ir čia. Juk svarbu, ar minimas „stačiatikių“ metropolitas apskritai buvo stačiatikis?
1415 m. Vytauto Didžiojo iniciatyva buvo išrinktas Grigalius Camblakas. Jis kartu su Jogaila ir Vytautu Konstancos bažnytiniame susirinkime 1414–1418 m. kėlė visų atskilusių Rytų stačiatikių grįžimo į Katalikų Bažnyčią klausimą. Svarbu pažymėti, kad ten Camblako vadovaujami rusinai šventė savo apeigų liturgiją katalikų bažnyčioje, o Camblakas gavo garbę pabučiuoti popiežiui batą. Tai aiškūs popiežiaus pripažinimo iš rusinų pusės ir rusinų pripažinimo katalikais iš „lotynų“ pusės ženklai.
Todėl ir Skaisčiausiosios Dievo Motinos katedra gavo minėtą aukštesnį titulą ne stačiatikių, o graikų apeigų katalikų metropolijos įkūrimo (ar atkūrimo – jei prisiminsime katalikišką Kijevo Rusią) proga (daugiau įrodymų tam žr. šiame straipsnyje).
Tai svarbi pataisa LDK istorijos koncepcijai: tiriant darosi panašu, kad, priešingai paplitusiai nuomonei, nuo 1439 m. iki galbūt XVI a. pirmos pusės stačiatikiai nebuvo gausiausia LDK gyventojų grupė. Įmanoma, kad ir tada dauguma LDK gyventojų buvo katalikai. Pirmas – tiesa trumpalaikis – bandymas LDK Rusią grąžinti į katalikybę įvyko jau valdant Visos Rusios metropolitui G. Camblakui – 1415–1419/20 (ginčijama jo mirties data).
Per jo valdymo metus – kaip ir XV a. II p. – pagrindinis LDK rusinų katalikiškumo kriterijus turėtų būti toks: rusinai, paklusę katalikui metropolitui G. Camblakui, turėtų būti laikomi graikų apeigų katalikais. Istoriografijoje labai trūksta bandymų tirti XV a. taikant šį kriterijų. Todėl joje ir viešpatauja chaosas – net priėmę bažnytinę uniją tebelaikomi stačiatikiais. Taip yra todėl, kad minėtas kriterijus netaikomas ar taikomas neaiškiai.
1431–1435 bažnytinę uniją atstatyti siekta per visos Rusios metropolitą Gerasimą. O po to LDK Rusia ėmė vis labiau masiškai grįžti į katalikybę po 1439 m. Florencijos unijos ją nenutrūkstamai valdant metropolitams katalikams nuo Izidoriaus (1439–58) mažiausiai iki Juozapo Bulgarinovičiaus (1499–1501) ir, gana tikėtina, kad ir ilgiau – nemažą XVI a. dalį. Pastarąjį laikotarpį planuojame aptarti vėliau atskiroje straipsnių serijoje.
Norintys paneigti Rusios katalikiškumą tais laikotarpiais turėtų surasti svaresnį kriterijų nei paklusnumas Visos Rusios metropolitui, kuris objektyviai – savo žodžiais ar raštais išsakytu tikėjimu ir (ar) veiksmais – yra katalikas. Arba dar stipresniais argumentais (jų veiksmais, pasisakymais ir t. t.) įrodyti, kad tie metropolitai nebuvo katalikai.
Synkovičių šv. Mykolo bažnyčia
Bet grįžkime į Palenkę. Kad Synkovičių fundatoriumi buvo K. Ostrogiškis, plačiai minima populiarioje literatūroje, Vikipedijoje ir t. t., tačiau turbūt didžiausias bažnytinės unijos tyrimų autoritetas Lietuvoje doc. dr. G. Kirkienė mano, kad neaišku, kas yra šios – Synkovičių – cerkvės fundatorius, ir pastebi, jog tokie šios srities specialistai kaip J. Maroszekas spėja[5], kad Synkovičių pavadinimas gali būti susijęs su Šimkumi Mackavičiumi (Szymko Mackowicz) – lenk. Szymkowicze/Synkowicze – tuo pačiu katalikiškos Malo Možeikovo cerkvės fundatoriumi. Taigi gali būti, kad net ir Synkovičių bažnyčia nuo pat pradžių priklausė ne stačiatikiams, o graikų apeigų katalikams. Kaip ten bebūtų, po Brastos unijos (1596) ji vėl atiteko graikų apeigų katalikams[6].
Verta paminėti, kad ir Turosnės bažnyčia (Turośń Kościelna, Palenkėje prie Balstogės) taip pat turėjo būti skirta dviem apeigoms – visiems esantiems vienybėje su Romos Katalikų Bažnyčia, kaip mini J. Maroszekas, šaltiniuose suradęs tai liudijantį 1515 m. balandžio 23 d. dokumentą[7].
Vakaruose ir pietuose Graikų apeigų katalikų bažnyčios žemės siekė gerokai toliau nei Voluinė V. Ukrainoje. Bârsana, dab. Rumunija, medinė (dabar – stačiatikių) Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo šventovėje bažnyčia, viena iš garsiųjų Maramurešo (vengr. Maramarošo) regiono medinių bažnyčių, įtrauktų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.1713 m. Mukačevo (vengr. Munkačo – dab Užkarpatės Ukrainoje) unijos dėka Maramurešo stačiatikiai vėl tampa graikų apeigų katalikais. Dalis gražiųjų Maramurešo medinių cerkvių tampa katalikiškomis. Po II pasaulinio karo Rumunijos ir Ukrainos komunistai žiauriai persekiojo Graikų apeigų katalikų bažnyčią, 1990 m. ji vėl „legalizuota“.
Iš 3 gotikinių cerkvių grupių – bent 2 tapo katalikiškomis
Iš A. Jankevičienės[8] išskirtų LDK gotikinių cerkvių 3 grupių, tik K. Ostrogiškio funduotas Vilniaus ir Voluinės grupes galima laikyti stačiatikiškomis. Vilniaus grupės cerkvės XVI–XVII a. sandūroje pereina graikų apeigų katalikams – arba grįžta jiems. Ko gero, tai būtų tikslesnė formuluotė – kadangi kol kas analizė rodo, jog XV a. II p. LDK Rusia buvo katalikiška – o tai paneigti galima nebent dar gilesniais įrodymais. Dar daugiau – tada, kai K. Ostrogiškis statė Vilniaus gotikines cerkves (apie 1511–1522), iš Vilniaus valdę Kijevo ir Visos Rusios metropolitai, literatūroje masiškai vadinami stačiatikiais – Jona II (valdė 1503–1507) ir Juozapas Soltanas (1507–1521) buvo palankūs Bažnyčios vienybės darbui (nors ir pasyviau, nei jų pirmtakai), ir yra svarių argumentų (jų pačių pasisakymuose ir veiksmuose), kad jie buvo katalikai. Tam reikia gilios analizės, kurią jau atliekame ir ruošiame publikavimui. Ir vėl tas pats kriterijus: jei iš faktų komplekso darysime logišką išvadą, kad minėti du metropolitai buvo katalikai, reikia daryti ir iš to sekančią išvadą, kad jiems valdant (1503–1521) graikų apeigų katalikai buvo visi, kurie tų metropolitų klausė. Jei jų klausė LDK Rusios dauguma, tai LDK Rusia 1503–1521 buvo katalikiška. Bet apie tai vėliau.
1503–1521 laikotarpis kelia dar daugiau konceptualių klausimų apie LDK nei XV a. II pusė. Viena vertus, plačiai skelbiama, kad Konstantinas Ostrogiškis (vyresnysis) buvo toks uolus stačiatikis, kad net išdrįso reikalauti valdovo leidimo statyti stačiatikių cerkves ten, kur tai draudžiama – etninės Lietuvos teritorijoje, Vilniuje, ir to stačiatikio paskyrimu Trakų vaivada piktinasi LDK elitas, kuriame buvo vien katalikai.
Kita vertus, jis stato tas cerkves, kai Vilniuje ir visoje LDK Rusioje valdo minėti du metropolitai, kurie veikiausiai katalikai. Jei K. Ostrogiškis, kaip tikintysis, pakluso tiems metropolitams, tai koks jis stačiatikis? Ir jeigu jo statytos bažnyčios buvo tų katalikais laikytinų metropolitų Jonos II ir J. Soltano jurisdikcijoje, tai kaip jas galima laikyti stačiatikiškomis? Šios ir kitos „K. Ostrogiškio mįslės“ dar tik laukia atsakymo, kol kas jos dar atrodo neįmintos...
Garsiausioje Voluinės grupės cerkvėje giminės lizde Ostroge palaidotas Konstantino sūnus Konstantinas jaunesnysis Ostrogiškis, pradžioje uoliai siekęs bažnytinės unijos atnaujinimo (Brastoje 1596 m.), ir tik paskutinę akimirką nuo jos atsimetęs.
Kristaus Atsimainymo katedra, Ostrogas, Rivnės sritis (Ukraina) – griuvėsiai, menantys dar kunigaikščių Ostrogiškių laikus (XIX a. Zigmunto Fogelio paveikslas ir katedra mūsų dienomis, po 1889 m. restauracijos carinės Rusijos laikais.
Voluinės grupės gotikinių cerkvių likimas nusipelno atskirų studijų, čia tuo užsiimti nėra galimybės. Bet galima daryti gana tikėtiną prielaidą, kad per bažnytinės unijos „triumfo žygį“ XVII–XVIII a. jos veikiausiai teisėtai atiteko graikų apeigų katalikams. Juk Kijevo Rusia buvo katalikiška, o LDK ją atkuriant, Voluinėje įsikūrė graikų apeigų katalikų vyskupija – jų vyskupijos siekė ir daug labiau į vakarus, apėmė Rusios žemes dab. Lenkijos teritorijoje – su Cholmo (lenk. Chelmo), Zamostjės (lenk. Zamoscio), Peremyšlio (Pšemyšlio), dar vakariau – Sanoko ir dar labiau į vakarus – beveik iki Krokuvos apylinkių – žr. žemėlapį. O LDK ir Lenkijos stačiatikiams XVII a. pab. – XVIII a. priklausė tik jų Mogiliovo vyskupija dab. Baltarusijoje su nedaug tikinčiųjų, bet net ir ją 1678 m. mirus vyskupui ruoštasi perduoti graikų apeigų katalikams – plačiau žr. čia. Taigi, logika diktuoja svarią prielaidą: Ostrogiškio funduotos gotikinės cerkvės XVII ar XVIII a. tikriausia buvo perduotos graikų apeigų katalikams – tačiau kiekvieną konkretų atvejį dar reikia patikrinti.
Tuo tarpu Palenkės-V. Baltarusijos grupės į tvirtoves panašios graikų apeigų katalikų cerkvės liudija ne kažkokį dviejų religijų susiliejimą, kaip neretai vaizduoja liberali koncepcija, bet Katalikų Bažnyčios pastangas grąžinti į Kristaus vynuogyną visą Rusią, kurios nemaža dalimi buvo vainikuotos sėkme jau XV a. Tos sėkmės liudininkės ir yra šios bažnyčios.
Garbingo bažnytinės unijos darbo tradicija skatina mus tęsti jų darbą ir toliau siekti grąžinti į Katalikų Bažnyčios ir tikėjimo vienybę Senovės Rusios paveldėtojas – Baltarusiją, Ukrainą ir Rusiją. Žinoma, tam nebūtina – ir veikiau nereikalinga – statyti gotikines cerkves kaip mūsų protėviai Palenkėje. Rusijai (net ir graikų apeigų katalikų bažnyčioms) ir atsiversti rusus labiau skatins grynai graikiška – rusiška bažnyčių architektūra. Misionieriai neturi atnešti nieko svetimo – tam rusai ypač jautrūs. Taip pat ateityje Rusijoje reikia statyti atskiras katalikų bažnyčias graikų apeigoms – o ne kartu su „lotynais“ (kaip buvo LDK Supraslyje). Gotikinės cerkvės natūraliau atrodo LDK rusinų žemėse – „lotynų“ ir „graikų“ jungties vietoje.
Jau XV a. Vilniuje buvo didžiausios pasaulyje Rytų (rusinų, arba graikų-slavų) apeigų katalikų vietinės Bažnyčios centras (XVIII a. vyskupijų ribos) – nuo Krokuvos apylinkių vakaruose iki Smolensko ir Kijevo apylinkių rytuose. Voluinėje matomos Lucko ir Volodymiro (Vladimiro) bei Cholmo (Chelmo) vyskupijos.
Kokios didžiulės Rusios žemės buvo katalikiškos? Ta pati Graikų apeigų katalikų Kijevo ir Visos Rusios metropolija – žemėlapio autoriai rašo, kad tai maksimalios jos ribos ir nurodo, kad tai XVI – XIX a., nors, ko gero, XV a. ji buvo dar didesnė, o, pvz., XVIII a. – mažesnė. Graikų apeigų katalikų Kijevo ir Visos Rusios metropolijos žemėlapio kol kas neteko aptikti. Gali būti, kad tokio žemėlapio dar nėra. Juk norint jį išleisti reikia atkurti realistinę LDK Rusios istorijos koncepciją. Bet sunku rasti net ir stačiatikių Kijevo metropolijos žemėlapį XV a.Veikiausiai čia vaizduojamos XVII a. I p. ribos, kai LDK 1611 m. atgavo Smolenską – jo žemė (dab. Rusijoje) čia įjungta į Kijevo metropoliją.
Ukrainiečių žemėlapyje rašoma, kad metropolijos centras buvo Kijevo šv. Sofijos soboras. Bet tai veikiau svarbus simbolinis centras, o realus valdymo centras buvo Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo Motinos Dangun Ėmimo metropolito katedroje ir metropolito rūmuose šalia jos.
Ukrainos stačiatikių žemėlapiai[9] rodo beveik tokio paties dydžio didžiulę stačiatikių Kijevo metropoliją 1683 m., bet kur daugiau nei pusė Baltarusijos pažymėta kaip ne stačiatikių daugumos žemės, o likusiose – neva stačiatikių dauguma. Tai sunkiai tikėtina, nes XVII a. pab. realiai LDK ir Lenkijoje beliko tik viena stačiatikių Mogiliovo vyskupija ir 1678 m. mirus vyskupui jau ruoštasi ir ją panaikinti. Neaišku ir kaip stačiatikiai paneigtų gyventojų sudėties pagal religijas statistiką – ją ir kt. plačiau žr. čia.
[1] Genutė Kirkienė. Supraslio vienuolyno konfesinės priklausomybės ir pobūdžio klausimas. Lietuvos istorijos studijos, 2006, t. 18, p. 42–43. http://www.lis.if.vu.lt/index71ed.html?lang=LT&id=archyvas&TomasID=18&ArchyvasID=1585&ArchyvasPSL=39&ArchyvasKiekis=1
[2] Ten pat.
[3] Konstantinas Avižonis, Rinktiniai raštai, t. 2, Roma, 1978, p. 44: http://www.prodeoetpatria.lt/files/pdf/AVIZONIS-Rinktiniai-rastai-II.pdf
[4] Doc. dr. Genutės Kirkienės paskaita „Ostrogiškiai: Vilniaus ir Kijevo likimo jungtis“ Ukrainos Nepriklausomybės dienos proga. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. 2015 m. rugpjūčio 24 d. https://www.bernardinai.lt/2015-08-18-paskaita-ostrogiskiai-vilniaus-ir-kijevo-likimo-jungtis-ukrainos-nepriklausomybes-dienai
[5] J. Maroszek, Pogranicze Litwy i korony w planach króla Zygmunta Augusta. Białystok, 2000, p. 149–150.
[6] S. Tyszka, Cerkiew obronna w Synkowiczach, „Inżynier Budownictwa”, 11 II 2011.
[7] J. Maroszeko įžvalgą pateikia G. Kirkienė: Stačiatikių integracija į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos visuomenę XV-XVI a / Genutė Kirkienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo "dalybos" / sudarė Alfredas Bumblauskas, Šarūnas Liekis, Grigorijus Potašenko. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008. P. 157-168: Maroszek J. Dziedzictwo unii kościelnej w krajobrazie kulturowym Podlasia: 1596–1996. Białystok: Regionalny Ośrodek Studiów i Ochrony Środowiska Kulturowego, 1996, s. 11. Autoriaus nuoroda į šaltinį – Centralne Archiwum Historyczne Bialorusi w Grodnie, F. 31, op. 2, k. 273, k. 7–8.
[8] Plg. Algė Jankevičienė, „Dviejų stilių sintezė XVI a. Vilniaus cerkvių architektūroje“. Acta Academiae Artium Vilnensis, 2002, t. 26, p. 167-179.
[9] Київська митрополія та інші православні церкви перед 1686 роком (карти): https://likbez.org.ua/ua/ukrayinska-kiyivska-mitropoliya-ta-inshi-pravoslavni-tserkvi-pered-1686-r-karti.html
