Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA, antrąją ČIA, trečiąją ČIA.
f) Šaltiniuose aprašytos pakėlimo ceremonijos
DLK Pakėlimo ceremonijas aprašančių kronikų autoriai išsamiausios informacijos suteikė iš savo gyvenamo laikotarpio. Daugumoje kronikų plačiausi ir išsamiausiai aprašyti yra XV a. pab. – XVI a. I pusės Lietuvos valdovų Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto pakėlimų aprašymai. O aptardami ankstesnius laikus, paprastai tik paminėdavo, kad buvo surengtos iškilmės, arba tik konstatuodavo faktą, kad pasikeitė valdovas.
Kazimieras, dėl kurio išvykimo į Lenkiją buvo susilpnėjęs didžiojo kunigaikščio dvaras, ir prieš mirtį paskiria atskirus įpėdinius Lenkijai ir LDK ir išrenka jo paskirtą Žygimantą (Senąjį), Vilniuje įvyksta iškilminga inauguracija. Vieša insignijų suteikimo ceremonija vyko 1492 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu oficialiai paskelbiant Aleksandrą.[1] Netrukus po karaliaus Kazimiero mirties į seimą Vilniuje suvažiavę svarbiausi šalies asmenys, būtent – M. Bielskio kronikoje įrašyti Vosylius ir Mykolas Glinskiai, Mstislavlio ir Giedraičių, Alšėnų kunigaikščiai, Slucko kunigaikštis Simonas, - Vilniaus pilyje pakėlė Aleksandrą, pagal šio tėvo Kazimiero Jogailaičio pageidavimą ir prašymą, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Taip buvo atnaujintas ilgam (dėl Vytauto-Jogailos tarpusavio kovų ir kitų priežasčių) nutrūkęs kunigaikščio įpėdinio paskyrimo procesas. Paskutinį kartą įpėdinį – Jogailą – buvo paskyręs tik Algirdas[2].
XVI a. lenkų kronikininkas M. Bielskis „Lenkų kronikose“ šitaip aprašo Aleksandro inauguraciją: „Karūnacija vyko kaip visada pagal įprastą ceremoniją: uždėjo jam perlais ir brangakmeniais papuoštą kunigaikštišką kepurę ir mantiją apsiautė. Tada, kai jį jau sostan pasodino, o Vilniaus vyskupas jam palaiminimą suteikė, kalbą pasakė lietuvis Chreptavičius, Lietuvos maršalas, ir pagal seną paprotį nuogą kalaviją jam įteikė ir tokius žodžius ištarė: „Šviesiausias Kunigaikšti, mūsų išrinktasis kunigaikščiu ir vadu, paimk šį kalaviją ir valdyk mus, ir atmink, jog šioje kunigaikštystėje esi viršiausias, ir ji svarbesnė už visas kitas svetimas imperijas ir karalystes; tik taip mus norėk valdyti, idant vienoje rankoje kalaviją, o kitoje skeptrą laikytum, tai yra nedorus griežtumu ir teisingumu idant sutramdytum, o dorus savo valdovišku paslaugumu ir geraširdiškumu idant trauktum prie savęs. Jei tai įgyvendinsi, būsi lygus kiekvienam karaliui, o jei kur prasižengsi, tada ten savo ir mūsų pražūties priežastimi būsi.“ Tai pareiškęs padavė jam kalaviją, kurį jis paėmęs dėkojo jiems už tai ir įsipareigojo būti visada maloningas valdovas.“[3] Šią ceremoniją reikėtų suprasti kaip valdovo duotą priesaiką pavaldiniams[4]. Dievui ir kartu – Jo akivaizdoje – valdiniams duodama priesaika, buvo būdingas krikščioniškoms valdžios perėmimo ceremonijoms reiškinys.
Yra manoma, kad Aleksandro inauguracija buvo vykdoma Vilniaus katedroje[5]. M. Bielskis savo kronikoje tikslios vietos nenurodo, mini tik Vilniaus pilį, o M. Strijkovskis patikslina, kad ceremonija vyko Vilniaus pilyje, Šv. Stanislovo katedroje. Joje buvo inauguruojami krikščionys valdovai. Tuo tarpu pagoniška ceremonija paprastai vykdavo kokioje nors atviroje vietoje. Aukščiausios valdžios perėmimo ceremoniale konkreti vieta buvo itin svarbi, nes ji simbolizavo valdžios perėmimo teisėtumą. Priešingu atveju, kilus neramumams, valdovo, inauguruoto kitoje vietoje, valdžia galėjo būti nepripažįstama kaip teisėta.
Aleksandrą nominavus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, lietuvių ponai palydėjo jį iš pilies į katedrą, kur turėjo būti atliekama pakėlimo ceremonija. Iš aprašymo susidaro vaizdas, jog kunigaikštį už parankių vedė pasauliečiai, priešingai nei karūnuojant Lenkijos karalių[6] – tada šią funkciją atliko asistuojantys vyskupai.[7]
Į katedrą Aleksandras įžengė jau apsivilkęs ceremoniniais didžiojo kunigaikščio rūbais.[8] M. Bielskis tepažymėjo, kad tai buvo įprasti tokiai ceremonijai rūbai, tačiau M. Strijkovskis savo kronikoje pridūrė, kad Aleksandras per šias iškilmes vilkėjo „įprastiniais“ drabužiais, kokiais būdavo apsivilkę elektoriai iš vokiškų žemių, dalyvaujantys Šv. Romos imperatoriaus karūnacijoje. Katedroje Aleksandras buvo pasodintas į jam skirtą sostą, priešingai nei karalių karūnacijų metu – šie į jį būdavo pasodinami tik po karūnos uždėjimo. Valdovo buvimas soste buvo kaip simbolis, reiškęs jo valdžios didybę, autoritetą, ir suverenumą.[9]
Kaip ir karalių karūnavimo ceremonijoje, nors ir mažesnę, svarbą turėjo Vilniaus vyskupas.[10] Jis aukojo šv. Mišias ir pasakė specialiai tai progai sukurtą iškilmingą pamokslą, „ganytojišką priminimą“ (napominanie pasterskie), ir, žinoma, uždėjo jam kunigaikštišką karūną, prieš tai ją palaiminęs. Iš M. Bielskio aprašymo aišku, kad Lietuvos maršalas įteikė kunigaikščiui kalaviją, o pastarasis pažadėjo būti toks valdovas, kokiu būti iš jo yra tikimasi. M. Strijkovskis rašo, kad tiek kalavijas buvo įteiktas „kaip buvo paprotys“, tiek palaiminimas ir pamokslas vyko pagal paprotį[11]. 1566 m. vyskupas Valerijonas Protasevičius kalba apie pakėlimą ir kalavijo įteikimą kaip apie pagrindinį simbolį[12].
DLK Aleksandras, nors pats buvo pasirašęs 1501 m. Melniko aktą, kuris numatė valdovą rinkti kartu, bet jo vis dėlto nepatvirtino LDK seimas, skiria įpėdiniu Žygimantą Senąjį. Šis su vyriausio brolio Vladislovo pritarimu nuvyksta į Vilnių ir po valdovo laidotuvių lenkų ponų pasipiktinimui pakeliamas DLK.
Strijkovskis, Miechovita ir Decijus rašo, kad kepurę su brangakmeniais uždėjo vyskupas „pagal seną paprotį“, kad valdovui prisiekia Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios ponai bei vaivadijų atstovai[13].
Žygimanto Senojo pakėlimas vyko labai panašiai, kaip ir ankstesnis[14]. Šį kartą valdovo priesaika minima prieš pakėlimą. Aleksandro ceremonijoje aiškiai nenurodoma, ar iš pradžių jis pasodintas į sostą, ar karūnuotas, todėl Aleksandro atveju remiamasi Žygimanto Senojo ceremonijos aprašymu – jis pirmiausia buvo pasodintas sostan, o jau tada Vilniaus vyskupas uždėjo karūną. Po ceremonijos sugiedotos religinės giesmės, tarp jų – ir Dievo Motinai[15].
Paskutinė Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo ceremonija buvo surengta 1529 m., kai, pasak G. Zujienės, buvo inauguruotas devynerių metų sulaukęs Žygimantas Augustas.[16] Jis buvo pasodintas tarp tėvų ir buvo apsuptas Ponų Tarybos narių, tarp jų buvo ir didysis maršalas ir Naugarduko vaivada Jonas Zaberezinskis.[17] Priešais sostą stovėjo lietuviai bajorai, o ceremonijos metu iš Vilniaus vyskupo Jono gavo didžiojo kunigaikščio karūną, iš maršalo – kalaviją.
g) Panašumai ir skirtumai su karališkuoju karūnacijos ritualu
Apskritai didžiojo Lietuvos kunigaikščio pakėlimo ceremonialas buvo panašus į krikščioniškos valdžios perėmimo ceremonialą, žinomą iš karalių karūnavimų. Būdingiausi perimti bruožai buvo kunigaikščio atvedimas į katedrą, pasodinimas į sostą (intronizacija), valdžios simbolių perdavimas bei priesaika.[18] Nebuvo būdingos iš vakaro rengiamos vigilijos (karūnavimo išvakarių diena, turinti savo specialią liturgiją), simbolinis valdovo prižadinimas ryte.
Karalių rengdavo vyskupai, o, pvz., DLK Aleksandrą – pasauliečiai, nors nenurodoma kurie. Vladislovo Varniečio ceremoniale 1434 m. numatyta, kad jį rengs maršalas. Iki 1434 m. Lenkijos karalius vilkėdavo pasaulietiniais rūbais, vėliau, iki pat paskutinės karūnacijos 1764 m. – jau liturginiais rūbais: tunika, kapa, sandalais[19]. Karalius karūnavimo sekmadienio rytą laukdavo jį rituališkai žadinti atvykusios procesijos jau apsivilkęs vyskupo liturginiais rūbais: sandalais, humerolu, alba, kapa (pluviale) manipulu (rankmauste), stula, dalmatika, pirštinėmis[20], kurie savo ruožtu vaizduoja Kristaus kančios įrankius (virves, grandines ir t. t.)[21]. Ordo coronandi ritualas, kurį analizuojame pagal 1908 m. leidimą, mini, kad valdovas iš pradžių ateina apsirengęs kariškais rūbais[22] (kaip pirmas karalystės karys, turintis ginti tikėjimą ir silpnuosius[23]). Pagal šį ritualą karališkais rūbais karūnuojamasis valdovas išeina rengtis į atskirai pastatytą palapinę tik po jo patepimo šventaisiais aliejais, o jam apsirengus, prasideda Mišios. DLK patepamas aliejais nebuvo.
Karaliaus patepimas buvo svarbus aktas. Kaip rašoma Ordo coronandi pastabose: „Aliejus įsismelkia į kūną, apvalo jį, suteikia imtynininko sąnariams lankstumo ir odai slidumo. Todėl patepimas šv. aliejais simbolizuoja Šv. Dvasios malonę, persmelkiančią prigimtį. Katechumenų aliejus [juo buvo patepamas karalius – aut. past.] reiškia apvalymą nuo nuodėmės purvo bei naujo krikščionio patepimą imtynėms su velniu. [...] Rankos patepimas reiškia stiprybės suteikimą Bažnyčios gynybai, kad karalius pajėgtų tinkamai naudoti jam patikėtą žemiškąjį teisingumo kalaviją“[24]. Karaliaus ranka Bažnyčiai ginti patepama būtent kryžiaus forma[25].
Pateptasis valdovas buvo laikomas mixta persona – dalinai kunigu, dalinai pasauliečiu. Pateptasis suverenas tam tikru laipsniu įgauna kunigystės charakterį – dalyvauja šiame sakramente[26]. Svarbu ir tai, kad žodis „pateptasis“ graikiškai skamba Christos – Jėzus Kristus yra pateptasis karalių Karalius, mesijas (hebrajų kalba pateptasis – mašiah), visų karalių valdžios šaltinis, o taip pat – Aukščiausiasis kunigas, kunigystės šaltinis. Ne be reikalo karaliai ir ypač Šv. Romos imperatorius gaudavo liturgines funkcijas. Savo patepimo galia imperatorius tapdavo Laterano šv. Jono bazilikos ir Šv. Petro bazilikos kanauninku. Pagal imperatoriaus karūnavimo Romoje tvarką Popiežius turėjo giedoti šv. Mišias – būti celebrantu, imperatorius jų metu turėjo skaityti Evangeliją, o Sicilijos karalius (o jei būdavo atvykęs – tada aukštesnis hierarchijoje – Prancūzijos karalius) – epistolą[27].
Taigi pateptasis karalius dalyvauja tiek Kristaus karališkume, tiek (dalinai) Jo kunigystėje. Kunigystė yra sakramentas. Trumpas sakramento apibrėžimas „Matomas nematomos (Dievo) malonės ženklas“. Taigi patepimas ir kitos ceremonijos buvo ne vien simboliniai gestai, vykdomi pagal seną paprotį, atsiradusį žmonių susitarimu – jie matomais ženklais žymėjo gilesnę nematomą dvasinę realybę, vykstančią karūnacijos metu.
Karūnavimo rūbai taip pat turėjo sakralines funkcijas, tai atspindi jų pavadinimas: pvz., vokiškai Šv. Romos imperatoriaus karūnavimo rūbai vadinami Krönungsornat[28] – „karūnavimo arnotas“. Savo ruožtu arnotas yra kunigo rūbas, dėvimas per šv. Mišias. Į tų rūbų sudėtį įeina ir, pvz., dalmatika[29] – liturginis diakono rūbas.
DLK vainikavimo rūbai buvo panašūs į elektorių iš vokiškų žemių, dalyvaujančių Šv. Romos imperatoriaus karūnacijoje rūbus, t. y. tai žemesnio rango valdovo rūbai. Pagal įvairių tyrėjų nagrinėtą ikonografinę, sfragistinę medžiagą bei rašytinius šaltinius, galima apytikriai rekonstruoti šiuos rūbus ir daryti prielaidas, kad tai buvo platus, veikiausiai raudonos spalvos apsiaustas su šermuonėlio kailio pelerina, galbūt ir pamuštas tokiu pačiu kailiu[30]. Šis rūbas taip pat rodo mažesnį DLK karūnavimo ceremonijos sakralumo laipsnį nei karaliaus karūnavimo atveju. Kita vertus, ir imperatoriai bei karaliai buvo karūnuojami su plačia karūnavimo mantija (minėta kapa – lot. cappa arba pluviale)[31]. Sakrali reikšmė buvo teikiama ir kalavijui. Kunigas sako karaliui: „Jis yra tau karališkai suteikiamas (concessum) ir mūsų pa+laiminimo [kalavijas laiminamas kryžiaus ženklu] tarnyste skiriamas šventosios Dievo Bažnyčios gynybai.“[32]
Šis tekstas remiasi tradicine dviejų kalavijų doktrina: du Kristaus apaštalų jam ginti naudoti kalavijai (plg. Lk 22, 38: Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų!“ Jis atsakė: „Gana!“), toliau naudojami katalikiškoje civilizacijoje. Vienas duotas dvasinės, kitas – pasaulietinės valdžios. Abu kalavijai priklauso Bažnyčiai, popiežiui, bet popiežius žemiškąjį kalaviją perduoda imperatoriui ir karaliams. Per atskiro karaliaus karūnavimą vietos vyskupas metropolitas, kaip Kristaus vikaras (pavaduotojas), suteikia karaliui kalaviją, leidžia monarchui naudotis juo koncesijos teise, kartu patikėdamas karaliui svarbiausią užduotį – ginti Bažnyčią nuo eretikų ir pagonių[33].
Jau karūnuotam DLK Aleksandrui įteikiamas kalavijas[34]. Ordo coronandi nurodyta, kad prieš įteikiant kalavijas turi gulėti ant altoriaus[35]. Lietuvos atveju neaišku, ar jis gulėdavo ant altoriaus, tačiau sprendžiant iš XVI a. šaltinių, jis buvo kažkur pakeliamas[36]. Jis turi būti įteiktas tarp Epistolos (skaitinio) ir Evangelijos skaitymo sugiedojus Gradualą, bet dar prieš Aleliuja. Ir tik vėliau karalius būdavo karūnuojamas[37]. Tuo tarpu Aleksandrui, kaip minėta, kalavijas įteikiamas jau karūnuotam.
DLK pakėlimo ceremonialą aprašančiuose šaltiniuose neminimas ir dar vienas reikšmingas ceremoninis gestas – apjuostas kalaviju ir dar nekarūnuotas karalius „pakyla, ištraukia kalaviją iš makščių ir juo vyriškai švytruoja“[38] (Kryžmai kerta link keturių pasaulio šalių, rodydamas pasirengimą kovoti skleidžiant tikėjimą[39]). Šis gestas pateikiamas visai Katalikų Bažnyčios „lotyniškajai daliai“ (Romos apeigų katalikams) bendrame Ordo coronandi, todėl, ko gero, reikėtų nesutikti su Gieysztoro pastaba, kad tai buvo Lenkijos ypatybė – tiesa, Lenkijoje buvo naudojamas iki šiol išlikęs specialus karališkasis kalavijas vardu Szczerbiec („rantuotasis“, „dantytasis“)[40].
Galima aiškiai matyti, kad kalavijas susijęs su tikėjimo skleidimu ir gynimu, juolab, kad krikščioniškoji simbolika sieja jį su kryžiaus forma. G. Zujienė pastebi, kad Lietuvoje samprata, jog kalavijas yra kunigaikščio valdžios simbolis, galėjo susiformuoti jau pagoniškais laikais, tačiau ji interpretuoja, kad krikščioniškoji idėjų sistema nepripažino kalavijo kaip pagonių valdovo valdžios ženklo (pvz., jis vaizduojamas Kęstučio antspaude)[41]. Galbūt čia nereikėtų įžvelgti tokios ryškios prieštaros, nes krikščionybė perėmė iš pagoniškos civilizacijos sveikus ir gerus elementus, atmesdama tai, kas prieštarauja Dievo valiai ir žmogaus tobulybei – pagoniškus amoralius papročius ir t. t., pagal šv. Augustino suformuluotą principą „visa, kas gera, yra mūsų“. Šv. Augustinas formuluoja tai ir kaip „Egipto grobio“ metaforą – krikščionybė, išeidama iš sugedusios pagoniškos civilizacijos, išsineša gerus jos elementus, kaip izraelitai – išeidami iš Egipto[42]. Juk ir pats kryžius buvo romėnų gėdingos pagoniškos nukryžiavimo bausmės (kurią panaikino[43] tas pats krikščionybę laisvai išpažinti leidęs Romos imperatorius Konstantinas) įrankis, o pašventintas Kristaus kančia tapo Bažnyčios, krikščionių karių, karalių, visos civilizacijos garbės ženklu, ordinų bei pasižymėjimo ženklų pagrindu.
Po švytravimo kalaviju tik dabar, karaliui nuvalius kalaviją į dešinę ranką, įkišus atgal į makštis ir vėl atsiklaupus prieš metropolitą, jis būdavo karūnuojamas[44]. Atkreiptinas dėmesys, kad DLK pakėlimo ceremonijose minimas tik kunigaikščio karūną (kepurę) uždedantis Vilniaus vyskupas. Tiesa, Žygimanto Augusto karūnavimo ceremonijoje minimi ir dalyvavę Žemaičių ir Lucko vyskupai, tačiau karūną uždeda tik Vilniaus vyskupas[45]. Tuo tarpu, pagal tikslius karaliaus karūnavimo Ordo nurodymus, karūną, kurią nuo altoriaus paima metropolitas prieš uždedant karaliui prilaiko keli – „visi esantieji pasirengę vyskupai“, o „pats metropolitas ją veda“, uždeda ant karaliaus galvos. Po to kalbamoje maldoje metropolitas pabrėžia: „per ją [karūną] tampi mūsų tarnystės dalininku“[46]. Ordo pastabose paaiškinama, kad vyskupai, kolegialiai uždėdami karūną, tarsi „priima karalių į savo ratą, pripažįsta kvazivyskupišką karaliaus tarnystę“[47]. Toje pačioje maldoje karalius vadinamas tikru Dievo garbintoju (lot. Dei cultor) – t. y. Bažnyčia įpareigoja karalių vykdyti viešą Dievo kultą visos karalystės vardu. Jis yra Bažnyčios įgaliotinis „išoriniuose dalykuose“ (in foro externo). Pvz., Prancūzijos karalius net buvo įvardinamas kaip „vyskupas išoriniams reikalams“ (évêque du dehors).
Karaliaus tapimą sakraliu asmeniu rodo ir tam tikros jo gautų Dievo malonių išorinės manifestacijos. 1825 05 28 Reimso katedroje įvyko Karolio X karūnacija (sacre du roi), laikantis visų tradicijų. Prancūzijos karaliui, pateptam šv. aliejumi, nuo seniausių laikų buvo priskiriama galia gydyti striumą (kaklo limfmazgių ligą, vadintą „karališka liga“). Ir tikrai, Karolis X palietė keliasdešimt susirinkusių ligonių ir keletas jų pasveiko[48]. Tiesa, vidinis Prancūzijos monarchijos sakralumas dėl absoliutizmo piktnaudžiavimų, nuolaidų liberalams ir t. t. toli gražu buvo jau nebe toks, kaip tikėjimo ir luomų teises gynusio šv. Liudviko IX laikais XIII a.
Nuo karaliaus karūnos skyrėsi ir DLK karūna (kunigaikščio kepurė) – esminis skirtumas tas, kad ant jos nebuvo bumbulo su kryžiumi, kaip ant karaliaus karūnos. Nederėtų tai sieti su kunigaikščio kepurės pagoniška kilme iš Gedimino laikų, kaip darė XIX a. tyrėjai. Tačiau ir Lenkijos kunigaikščiai katalikai naudojo karūnas be kryžiaus. XIX a. publicistas ir istorikas ir kt. A. H. Kirkoras mano, kad kunigaikščių karūna buvo puošiama vien rutuliu, o nešioti karūnas su kryžiumi buvo tik karalių ir imperatorių prerogatyva. Pirmą kartą su tipiška DLK karūna vaizduojamas Vytautas 1407 m. majestotiniame antspaude. Lenkų istoriografijoje esama nuomonės, kad Vytautas perėmė ją iš Mazovijos kunigaikščių[49]. Tačiau nuo XIV a. vid. iki 1429 m. nėra žinoma jų ikonografinio atvaizdo su tokia karūna – o 1429 m. jie vaizduojami su labai panašia karūna. Z. Piecho manymu, galėjo vykti atvirkščiai – kad Mazovijos kunigaikščiai nukopijavo Vytauto DLK karūną, pasižymėjusią vienu lanku per viršugalvį – toks karūnos variantas gali būti lietuviškos kilmės[50].
Taip pat DLK negaudavo skeptro (valdovo lazdos) ir rutulio. Apie skeptrą, tiesa, buvo užsimenama kalboje: „taip mus norėk valdyti, lyg vienoje rankoje kalaviją, o kitoje lazdą laikytum“ – sako Lietuvos maršalas Chreptavičius DLK Aleksandrui[51]. Taip norima, kad nors ir ne rangu, bet teisingumu DLK prilygtų karaliams, kaip maršalas linkėjo toje pačioje aukščiau aptartoje kalboje.
Rutulys (globus cruciger – gaublys su kryžiumi) dar nuo pagoniškos Romos imperijos laikų (matomas Adriano monetoje su dievu Salus, uždėjusiu pėdą ant gaublio) simbolizavo pasaulinį Romos imperium – aukščiausią valdžią visam pasauliui. Tiesa, vietoje kryžiaus tada ant jo buvo naudojami pagoniškų dievybių atvaizdai. Jau imperatoriaus Konstantino, nutraukusio krikščionybės persekiojimus, monetoje matomas toks rutulys. Gaublį perėmus krikščioniškai imperijai, iš pradžių buvo naudojamas imperatorių, iš jų perima karaliai[52], kurie, kaip matėme iš Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo pavyzdžio, buvo laikomi imperatoriaus pagalbininkais valdant pasaulinę Imperiją.
Sprendžiant iš 1908 m. Ordo coronandi pastabų, jame pateikiamas karaliaus ritualas atitinka Šv. Romos imperatorių karūnavimo ritualą, tačiau toks apibendrinimas kelia abejonių, nes nors ir labai panašus imperatoriaus kaip aukštesnio už karalių monarcho karūnavimas turėtų kažkiek skirtis. Juk Vienoje išlikę daugiausiai imperatoriaus karūnavimo insignijų, jų turėjo būti daugiau nei karaliaus, taip pat jau minėjome aukštesnes nei karalių imperatorių liturgines funkcijas (imperatorius per Šv. Mišias skaito Evangeliją, o aukščiausias iš karalių – Prancūzijos valdovas – tik lekciją).
Karaliai sodinami į sostą (intronizuojami) jau jiems uždėjus karūną, nujuosus kalaviją ir kažkam jį nešant prieš karalių, karalių nuveda vyskupas metropolitas su kitais prelatais[53], o DLK buvo sodinamas į sostą prieš karūnos uždėjimą. Intronizacijos ceremonija yra labai senos kilmės. Vakarų Europoje ji sutinkama jau nuo VI a. XII–XIII a. sodinimu į sostą valdžia buvo perduodama rusų kunigaikščiams, o pačios ceremonijos šaknys ėjo dar iš pagoniškų laikų[54]. Karališkas sostas pagal Ordo turi būti po baldakimu[55]. DLK karūnavime tokia detalė neminima.
Karališkos ceremonijos pabaigoje metropolitas, nusiėmęs mitrą, stovėdamas veidu į altorių, pradeda himną Te Deum, kurį tęsia schola. Kaip minėta, DLK karūnavimo ceremonijoje šis himnas buvo – jis minimas dar net nuo Kazimiero laikų[56], iš kurių neišliko pačios ceremonijos aprašymo.
Po to metropolitas kalba dvi karaliaus laiminimo maldas (DLK karūnavimo ceremoniale neminimos) ir šv. Mišios tęsiamos įprasta tvarka nuo prieš Evangeliją giedamo Aleliuja. Iš įprastinės šv. Mišių tvarkos išsiskiria tokios detalės[57]:
vėliau, sukalbėjus atnašavimo (ofertoriumo) maldą, vyskupas metropolitas sėdasi, o karalius paaukoja ganytojui aukso, „kiek jam atrodys tinkama“; būtent šiuo metu tikintieji aukoja ir per paprastas sekmadienio šv. Mišias, bet karaliui liturginiai nuostatai liepia aukoti būtent aukso – t. y. „karališkai“.ramybės pabučiavimą (pax) karalius gauna iš viršesniojo prelato tam skirtu instrumentu (pacifikalu); tai pakelia karalių virš paprastų pasauliečių, nes ramybės pabučiavimas tradicinėje Romos liturgijoje teikiamas tik dvasininkams ir tik iškilmingų – pontifikalinių šv. Mišių metu[58]. Tačiau pabučiavimo perdavimas per pacifikalą, o ne skruostas į skruostą per atstumą, kaip daro dvasininkai, reiškia, kad karalius vis dėlto užima tarpinę padėtį tarp klero ir pasauliečių.Šv. Komuniją karalius priima ant viršutinio altoriaus laipto – tai irgi išskirtinė privilegija, neteikiama paprastiems pasauliečiams.Priėmęs Šv. Komuniją, burnos purifikacijai (apvalymui) karalius gauna išgerti vyno (taip, kaip naujai įšventintas kunigas šventimų Mišiose). Romos apeigose, skirtingai nuo Rytų liturgijų, pasauliečiai priima Eucharistiją tik duonos pavidalu.
Visos šios karališkos karūnacijos ceremonijos neminimos DLK karūnavimo ceremonijų aprašymuose.
h) Ordo coronandi tekstai, parodantys Bažnyčios viršenybę virš karalių ir kunigaikščių
Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūnacijoje svarbų vaidmenį vaidino tiek vyskupas, tiek maršalas. Tačiau karūnacijos ceremonijos esmė, dvasia ir detalės prieštarauja M. Kosmano[59] ir G. Zujienės panašiai formuluotei: „lygiateisiai ceremonijų dalyviai čia [DLK karūnacijoje] buvo ir pasauliečiai, ypač žemės maršalas“[60]. Pasauliečiai, net pats didysis kunigaikštis iš principo negalėjo būti lygiateisiais ceremonijoje, kur Dievo Bažnyčios hierarchai kaip tarpininkai tarp Dievo ir žmonių suteikia iš Dievo kylančią valdžią monarchui – tai aiškiai rodo ir pats faktas, kad pagrindinį karūnavimo aktą – karūnos uždėjimą – atlieka vyskupas. Net karalius, aukštesnis už didįjį kunigaikštį ir visą pasauliečių luomą, dalinai dalyvaujantis vyskupų tarnystėje ir turintis kvazikunigiškų galių, savo karūnacijos ceremonijoje, nors labai pagerbiamas simboliniais ženklais, bet yra aiškiai žemesnis už karūnuojantį vyskupą.
Tai atspindi tikslūs Ordo nurodymai dėl iškilmių vietos įrengimo ir hierarchinę dvasininkų viršenybę prieš pasauliečius, net karalių, pabrėžiančių gestų. Įrengiant puošnų karaliaus baldakimą „reikia žiūrėti, kad baldakimo grindys nebūtų aukštesnės už altoriaus viršutinę pakopą“ (Ordo aiškinanti išnaša: „Dvasinė valdžia aukštesnė už žemiškąją“)[61]. Prieš būsimam karaliui įžengiant į presbiteriją, sakralią erdvę prie altoriaus, iš esmės skirtą kunigams ir kitiems klero atstovams, į kurią tik išimties tvarka įleidžiami pasauliečiai, „jį pasitinka du iš pasirengusiųjų vyskupų, šiek tiek nulenkia jam galvas, likdami su mitromis (Ordo aiškinanti išnaša: „Kartu išlaiko vyskupišką kilnumą ir pagerbia būsimą valdovą, kuris turės balsą skiriant naujus vyskupus“), ir jį, nusiėmusį kepurę [nuolankumo gestas – aut. past]., einantį viduryje tarp jų, veda pas metropolitą. Karalius, nulenkdamas galvą, parodo jam nuolankią pagarbą (Ordo aiškinanti išnaša: „Karalius yra pavaldus dvasinei bažnytinės provincijos galvos – arkivyskupo metropolito – valdžiai“)[62].
Prieš karaliui duodant priesaiką, metropolitas jį ragina tarnauti tikėjimui ir Bažnyčiai, jos hierarchams sakydamas Ordo tiksliai nustatytą pamokymą: „Krikščionių religiją ir katalikų tikėjimą, kurį išpažinai nuo kūdikystės, nepažeistą išsaugok iki pabaigos ir ją visomis jėgomis gink nuo visų priešų. Bažnyčių prelatams ir kitiems kunigams reikšk tinkamą pagarbą. Nepamink Bažnyčios laisvės“. Po priesaikos „išrinktasis karalius pagarbiai pabučiuoja metropolitui ranką.“[63]
Karaliaus padėtį – žemesnę nei dvasininkijos ir aukštesnę nei pasauliečių aiškiai įvardina paties ordo malda intronizuojant karalių: „Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių [Kristus] padarė tave nuolatiniu tarpininku tarp dvasininkijos ir liaudies“ (Ordo aiškinanti išnaša: „Karalius yra tarpininkas, padedantis dvasininkams vykdyti savo misiją, įtvirtinti religijos principus liaudyje, o kartu liaudies vardu prašantis Bažnyčios pagalbos valstybei svarbiuose švietimo, vargšų globos, kolonijų christianizacijos darbuose“[64]. (pajuodintu šriftu išskirta mūsų).
Tai, kad (per Jo Bažnyčią) Dievas yra karaliaus ar net imperatoriaus valdžios šaltinis, galybės davėjas ir jos galutinis tikslas, rodo po priesaikos ir prieš patepimą aliejais karūnuojančio vyskupo kalbama malda, kur aiškiai nurodoma, kad pats Dievas yra visatos Imperatorius:
„Visagali amžinasis Dieve, visų Kūrėjau, angelų Imperatoriau, karalių Karaliau ir viešpačių Viešpatie“ ... vyskupas prašo Dievą, kad monarchas, „uždengtas Tavo apsaugos šalmu bei užstotas neįveikiamu skydu, apsuptas dangiškų ginklų, laimingai pasiektų taip trokštamos pergalės prieš Kristaus šventojo kryžiaus priešus triumfą, sukeltų jiems savo galybe siaubą ir už Tave kariaujantiems atneštų džiaugsmingą taiką. Per Kristų, mūsų Viešpatį, kuris šventojo kryžiaus galia sunaikino pragarą ir, įveikęs velnio karalystę, kaip nugalėtojas įžengė į dangų, kuriame yra visa galia ir karalystės pergalė, kuris yra nuolankiųjų garbė ir tautų gyvenimas bei išganymas.“[65]
i) Ceremonijos hierarchiškumas, sakralumas ir formavimosi etapai
Remiantis aptartais šaltinio tekstais, už teiginį apie dvasininkų ir pasauliečių lygybę iškilmėse atrodo tikslesnė pačios G. Zujienės pastaba, kad DLK karūnavime aukščiausioji dvasininkija turėjo mažiau teisių ir pareigų lyginant su karaliaus karūnavimo ceremonija[66]. To priežastis paaiškina M. Kosman, išskyręs pakėlimo ceremonijos formavimosi etapus:
Baltų gentyse renkami vadai perimantys valdžią su pagoniškomis apeigomis – ilgainiui šią procedūrą pakeitė įpėdinio skyrimas. Iš karto po unijos su Lenkija LDK vietininkai skiriami Lenkijos karalių, kuriems prisiekia ištikimybę. Nors tai jiems netrukdo siekti karaliaus karūnos – lygaus statuso su Lenkija. Situacija kinta 1440 m. nutraukus personalinę uniją Kazimiero išrinkimu DLK. Bažnyčia pradeda įsijungti į ritualo formavimą (patikslinsime – giedamas Te Deum, skambinama varpais). Galutiniame DLK pakėlimo formavimosi etape nuo 1492 m. (Aleksandro pakėlimas) į ceremonialą aktyviai ėmė įsijungti Bažnyčia, tačiau dėl pavėluotos christianizacijos susiformavo prie karaliaus karūnacijos priartinta, bet daugiau pasaulietinių elementų turinti ceremonija[67].
Taigi nors Bažnyčios hierarchai užėmė iš principo aukštesnę padėtį ceremonijoje, bet dėl vėlyvo Lietuvos krikšto ir ceremonijos formavimosi natūralios eigos nutraukimo, po Liublino unijos panaikinus atskirą DLK pakėlimą – nespėta galutinai suformuoti turtingos sakraliais elementais ceremonijos tradicijos kaip Vakarų šalyse.
Vis dėlto ceremonija, kaip ir pati kunigaikščio valdžia, savo esme buvo sakrali. Kai kurios ceremonijos, įskaitant galbūt kalavijo įteikimą valdovui ir, žinoma, valdinių priesaiką, galėjo būti perimtos iš pagoniškų laikų. Visa ceremonija, kurioje dalyvavo valstybės luomų atstovai, reprezentavo paprasto kunigaikščio tapsmą savarankišku ir visateisiu valdovu savo tėvonijoje – Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje[68].
[1] Zujienė, G., Insignijos ir ceremonialas Lietuvos viešajame gyvenime (XIII-XVIIIa.), Vilnius, 2008, p. 83.
[2] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro pakėlimo ceremonialo susiformavimas, p. 59.
[3] Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sud. Baliulis, A., Meilus, E., Vilnius, 2001. p. 47.
[4] Zujienė, G., Insignijos ir ceremonialas..., p. 83.
[5] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro..., p. 59.
[6] Plačiau apie Lenkijos valdovų karūnacijos eigą yra aprašyta: Gieysztor, A., Gesture in the coronation ceremonies of Medieval Poland. Coronations. Medieval and early Modern Monarchic Ritual, ed. J. M. Bak, Oxford, 1990, p. 157.
[7] Gieysztor, A., Gesture in the coronation ceremonies...p. 157.
[8] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio..., p. 59.
[9] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio..., p. 59.
[10] Zujienė, G., Insignijos ir ceremonialas..., p. 83.
[11] Kosman M., Podniesienia ksiąžąt litewskich..., p. 32.
[12] Ten pat, p. 22
[13] Ten pat, p. 32–33.
[14] Zujienė, G., Insignijos ir ceremonialas..., p. 84.
[15] Kosman M., Podniesienia ksiąžąt litewskich..., p. 33.
[16] Istoriografijoje yra neatitikimų dėl Žygimanto Augusto amžiaus, jį pakeliant didžiuoju kunigaikščiu. Kiti autoriai mini, kad valdovas tuomet buvo aštuonerių, o ne devynerių metų.
[17] Zujienė, G., Insignijos ir ceremonialas..., p. 84.
[18] Ten pat, p. 85.
[19] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio..., p. 60.
[20] Gieysztor, A., Gesture in the coronation ceremonies...p. 157.
[21] Tradicinio Romos mišių ritualo, kurio centrinės dalies - kanono – maldos kilusios iš pirmųjų amžių, liturginių rūbų lietuviški pavadinimai ir reikšmė aprašyta: Aukštyn širdis – katalikų maldos ir giesmės, Laetitia, 2008, p. 129.
[22] Pontificale Romanum, F. Pustet, Ratisbonae, 1908, I pars, De Benedictione et Coronatione Regis. Lietuviškas vertimas publikuojamas: Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa. Pulkim ant kelių. 2007 Nr. 4 (27), p 46.
[23] Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas... 3, 12 išnašos.
[24] Katechumenų aliejus yra vyskupo šventinamas Didįjį ketvirtadienį ir naudojamas katechumeno (besiruošiančiojo Krikštui) pirmajam patepimui Krikšto apeigose – ten pat, 20 išnaša.
[25] Ten pat, p. 48.
[26] Coronation. Encyclopædia Britannica. T. 7. 1911. Cambridge, England. University press, New York, p. 185; taip pat interneto versija: The 1911 Classic Encyclopædia.
[27] Ten pat.
[28] Katalogas: © Heeresgeschichtliches Museum, Wien; aprašyta: Rudolf Hoke, Der Kaiser von Österreich und der Römische Kaiser. Heiliges Römisches Reich und moderne Staatlichkeit, hg. Wilhelm Brauneder. Frankfurt am Main. 1993. 111-124.
[29] Kunsthistorisches Museum Wien, Weltliche Schatzkammer Inv.-Nr. SK_WS_XIII_6
[30] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio..., p. 59.
[31] Weinfurter S. Das Reich im Mittelalter: kleine deutsche Geschichte von 500 bis 1500. München 2008, p. 169–171.
[32] Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa..., p 48.
[33] Ten pat, 24 išnaša.
[34] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio..., p. 64.
[35] Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa..., p 48.
[36] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio..., p. 65.
[37] Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa..., p 48-49.
[38] Ten pat, p 48-49.
[39] Ten pat, 27 išnaša.
[40] Gieysztor, A., Gesture in the coronation ceremonies...p. 158.
[41] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio..., p. 65.
[42] Burke P. Renesansas. Vilnius, 1992, p. 30–31.
[43] Carrol A. W. Christ the King. Lord of history. Rockford, Illinois. 1994, p. 99.
[44] Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa..., p. 49.
[45] Kosman M., Podniesienia ksiąžąt litewskich..., p. 31, 33, 34.
[46] Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa..., p. 49.
[47] Ten pat. 28 išnaša.
[48] Naujokaitis E. kun. Už altorių ir sostą. Ispanų politinis tradicionalizmas. Pulkim ant kelių 2007 Nr. 4 (27), p. 18.
[49] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio..., p. 64.
[50] Ten pat.
[51] Ten pat, p. 65.
[52] Brubaker L., Dictionary of the Middle Ages, 1982 – 1989. T. 5, p. 564.
[53] Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa..., p. 49.
[54] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio..., p. 64.
[55] Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa..., p. 49.
[56] Kosman M. Podniesienia ksiąžąt litewskich..., p. 30; Rowell S. C., Joyous entry of Casimir..., p. 99.
[57] Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa..., p. 49.
[58] Aukštyn širdis – katalikų maldos ir giesmės, p. 88.
[59] Kosman M. Podniesienia ksiąžąt litewskich..., p. 36;
[60] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio..., p. 66.
[61] Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa..., p. 46 ir 2 išnaša.
[62] Ten pat, p. 46 ir 4 ir 5 išnašos.
[63] Ten pat, p. 47.
[64] Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa..., p. 49 ir 2 išnaša.
[65] Ten pat, p. 47.
[66] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio..., p. 66.
[67] Kosman M. Podniesienia ksiąžąt litewskich..., p. 36.
[68] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro..., p. 66.
