2004 m. dialoge su Senato pirmininku Marcello Pera tuometinis kardinolas Ratzingeris kaip mūsų laikų kultūrinį blogį įvardijo Vakarų neapykantą sau (knygoje „Be šaknų: Europa, reliatyvizmas, krikščionybė ir islamas“, Mondadori, Milanas, 2004).
Viena iš šios neapykantos Vakarams išraiškų yra „rusofilija“ – intelektualinė tendencija, kuri 2023 m. kovo 14 d., Maskvoje pristačius „Tarptautinį rusofilų judėjimą“, tapo tarptautine organizacija. Tarp 120 atstovų iš 46 šalių pranešta apie italės, princesės Vicky (Vittoria) Alliata di Villafranca, žinomos dėl didelio susidomėjimo islamo pasauliu, dalyvavimą. Kitas žinomas veikėjas, arkivyskupas Carlas Maria Vigano, konferencijos dalyviams skyrė šiltą sveikinimą, kuriame, be kita ko, teigė, kad „Rusijos Federacija neginčijamai yra paskutinis civilizacijos bastionas prieš barbarizmą“. Rusijos Federacijos vaidmuo „bus lemiamas antiglobalistiniame aljanse, kuris piliečiams grąžins iš jų atimtą valdžią, o tautoms – suverenitetą, panaikintą ir perleistą Davoso lobistams“.
Kaip ir kiekviena klaida, rusofilija prasideda nuo tiesos: Vakarų, kurie nusigręžė nuo savo istorijos ir vertybių, dekadentiškumo. Katalikų Bažnyčios Magisteriumas kaip atsakingą už šį nuosmukį nurodė priešą, kuris „pastaraisiais amžiais stengėsi suardyti intelektualinę, moralinę, socialinę Kristaus Mistinio Kūno vienybę“ (Pijus XII, 1952 m. spalio 12 d. kreipimasis į Katalikų akcijos vyrus).
Katalikas negali nekovoti su šiuo revoliuciniu procesu ir visa širdimi netrokšti atkurti krikščioniškuosius Vakarus, kurie kartu su į tikrąją Bažnyčią atsivertusiais Rytais sudarytų vieningą ir visuotinę civilizaciją Kristaus imperijoje. Tačiau klaida yra įsivaizduoti, kad šio atkūrimo įrankiu gali būti šalis, kuri dar nėra visiškai išsivadavusi iš komunizmo ir išpažįsta griežtai prieš Vakarus ir prieš Romą nukreiptą politinę religiją.
Morališkai ir intelektualiai sugedę Vakarai dabar yra politiniai ir ekonominiai pasaulio lyderiai. Rusofilai kovoja ne su Vakarų moraliniu ir intelektualiniu sugedimu, bet su jų geopolitine lyderyste. Jie nenori, kad Vakarai apsivalytų nuo klaidų, grįžtų prie savo šaknų, bet kad jie išnyktų arba būtų radikaliai susilpninti. Tai, ką rusofilai vadina „daugiapoliu“ pasauliu, yra Vakarų hegemoninio vaidmens išnykimas, „europocentrinės“ civilizacijos pabaiga. O kadangi gamta nepakenčia vakuumo, jie žino ir nori, kad Vakarų lyderystę pakeistų naujo tarptautinio darinio – Eurazijos imperijos – lyderystė.
Už kiekvienos geopolitinės tikrovės slypi pasaulėžiūra, kuri rusofilų atveju yra „nacionalinis komunizmas“, arba „raudonai ruda“ ideologija. Davidas Bernardinis glaustoje studijoje, skirtoje nacionalbolševizmui (A Small History of Red-Brownism in Europe, Shake, Milanas 2020), atsekė šios ideologinės srovės istoriją, siekiančią Vokietijos Veimaro respubliką, kurios pirmasis teoretikas buvo Ernestas Niekischas (1889-1967), vienas pagrindinių 1919 m. Bavarijos sovietinės revoliucijos veikėjų.
Niekischas ir nacionalbolševikai žavėjosi Lenino ir Stalino Sovietų Sąjunga ir šlovino Vakarų civilizacijos nepaliestą sovietinį darbininką. Jų priešas buvo tarptautinė Versalio sutarties sistema, Vakarų valios dominuoti išraiška. Vakarų atmetimas jiems buvo susijęs su romanizmo, t. y. lotyniškumo ir vakarietiškumo, atmetimu. Europa, romanizmas, katalikybė, romėnų teisė, Vakarai Niekischui yra to paties Vokietijos priešo išraiškos. Sąjungą su bolševikine Rusija jis laikė būtina siekiant išgelbėti vokiečių kultūrą nuo Vakarų civilizacijos dominavimo.
Tais pačiais metais Vienos universiteto kalbų profesoriaus eurazijonisto Nikolajaus Trubeckojaus (1890-1938) pagrindinė tezė buvo, kad rusų tauta, kaip ir kitos Rytų tautos, kenčia „po slegiančiu romanų-germanų jungu“; jungu, kuris gali būti sunaikintas tik tuo atveju, jei Rusija atsistos sukilimo, kurio tikslas – sustabdyti vesternizacijos procesą, priešakyje. Kitaip tariant, ji turėjo išmesti iš savo glėbio tai, ką savyje talpino Europa – „absoliutus blogis“ – ir pradėti revoliucinį ginkluotą pasipriešinimą Vakarų galybei, kad „nušluotų visą jų kultūrą nuo žemės paviršiaus“ (N. Trubeckoj, Europe and Humanity, Einaudi, Turinas 1982, p. 66-70).
Atrodė, kad Stalinas įkūnijo nacionalbolševizmą, ypač per 1940-1945 m. „Didįjį tėvynės karą“, tačiau destalinizacija ir Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 m. sumaišė kortas. 1993 m. gimė Rusijos nacionalbolševikų partija, kurią įkūrė Eduardas Limonovas (1943-2020) ir Aleksandras Duginas, KGB pareigūnų sūnūs, siekdami sukurti didžiulę Rusijos imperiją nuo Vladivostoko iki Gibraltaro. Jų didžiausi priešai buvo Jungtinės Valstijos („didysis šėtonas“) ir Europos globalistai, susivieniję į NATO ir Jungtinėse Tautose. 1998 m. Dugino ir Limonovo keliai išsiskyrė. Duginas įkūrė Eurazijos partiją ir priartėjo prie Putino, o Limonovas, perėjęs į opoziciją, 2007 m. buvo suimtas, bet 2014 m. parėmė Putino politinę strategiją Ukrainoje.
Siekdamas pateisinti 2022 m. vasario 24 d. invaziją į Ukrainą, Vladimiras Putinas ne kartą rėmėsi „rusų pasaulio“ („Russkij mir“) ideologija, kuria siekiama sutelkti visus pasaulio rusakalbius. 2007 m. liepos 21 d. jo dekretu buvo įsteigtas fondas „Russkij Mir“, kuriam pirmininkauja Viačeslavas Nikonovas, to paties Viačeslavo Molotovo, kuris kartu su Joachinu Ribbentropu buvo 1939 m. nacių ir sovietų pakto architektas, anūkas ir biografas. „Rusų pasaulis“ turėtų bendrą politinį centrą – Kremlių, bendrą rusų kalbą ir bendrą Bažnyčią – Maskvos patriarchatą, dirbantį „simfonijoje“ su Rusijos Federacijos prezidentu V. Putinu. Rusofilų „antiglobalistinis“ horizontas yra toks.
Italijoje raudonai rudąją filosofiją propaguoja Diego Fusaro, neomarksistinis intelektualas, kurį taip pat mėgsta kai kurie tradicionalistai katalikai, nes jis remia Andrea Cionci ir Alessandro Minutella, nepripažįstančius popiežiaus Pranciškaus pontifikato teisėtumo. „Raudonai rudas, – sakė A. Fusaro, – yra kiekvienas, kuris, suvokdamas, kad šiandieninis antagonizmas remiasi vertikalia tarnų ir ponų priešprieša, o ne tuščiais horizontaliais susiskirstymais, šiandien atmeta dešinę ir kairę.“ (Ticinolive, 2017 m. kovo 20 d.). Raudonai rudieji, nacionalkomunistai, rusofilai, susiskaldę daugeliu požiūrių, vieningai atmeta Romos dimensiją Katalikų Bažnyčioje ir krikščioniškoje Europoje.
Vyrauja sumaištis, o kardinolo Ratzingerio žodžiai įgauna aktualumo: „Vakarai pagirtinu būdu bando atsiverti išorinėms vertybėms, tačiau jie nebemyli savęs; savo istorijoje jie dabar mato tik tai, kas apgailėtina ir destruktyvu, o to, kas didinga ir tyra, nebesugeba suvokti. Europai reikia naujo – tikrai kritiško ir nuolankaus – savęs priėmimo, jei ji tikrai nori išlikti.“ (Be šaknų, cit., p. 70-71)
