XVI a. protestantizmo revoliucijos fone Bažnyčios skaldytojai bandė griauti ir katalikišką Rusią, bet ji atkakliai „nenorėjo mirti“. Kai kada jiems pavykdavo kažkiek stumtelėti Rusią link schizmos, bet galų gale nugalėjusi skaldymus katalikiška Rusia atgims Brastos unijoje 1596 m. ir, LDK bei Lenkijos karūnos valdoma, gyvuos dar beveik ketvirtį tūkstantmečio – iki 1839 m., kai caro Rusija vėl sugriaus katalikišką Rusią.
Pažvelkime į tą Žemės rutulio vietą, kur susijungia „lotynų“ ir „graikų“ pasauliai – vakariausią ne tik visos LDK, bet ir bene vakariausią Europoje graikų apeigų katalikų XV a. gyvenamą plotą – Lietuvos valdytą Palenkę, nusidriekusią nuo Augustavo, Baltstogės, Tikocino iki tik 70 km. nuo Varšuvos buvusio Radvilų Vengrovo. Dar vakariau gyveno tik Šv. Stepono karūnos žemių – Vengrijos valdytos Užkarpatės ir Slovakijos rusinai, bet XV ir XVI a. jie dar nebuvo katalikai – jie grįžo į Bažnyčios vienybę tik 1646 metais, pasirašę Užgorodo (vengr. Ungvaro) uniją.
Ryto saulė Karpatų rusinų Šv. Bazilijaus Didžiojo graikų apeigų katalikų bažnyčioje Krajné Čierno kaime, Slovakijoje
Palenkė – „lotynų“ ir „graikų“ pasaulių jungtis
Būtent Palenkėje suskaldyta į „lotynus“ ir „graikus“ Bažnyčia XV a. vėl susijungė, ir ši jungtis sužėrėjo abu unijos modelius įgyvendinusių LDK rusinų didikų statytų gotikinių graikų apeigų katalikų cerkvių rubinais. LDK atkūrus didžiausią pasaulyje Rytų apeigų katalikų vietinę Bažnyčią, Katalikų Bažnyčios visuotinumas sušvito dar aiškesne šviesa – dar ryškiau matėsi, kad ji skirta visoms pasaulio tautoms, o ne vien „lotynams“.
Mes – LDK – turėjome ne tik ryčiausią Europoje (taigi ir pasaulyje) viduramžių gotiką, kaip pabrėžė prof. A. Bumblauskas, bet ir kažką dar iškilesnio – gotikines graikų apeigų katalikų cerkves. Šis LDK paveldo perlas, ko gero, yra unikalus pasaulyje kultūros reiškinys ir nuostabaus grožio paminklas bene didžiausiam Lietuvos indėliui į pasaulio istoriją – LDK Rytų krikščionių grąžinimo į Katalikų Bažnyčią misijai.
Prisimenant Fatimos žinią, galima suprasti, kad šių bažnyčių ir visos bažnytinės unijos istorijos tyrinėjimas – tai ne tiek „kapstymasis po senienas“, kiek sėmimasis iš protėvių sėkmingiausios praktinės patirties būsimai Rusijos atvertimo misijai, kuri vienintelė gali išgelbėti ant bedugnės krašto stovintį pasaulį. Pradėsime tyrinėti nuo garsiojo ir gražiojo Chodkevičių Supraslio.
Prieš pradedant, žodis apie terminus „bažnyčia“ ir „cerkvė“. Jie reiškia absoliučiai tą patį. Rus. cerkov‘, baltarus. carkva, ukr. cerkva ir t. t. būtent ir reiškia bažnyčią. Liaudiškoje, žurnalistinėje ar neretai ir mokslinėje vartosenoje matomas polinkis žodį „bažnyčia“ (slavų kalbose – rus. kostiol ir pan.) tiktai kaip katalikų bažnyčią ir atitinkamai – dažniausiai sakoma tik „stačiatikių cerkvė“. Toks dirbtinis išskyrimas laikytinas nemokslišku ir net žalingu – nes tarsi „užkoduoja“ mūsų pasąmonėje giliai klaidingą rusų ir net kartais, pvz., lenkų mintį, kad egzistuoja „rusiškas tikėjimas“ ir pan. Garsusis Rusijos grąžinimo katalikybėn misionierius, graikų apeigų katalikų kunigas (ir kunigaikštis) A. Volkonskis rusams atversti skirtoje knygoje išsakė mintį, kad nėra rusiško ar lenkiško tikėjimo – yra tik vienas teisingas, o visi kiti – neteisingi tikėjimai.
Todėl būtent taip pakaitomis, kaip sinonimus abu terminus– tiek „bažnyčia“, tiek „cerkvė“ ir vartojame tekste. Nerašau „Romos apeigų katalikų cerkvė“ ne todėl, kad tai būtų neteisinga teologiškai, bet tiesiog todėl, kad dėl lietuvių kalbinės tradicijos sakome katalikų bažnyčia, o „cerkvė“ labiau tinka Rytų apeigų šventovei – taip pat katalikiškai. Bet kalbėdamas rusiškai visada sakau (tiek apie organizaciją, tiek apie pastatą) „[Rimo-] katoličeskaja cerkov‘, o ne kostiol – būtent todėl, kad nepalaikyčiau klaidingo rytų ir pietų slavų mąstymo, esą gali būti „rusiškas“ ar kt. tikėjimas. Juolab, kad rusai stačiatikiai graikų apeigų katalikų šventovei nusakyti neretai vartoja būtent žodį kostiol– kartais atrodo, jog specialiai tam, kad pabrėžtų, neva tai „ne tikrasis rusų tikėjimas“, „ne ortodoksija“ ir t. t.
Supraslis – daugelio apeigų, bet vieno tikėjimo Visuotinės Bažnyčios simbolis
Pradžiai reikia atpainioti dar vieną svarbų liberalųjį „terminologijos mazgą“ – teisingai įvardinti, kokios gi religijos vienuoliai gyveno žaviame ir didingame Supraslio vienuolyne LDK valdomoje Palenkėje (dab. Lenkija, prie Baltstogės), turinčiame tapti XV a. katalikiškos Rusios simboliu bei 1596 m. galutinės bažnytinės unijos pergalės paruošėju ir kam – katalikams ar stačiatikiams – XV–XVI a. priklausė į jo bažnyčią panašios kitos gotikinės LDK Palenkės cerkvės.
Šios bažnyčios – vieni gražiausių LDK Rusios katalikiškumo paveikslų – raudonų plytų architektūros perlai ar rubinai, lyg žaliame aksome išsibarstę Baltvyžių ir Augustavo girių platybėse, kur didieji kunigaikščiai stumbrus medžiojo, kur gimė pirmoji Lietuvos poema – „Giesmė apie stumbrą“, aukštinusi Vytauto laikų ir karžygių didybę.
Vytauto Didžiojo pradėtos Lietuvos didžiosios visų laikų misijos grąžinti Rusią į katalikybę simbolis ir šlovė –Supraslio vienuolynas. Ir šiandien ten ganosi žirgai – lyg tais šlovingais Vytauto Didžiojo ar fundatorių Chodkevičių laikais...
Supraslio vienuolynas tapo vienu svarbiausių Rusioje – turtingumu jo biblioteka nenusileido Kijevo Pečerų lauros ar Solovkų vienuolynams, jis buvo vienu pagrindinių muzikos bažnytine slavų kalba centrų pasaulyje. Iki šiol giedamos „suprasliškos“ giesmės buvo žinomos visame graikų apeigų pasaulyje[1], tik, deja, net tai aprašantys autoriai neretai šį religinės kultūros perlą priskiria stačiatikiams. Bet juk Supraslis buvo graikų apeigų katalikų vienuolynas, kurio vienuoliai vadino save „pravoslavais“ tikratikio – kataliko – prasme .
Seniau, o kai kada ir dabar istoriografijoje sudaroma iliuzija, kad čia tiriamos Palenkės cerkvės priklausė stačiatikiams ir apskritai XV a. LDK rusinai buvo stačiatikiai. Tai griauna realistinį LDK istorijos vaizdą – ne tik kiekybiškai, bet ir konceptualiai. Palenkė priklausė didžiulei, nuo Latvijos beveik iki Varšuvos nusidriekusiai Trakų vaivadijai, kuri buvo dalis LDK katalikiško branduolio – kartu su Vilniaus vaivadija ir Žemaičių seniūnija. Nuo Jogailos ir Vytauto laikų katalikiška LDK santvarka draudė šiame branduolyje statyti naujas stačiatikių cerkves.
Liberalioji LDK istorijos koncepcija klaidingai laiko šias cerkves stačiatikiškomis ir iš to daro klaidingą išvadą, kad Jogailos ir Vytauto laikais atsiradusio draudimo statyti naujas cerkves vėliau nebuvo laikomasi – kad tai buvo išimtis iš LDK katalikiškos santvarkos, jos pažeidimas. G. Kirkienė įrodo, kad XVI a. bent jau I trečdalyje, o gal ir vėliau draudimai tebegaliojo. Tai verta aptarti kituose straipsniuose, o čia parodysime, kad garsiosios stačiatikiškomis laikytos Palenkės ir V. Baltarusijos gotikinės cerkvės priklausė graikų apeigų katalikams ir katalikiškų įstatymų buvo laikomasi.
Tiek kalbant apie Supraslį, tiek apie kitus graikų apeigų katalikų vienuolynus, istoriografijoje klaidžioja klaidingos sąvokos, griaunančios objektyvią LDK istorijos koncepciją. Grąžinus tikrąją sąvokų prasmę, aiškėja ir LDK istorijos vaizdas – kad daugiakonfesinė visuomenė nebuvo laikoma idealiu visuomenės modeliu. Priešingai – buvo uoliai siekiama vienakonfesinės visuomenės tęsiant Jogailos ir Vytauto pradėtą bažnytinę uniją.
Reikia atkreipti dėmesį, kad praktiškai visos Palenkės cerkvės yra su tvirtovės bokštais, – kartais, pvz., Supraslyje, su ant bažnyčios durų nuleidžiamais tvirtovės vartais. Jos taip statytos tam, kad galėtų būti naudojamos kaip tvirtovės. Tai dar vienas iškalbingas liudijimas, kad LDK ir Lenkija buvo Antemurale christianitatis – katalikiškos krikščionijos tvirtovė Rytuose, gynusi civilizaciją nuo islamo ordų, stačiatikių armijų, vėliau – ir protestantų kariaunų įsiveržimų.
Visatoje neegzistuoja popiežiui paklusnūs „stačiatikiai“
LDK viduje iš tiesų būta įdomaus, mažai kur Europoje sutinkamo sugyvenimo su stačiatikiais apraiškų, bet jis vedė būtent į bažnytinę uniją. Pvz., Sapiegos bei Chodkevičiai (patys ką tik buvę stačiatikiai, tapę graikų apeigų katalikais) siekė plėsti uniją. Jie buvo išsirūpinę popiežiaus leidimą steigti bendrus maldos namus ir Romos, ir graikų apeigų katalikams. Tačiau kažkodėl teigiama, kad tos bažnyčios buvusios skirtos „stačiatikiams, pripažįstantiems popiežiaus viršenybę“. Arba klaidingai teigiama, kad 1500–1509 m. statytoje ir gotikinių stiliaus bruožų turinčioje Supraslio cerkvėje vyko „abiejų konfesijų pamaldos“, kad panašiai naudotos ir Jono Sapiegos funduotos cerkvės[2].
Ši tema nusipelno didelio analitinio straipsnio, bet čia verta bent jau bendrais bruožais „išpainioti“ terminologinę painiavą. G. Kirkienė pažymi[3], kad Viktoras Gidžiūnas pirmasis istoriografijoje atkreipė dėmesį į Jono Sapiegos 1501 m. funduotą bažnyčią Ikaznėje, skirtą „dviejų konfesijų – katalikų ir stačiatikių – apeigoms“. Tačiau pats V. Gidžiūnas kitame savo veikale apie Ikaznės cerkvę aiškiai kalba kaip apie dviejų apeigų – graikų ir Romos – katalikų maldos namus ir rašo apie tai kaip apie akivaizdų faktą. [4]
Schizma – Rytų krikščionių atskilimas nuo Visuotinės (graik. Katholike), t. y. Katalikų Bažnyčios yra ir baisi rizika prarasti amžiną laimę. Juk Katalikų Bažnyčią Tradicija vadina išgelbėjimo arba išganymo arka – lygindama su Nojaus laivu, gelbėjusiu nuo pasaulio tvano. Iš gelbėjančio laivo šokti į jūrą – atskilti nuo Katalikų Bažnyčios – būtų tikra savižudybė. Būtent tokį sielų Išgelbėjimo laivą – Katalikų Bažnyčią – vaizduoja pasaulinio baroko perlo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios sietynas.
Lietuvišku terminu „stačiatikiai“ vadinamiems nuo Visuotinės (lot. Catholica = Katalikų) atskilusiems krikščionims tradicinėje katalikų teologijoje vartojamas lotyniškas terminas schismatici (schizmatikai = atskilėliai, atskalos, schizmos šalininkai). Pagrindinis jų skiriamasis požymis buvo tai, kad jie nepripažįsta popiežiaus Bažnyčios galva. Žinoma, stačiatikiai palaiko ir kai kurias erezijas (svarbiausia jų – manymas, kad Šv. Dvasia kyla tik iš Dievo Tėvo, bet ne iš Sūnaus), tačiau pagrindinis jų išorinis požymis yra schizma, Popiežiaus viršenybės atmetimas. Todėl formuluotė „stačiatikiai, pripažįstantys Popiežiaus viršenybę“ loginiu požiūriu būtų tolygi absurdiškai frazei „Popiežiaus viršenybės atmetėjai, pripažįstantys Popiežiaus viršenybę“...
Tad Sapiegos bei Chodkevičiai buvo išsirūpinę Popiežiaus leidimą steigti bendrus maldos namus ne katalikams ir „stačiatikiams, pripažįstantiems popiežiaus viršenybę“, o graikų-slavų (rutenų) ir Romos apeigų katalikams.
Reikia tikslinti netikslius vertimus
Autentiška pirmine prasme žodžiai catholica ir ortodoxa yra ne katalikų ir „ortodoksų“ „konfesijų“ pavadinimai, ne daiktavardžiai, bet du būdvardžiai, nusakantys du iš kelių būtinų Katalikų Bažnyčios požymių. Tikrąją Dievo įsteigtą Bažnyčią gali pažinti iš to, kad ji yra visuotinė – catholica – ir išpažįstanti teisingą tikėjimą – ortodoxa. Tikrieji ortodoksai teologiniu požiūriu yra katalikai.
G. Kirkienė atkreipia dėmesį į svarbią konkrečią šaltinio formuluotę, kuri istoriografijoje iki šiol nebuvo pastebima: vienas pirmųjų LDK bažnytinės unijos šalininkų Aleksandras Chodkevičius Supraslio vienuolyno ir bažnyčios paskirtį apibūdina taip: „kad šis bendras vienuolynas mūsų tėvonijoje per amžius tvirtai stovėtų... Ir svarbiausia – cerkvė graikų ir katalikų apeigoms“. Toks Kirkienės vertimas[5] jau žymiai artimesnis realybei už kai kurių kitų tyrėjų traktuotę, kad Sapiegos ir Chodkevičiai statė bažnyčias dviejų konfesijų – katalikų ir stačiatikių – apeigoms, bet dar reikalaujantis patikslinimo.
Todėl G. Kirkienė daro ir tikslesnę išvadą: Chodkevičiaus dokumento formuluotė aiškiai nurodo „Supraslio vienuolyno priklausomybę unijai [t. y. Katalikų Bažnyčiai – Š.P.] (kam gi reikėtų vartoti „bendras graikų ir katalikų apeigoms“, jei vienuolynas būtų, tarkim, grynai stačiatikių?). Supraslio vienuolyno fundacijos faktas, vykęs per patį bažnytinės unijos programų įgyvendinimo sąjūdį, akivaizdžiai rodo Chodkevičiaus konfesinę orientaciją ir tiesioginius ryšius su metropolito Bulgarinovičiaus Florencijos bažnytinės unijos atnaujinimo programa. Visa tai ir lėmė valdovo Aleksandro sprendimą – savo valdose įkurti pirmą unitų vienuolyną“.[6] Autorė padarė svarbų žingsnį neigdama mitą, kad Supraslio vienuolynas buvo stačiatikiškas. Bet reikia dar patikslinti, kad šaltinis rašo kitaip, o ne „graikų ir katalikų apeigoms“.
Šaltinis neleis meluoti – Supraslis katalikiškas, o ne stačiatikiškas
Supraslio vienuolynas, kaip visos ar didelės dalies LDK padėtį atspindintis „pavyzdinis“ reiškinys, vienuolyno religinė praktika ir ją aptariantys to meto šaltiniai savaime paneigia paplitusius labai kenksmingus mitus – svarbius LDK realybės iškraipymus, praslystančius į istorikų darbus. Dėl tų mitų atrodo, kad LDK gyventojų dauguma XV a II p. buvo stačiatikiai – bet tai, mažų mažiausia, abejotina. Analizė kol kas tiesiog perša išvadą, kad dauguma LDK Rusios gyventojų tada buvo katalikai[7].
Kadangi kitur padėtis blogesnė, bandysime aptarti bene objektyviausiai rašančios klausimo žinovės – pačios G. Kirkienės – mintis ir remdamiesi šaltinių analize iš jų daryti logines išvadas. Bandysime pastūmėti doc. dr. G. Kirkienės užvestą „ledlaužį“ dar toliau, laužydami liberalios istoriografijos ledus. Pasirodo, dar kartą atidžiai perskaičius svarbiausią istorinį šaltinį – Aleksandro Chodkevičiaus vienuolyno steigimo dokumentą[8] – jis patvirtina katalikišką LDK istorijos koncepciją. Chodkevičius rašo: „pirmiausia cerkvė (bažnyčia)... grečeskago i rimskogo zakonu – graikiškojo ir Romos (romėniškojo) įstatymo“, t. y. ritualo.
Žodžiu zakon („įstatymas“) rusinai vadina tam tikras apeigas, ritualą, jo besilaikančią vietinę bažnyčią (pvz., Romos ar Konstantinopolio patriarchatus), turinčią savo „graikišką“ ar „Romos įstatymą“ – kanonų teisę, savą liturgiją – ir t. t. Kai kur terminas naudojamas ir nuo Romos atskilusių stačiatikių tikėjimui pažymėti, bet čia ši prasmė netinka, nes abu „įstatymai“ – ritualai – priklauso vienai Bažnyčiai, kitaip negalėtų būti po vienu stogu. Juk tradicinis katalikiškas mokymas aiškiai moko, kad atskilėlių iškraipytas tikėjimas veda į amžiną pražūtį. Katalikų hierarchija tikrai nebūtų leidusi A. Chodkevičiui priimti bažnyčion tikrų schizmatikų.
Visos apaštalinės liturgijos – katalikiškos
Netiksli ir įvairių istorikų vartojama formuluotė „stačiatikių apeigoms“. Iš esmės visos apaštalų iš Kristaus perduotos ir truputį skirtingai išreikštos įvairių kultūrų, tarp kurių jie skleidė tikėjimą, formomis šv. Mišių apeigos – Romos, graikų, armėnų, sirų, etiopų ir t. t. – priklauso vienintelei Kristaus įsteigtai Visuotinei (Katalikų) Bažnyčiai. Šį Katalikų Bažnyčios lobį naudoja ir nuo jos atskilę stačiatikiai, bet naudoja neteisėtai. Taip moko tradicinis Bažnyčios mokymas. Taigi Visuotinė (gr. Katholike) Bažnyčia yra skirta visam pasauliui, visos tautos turi būti jos dalis – o jų kultūrų skirtingumas nepaneigiamas, jį gražiai išreiškia skirtingos liturgijos.
Todėl teologine prasme neegzistuoja nuo Katalikų Bažnyčios atskiros, kažkuo iš esmės „stačiatikiškos“ liturgijos. Yra tik į (iš principo katalikiškas) Rytų liturgijas įterptos neteisėtos maldos, kuriomis stačiatikiai meldžiasi už nuo Visuotinės Bažnyčios atskilusius hierarchus. Beje, net ir kai kurie stačiatikiai naudoja Romos lotyniškas apeigas, bet juk vargu ar kas teigs, kad nuo to Romos apeigos tampa „stačiatikiškomis“.
Taigi versti „graikų ir katalikų apeigos“ būtų netikslu – juo labiau dėl to, kad dokumentas kalba tik apie „graikišką ir Romos įstatymą (apeigas)“, jame apskritai nėra žodžio „katalikų“ – nors kalbama apie katalikišką vienuolyną. Tiesiog pagal savo tradiciją LDK rytų apeigų krikščionys, net ir grįžę į Katalikų Bažnyčią, kalbėdami apie tikrąjį (katalikų) tikėjimą labiau pabrėžia žodį „tikratikiškas“ (pravoslavnaja vera) nei visuotinė (katholike).
Dokumente nekalbama apie jokias dvi atskiras „konfesijas“, du tikėjimus, jokius nuo Romos atskilusius stačiatikius. Originalą reikėtų suprasti taip: pirmiausia A. Chodkevičius įsako įrengti bendrą graikiškojo ir Romos įstatymo (ritualo arba apeigų) katalikų bažnyčią. Tai vienos katalikiškos konfesijos (tikėjimo išpažinimo), bet dviejų apeigų bendruomenė. Kitaip ir būti negalėjo. Niekas neleistų A. Chodkevičiui rengti bendrų maldos namų Visuotinės Bažnyčios nariams katalikams ir atskilėliams stačiatikiams – juo labiau to neleistų Popiežių Bažnyčios galva pripažinęs, bene labiausiai bažnytinę uniją LDK įgyvendinęs Visos Rusios metropolitas Juozapas Bulgarinovičius, laiminęs Supraslio fundaciją – kaip matome dokumente (pabraukta nuotraukos viršuje).
Aleksandro Chodkevičiaus išduotas Supraslio vienuolyno steigimo dokumentas rodo, kad kalbama ne apie stačiatikius (tokio žodžio šaltinyje nėra), o apie „Romos ir graikų įstatymo“ (apeigų) katalikus – nors pats žodis „katalikai“ tekste nevartojamas, A. Chodkevičiui tai savaime aišku. Žodžiai „graikiškojo ir Romos (romėniškojo) įstatymo“, t. y. ritualo, šone pabraukti raudonai.
Kitos gotikinės graikų katalikų apeigų cerkvės – Ikaznė
Taip pat – kaip visiškai katalikišką, tik dviejų apeigų – reikėtų traktuoti ir Jono Sapiegos 1501 m. funduotą ir iki mūsų dienų neišlikusią bažnyčią Ikaznėje – jau vien dėl to, kad ji dviejų apeigų, o atskilusių stačiatikių į katalikišką bažnyčią būtų tikrai neįsileidę.
Visas abejones naikina G. Kirkienės pabrėžtas faktas, kad Ikaznės dviejų apeigų bažnyčią konsekravo Romos apeigų katalikų Vilniaus vyskupas (o Supraslyje – graikų apeigų katalikų Visos Rusios metropolitas)[9]. Katalikų vyskupas tikrai nekonsekruotų stačiatikių bažnyčios.
R. Černius nueina dar toliau už kai kuriuos kitus tyrėjus, teigdamas, kad Ikaznės fundacijos modelis rodo tiesioginį stačiatikių pavaldumą Vilniaus vyskupui[10] – kas buvo nepriimtina siekusiam savarankišką unitinę metropoliją sukurti ir Katalikų Bažnyčios kardinolu tapti Bulgarinovičiui. Antra teiginio dalis teisinga – žinoma, graikų apeigų katalikų pavaldumas kitų – Romos – apeigų vyskupui yra nenormali situacija, nes tuo „graikai“ praranda Florencijos unijoje jiems paliktą atskirą vietinę Bažnyčią bei autonomiją. Bet pirmoji teiginio dalis prieštarauja elementariai logikai – jei Ikaznės bažnyčią būtų valdę stačiatikiai – žmonės, kurie atmeta Popiežiaus viršenybę – tai kaip ji galėjo būti pavaldi Popiežiaus skirtam Vilniaus katalikų vyskupui? Tai neįmanoma. Todėl Ikaznės bažnyčia – katalikiška.
Beje, dviejų apeigų pamaldos viename bažnyčios pastate Florencijos unijos laikais XV-XVI a. yra, ko gero, unikali LDK patirtis. Ji turi ir privalumų, ir trūkumų. Dabartiniai, šių eilučių autoriui pažįstami katalikų Tradicijai ištikimi graikų apeigų katalikai Rygoje taip pat įrengė koplyčią, kur aukojamos abiejų apeigų liturgijos. Pradžioje buvo planuojamos dvi koplyčios skirtingoms apeigoms dviejuose pastato aukštuose. Tai būtų buvęs geresnis sprendimas. Bet po to apsiribota viena koplyčia. Toks sprendimas palengvina misijų „logistiką“, bet kiekvienos apeigos turi savo ypatingus bruožus ir reikalauja skirtingos architektūros – Rytų apeigoms – ikonostaso, Romos apeigoms – Dievo stalo (altoriaus erdvę atskiriančių grotelių) ir t. t. 1596 m. Brastos Unijos LDK ir L. Fiodorovo misijos Rusijoje patirtis čia buvo praktiškesnė – graikų apeigoms buvo skiriamos atskiros bažnyčios. Ateities misijoms galima rekomenduoti arba įrengti dvi skirtingos architektūros bažnyčias (koplyčias) viename pastate arba bendras koplyčias abiems apeigoms rengti mažumoje bažnyčių tik ypatingose įvairių apeigų katalikų susitikimo vietose.
Bus daugiau
[1] Darius Baronas. Stačiatikiai // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Vilnius: Aidai, 2001, p. 683.
[2] Jolita Liškevičienė, Rytų Bažnyčia ir unijos klausimas // Lietuva, 1009-2009. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 163.
[3] Genutė Kirkienė, Unijos idėja ir jos lietuviškoji recepcija // Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017., p. 44.
[4] Viktoras Gidžiūnas, Pranciškonų observantų-bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI amžiuje. Roma: Lietuvos katalikų mokslų akademija, 1982, p. 117.
[5] Ten pat, p. 45.
[6] Ten pat, p. 45–46.
[7] Plg. Šarūnas Pusčius, LDK santvarka - liberali ar katalikiška? 3 dalis. „Vytauto sienose“ visa Rusia katalikiška? https://katalikutradicija.lt/istorija/ldk-santvarka-liberali-ar-katalikiska-iii, 4 dalis. 1476 m. laiškas popiežiui – didžioji LDK Rusios katalikiškumo manifestacija: https://katalikutradicija.lt/istorija/ldk-santvarka-liberali-ar-katalikiska-iv
[8] Археографический сборник документов, относящийся к истории Северо-Западной Руси / [сост.: издаваемый при Управлении Виленского учебного округа], сост. П. А. Гильтебрандт, Ф. Г. Елеонский, А. Л. Миротворцев, Вильна: Печ. Губ. правления, 1867–1904, т. 9, 1870, p. 14.
[9] Genutė Kirkienė, Unijos idėja ir jos lietuviškoji recepcija..., p. 45.
[10] R. Černius, Konfesinis ir politinis XV a. pabaigos Bažnytinės unijos aspektas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje // Tarp istorijos ir būtovės, studijos prof. E. Gudavičiaus 70-mečiui. Vilnius, 1999, p. 256–257.
