Toliau skelbiame vieno žinomiausių mūsų dienų Bažnyčios istorikų Roberto de Mattei ciklą apie Maskvos patriarchato istoriją. Kai kurių politinių ir religinių sluoksnių potraukį Maskvos patriarchatui sukelia gilus jo istorijos neišmanymas, todėl stengiamės užpildyti šią spragą.
Pirmąjį straipsnį galite rasti čia, antrajį čia.
Rusijos religinė istorija – tai istorija tautos, kurios vadovai nusigręžė nuo savo krikšto pažadų, kuriuos pirmasis Kijeve išpažino šventasis Vladimiras, kad sukurtų instrumentinę nacionalinę religiją naujai valstybei su centru Maskvoje.
Pirmasis Maskvos patriarchas, kurį 1589 m. paskyrė caras Fiodoras I, buvo Iovas (Jobas). Jį pakeitė Hermogenas ir Fiodoras Nikitičius Romanovas (1553-1633), priėmęs religinį vardą Filaretas. 1613 m. Filaretas į caro sostą pasodino savo sūnų Michailą Romanovą (dar neturintį septyniolikos metų). Rusijoje susiklostė unikali situacija, kai caras buvo patriarcho, kuris buvo tikrasis faktinis karalystės valdovas, sūnus. Nuo 1613 iki 1917 m. valdė dvidešimt Romanovų dinastijos valdovų, kurie įkūnijo despotišką politinės ir religinės valdžios jungtį, nežinomą krikščioniškuose Vakaruose.
Caras Petras I Didysis (1672-1725), patriarcho Filareto palikuonis, ėmėsi sekuliarizuoti Rusiją. 1721 m. sausio 25 d. jis paskelbė manifestą, kuriame numatytas Maskvos patriarchato panaikinimas.
„[Šis], įkurtas išimtinai civilinės valdžios ir dėl grynai politinių priežasčių, per šimtmetį neįleido tvirtų šaknų Rusijos žemėje, neturėjo gyvo ir organiško ryšio su liaudimi, gimė dėl civilinės valdžios užgaidos ir dėl šios užgaidos nustojo gyvavęs.“[1]
Vietoje Maskvos patriarchato Petras I įsteigė „Šventąjį sinodą“ – kolegialią bažnytinę valdžią, į kurią visus narius vyskupus skyrė caras. Jiems vadovavo pasaulietis generalinis prokuroras, jis irgi buvo skiriamas valdovo. 1723 m. Šventąjį sinodą oficialiai pripažino Konstantinopolio patriarchai ir perdavė visas Maskvos patriarchato teises naujajai struktūrai. Nuo tada Rusijos Bažnyčios gyvenimas buvo visiškai susimaišęs su valstybės gyvenimu ir įgavo biurokratinės institucijos pobūdį.
„Beveik du šimtmečius Rusijos Bažnyčia nebeturės savo istorijos, nes jos istorija sutampa su valstybės istorija.“[2]
Petras I perkėlė sostinę iš Maskvos į Sankt Peterburgą, sustiprino centralizuotą ir autokratinę valstybę ir pirmasis pradėjo naudoti „visos Rusijos imperatoriaus“ titulą. Šis titulas buvo mongoliškojo absoliutizmo, bizantiškojo cezarizmo ir maskvietiškosios Trečiosios Romos ideologijos sintezė.[3] Bazilijus, reiškiantis carą ir imperatorių, prisistatė kaip vienintelis Dievo atstovas žemėje.
Po Petro I, kuris Stačiatikių Bažnyčią pajungė valstybei, imperatorienė Jekaterina II (1762-1796) norėjo pajungti valstybei ir Graikų katalikų Bažnyčią, o 1793 m. įsakė panaikinti lotyniškąją Kijevo vyskupiją. 1839 m. caras Nikolajus I oficialiai panaikino Graikų katalikų Bažnyčią Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijos regionuose, kurie XVI-XVII a. buvo grįžę prie Romos.
Popiežius Pijus IX savo susirūpinimą dėl caro vykdomos Rytų katalikybės naikinimo politikos parodė enciklikomis Amantissimo humani (1862 m. balandžio 8 d.), Ubi urbaniano (1864 m. liepos 30 d.), Levate (1867 m. spalio 7 d.) ir Omnem sollicitudinem (1874 m. gegužės 12 d.). Enciklikoje Levate jis taip raš apie Rusijos imperiją ir Lenkijos karalystę:
„Katalikų vyskupai, dvasininkai ir tikintieji pasauliečiai yra tremiami, metami į kalėjimus, visaip persekiojami, iš jų atimamas turtas ir jie engiami griežtomis bausmėmis. Bažnyčios kanonai ir įstatymai visiškai paminami. Ir tuo dar nepasitenkindama Rusijos valdžia toliau vykdo savo seniai parengtą planą pažeisti Bažnyčios mokymą ir nutraukti sąjungos bei bendravimo grandinę tarp Mums ištikimųjų ir Šventojo Sosto. Valdžia siekia regionuose visiškai sugriauti katalikų religiją, atskirti tikinčiuosius nuo Bažnyčios, kad įveltų juos į pražūtingą schizmą.“
Rusijos autokratai, kaip ir Bizantijos imperatoriai, į Bažnyčią ir religiją žiūrėjo kaip į priemonę, kuria galėtų pasinaudoti siekdami užtikrinti ir išplėsti politinę vienybę. Vienas iš didžiųjų rusų atsivertėlių, Jėzaus draugijos tėvas Ivanas Gagarinas (1814-1882), rašė, kad norint sugrąžinti stačiatikius į Bažnyčios vienybę, visų pirma reikia kovoti su jų politine-religine koncepcija, paremta trimis ramsčiais: stačiatikių religija, autokratija ir nacionalizmo principu, po kurio vėliava į Rusiją skverbėsi Hegelio ir vokiečių filosofų idėjos.[4]
Rusijos religinis gyvenimas vis labiau smuko, tapdamas grynai formalus ir išorinis, o greta institucinio pamaldumo vystėsi individualistinis ir charizmatinis pamaldumas startsų, vienuolių, kurie dėl savo tariamų magiškų galių buvo garbinami kaip šventieji. Iš tikrųjų jų praktikuojamas hesichazmas (pavadintas VIII a. asketo šv. Hesichijaus vardu), arba „širdies malda“, išdarko senąją Atono kalno vienuolių dvasinę tradiciją. Pats Didžiosios Atono Lauros vienuolyno įkūrėjas šventasis Atanazijus draudė mistinės širdies maldos praktiką, išskyris penkis (iš 120) tobuliausius vienuolius. Grigalius Palamas (1296-1359) šią praktiką demokratizavo, įvesdamas rimtų doktrininių klaidų, kurias Katalikų Bažnyčia pasmerkė daugybėje dokumentų[5]. Startsai tapo klajokliais vienuoliais, sekančiais senųjų spiritistinių sektų pėdomis, dažnai išpuikusiais savo būdu. Toks neabejotinai buvo stačiatikis Grigorijus Jefimovičius Rasputinas (1869-1916), daręs nedorą įtaką imperatoriaus Nikolajaus II dvarui. Be to, liturgijos, vienintelės tikintiesiems skirtos katechezės formos, saugojimas ėjo kartu su stačiatikių dvasininkų korupcija ir amoralumu. Kunigystė tapo iš tėvo sūnui perduodama profesija, kurioje trūko pamokymų, o juos lydėjo menkas nuodėmės suvokimas ir mintis, kad dvasinis atgimimas įmanomas tik per nuodėmės patirtį.
Vienas iš didžiųjų orientalistų Aurelio Palmieri (1870-1926), 1908 m. rašydamas apie Rusijos Bažnyčią kamuojančias blogybes – sąstingį, biurokratinį formalizmą, politinį servilizmą – pasmerkė ją tokiais žodžiais:
„Rusijos Bažnyčia neegzistuoja nuo Petro Didžiojo laikų: ji mirusi, be vadovų, neturi lyderio. Ji tapo religinių reikalų ministerijos departamentu, kuris su savo biurokratiniais dokumentais valdo Rusijos stačiatikybę.“[6]
Prie vartų pasirodė carinės imperijos žlugimas. Atrodė, kad 1917 m. chaoso laikotarpis po Kerenskio vasario revoliucijos ir Lenino spalio revoliucijos suteikė Šventajam sinodui galimybę atgauti nepriklausomybę, vėl įvedant patriarcho figūrą. 1917 m. rugpjūčio-lapkričio mėnesiais Maskvoje vykęs Susirinkimas spalio 28 d. (lapkričio 10 d.) patvirtino Maskvos patriarchato atkūrimą po daugiau kaip dviejų šimtmečių. Maskvos ir visos Rusijos patriarchu buvo išrinktas Tichonas, gimęs Vasilijaus Ivanovičiaus Bellavino vardu (1865-1925). Tačiau išsilaisvinimo nuo politinės valdžios iliuzija buvo trumpalaikė. Bolševikų režimas pradėjo sistemingai persekioti visas religijos formas. Patriarchas Tichonas, nors ir pripažinęs sovietų valdžią, buvo įkalintas, o 1925 m. balandžio 7 d. mirė murmėdamas: „Naktis bus labai ilga ir tamsi.“ Rusijos Stačiatikių Bažnyčia iki Antrojo pasaulinio karo vis dar buvo be patriarcho.
Bus daugiau.
[1] Aurelio Palmieri O.S.A., La chiesa russa. Le sue odierne condizioni e il suo riformismo dottrinale (L.E.F., Florence, 1908) pp 64-65.
[2] Juljia Nikolaevna Danzas, La coscienza religiosa russa (Morcelliana, Brescia, 1946) p 63.
[3] Karl Bosl, L’Europa nel Medioevo (La Scuola, Milan, 1975) p 330.
[4] Jean Gagarin, La Russie sera-t-elle catholique? (Charles Douniol, Paris 1856) p 74.
[5] Martin Jugie, Dictionnaire de Théologie Catholique, vol. XI, coll. 1735–76.
[6] Op. cit., p 304.
