Skaitytojams turėtų būti įdomu sužinoti, kad Prancūzijos katalikai nešvenčia Bastilijos paėmimo dienos bei tai, kad visos Prancūzijos bažnyčios priklauso valstybei nuo tada, kai ji jas atėmė iš Katalikų Bažnyčios 1905 m., įgyvendindama valstybės atskyrimą nuo Bažnyčios.
* * *
Tarp daugybės simbolinių mūsų laikų įvykių, groteskiško spektaklio, kuriuo 2024 m. liepos 26 d. prasidėjo Paryžiaus olimpinės žaidynės, negalima paprasčiausiai atmesti kaip prasto skonio pasirodymo ar kultūrinės provokacijos. Tai naujausias karo prieš krikščioniškąją civilizaciją aktas, kurio viena iš istorinių viršūnių buvo Prancūzijos revoliucija.
Ginčų dėl olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos centre atsidūrė choreografija, kurioje prancūzų didžėja Barbara Butch, žinoma dėl to, kad save vadina "stora, lesbiete, queer, žyde ir tuo besididžiuojančia", vadovavo pasirodymui dėvėdama aureolės formos karūną, buvo apsupta drag karalienių, transseksualaus modelio Raya Martigny ir dešimčių neaiškios lyties šokėjų, o dainininkas Philippe'as Katerine'as į sceną įsiveržė beveik nuogas, nusidažęs mėlynai ir persirengęs Dionisu.
Daugeliui pasirodymas atrodė kaip šventvagiška Paskutinės vakarienės parodija ir sukėlė viso pasaulio katalikų pasipiktinimą bei protestus. Gyvojo paveikslo (tableau vivant) kūrėjas Thomas Jolly, taip pat atvirai prisistatantis kaip "queer" personažas, teigė, kad įkvėpimo sėmėsi ne iš garsiojo Leonardo da Vinčio paveikslo, o iš nežinomo XVII a. dailininko Jano Harmenszo van Bijlerto paveikslo "Le Festin des dieux", kuriame vaizduojamas dievų pokylis Olimpe.
Kad ir koks būtų įkvėpimo šaltinis, iniciatyvos nereikėtų sieti su išprotėjusiu meno vadovu, bet suprasti, kad ja išreiškiama žinia, kurią jam užsakė aukščiausios Prancūzijos valdžios institucijos, pradedant valstybės vadovu. Būtent prezidentas Emmanuelis Macronas yra tas, kuris praėjusių metų kovo 4 d. pareiškė besididžiuojantis, kad Prancūzija pirmoji pasaulyje įtraukė abortus į savo konstitucinę chartiją, ir pavadino šį aktą žinia visam pasauliui. Pats arogantiškai nusiteikęs E. Macronas, nesugniuždytas pastarojo pralaimėjimo rinkimuose, norėjo pasiūlyti pasauliui naują antikrikščioniško " įtraukties" žinią. Dionisas yra "hibridinis" pagoniškų orgijų, nežaboto jausmingumo ir proto aptemimo dievas, o organizatorių deklaruojamas ketinimas buvo pakeisti didingą krikščionybės paslaptį dionisiška bakchanalija.
Išreikšti neapykantą krikščionybei visada reikėjo simbolinių vaizdinių, ir Prancūzijos revoliucija nuo pat pradžių buvo maitinama pagoniška mitologija. Pastebimas akivaizdus tęstinumas tarp liepos 26 d. šventvagiškos Paskutinės vakarienės parodijos ir 1793 m. rugpjūčio 10 d. Paryžiuje įvykusios Proto Deivės intronizacijos Egipto deivės Izidės pavidalu.
Šiuo požiūriu kažką šventvagiško galima įžvelgti ir nepagrįstame bei gėdingame karalienės Marijos Antuanetės, liepos 26 d. Paryžiaus spektaklyje pavaizduotos rankose laikančios giljotinuotą galvą ir giedančios revoliucinį himną Ça ira, papiktinime. E. Macronas ir jo bendrininkai norėjo pateisinti Prancūzijos revoliuciją tuo, kas joje yra bjauriausia: Prancūzijos karalienės, nekaltos aukos, kaip ir karaliaus Liudviko XVI, nužudymu iš revoliucinės neapykantos, kuri, nužudydama Prancūzijos valdovus norėjo suduoti smūgį Kristaus socialinės karalystės principui.
Marija Antuanetė, labiausiai šmeižiama, bet kartu ir labiausiai mylima ir net garbinama karalienė istorijoje, buvo kalta tik dėl to, kad įkūnijo aristokratišką kilnumą, nesuderinamą su revoliuciniu egalitarizmu. Daug rašyta apie jos tariamą lengvabūdiškumą ir mažai apie jos pamaldumą. Tačiau valdovės religingumas, išryškėjantis paskutinėmis jos įkalinimo dienomis, kyla iš auklėjimo ir pasaulėžiūros, priešingos revoliucinei. 1793 m. spalio 14 ir 16 d. jakobinų tribunole vykusiame surežisuotame teismo procese ji tapo gėdingų kaltinimų auka. Anglų dailininko Viljamo Hamiltono (William Hamilton) paveiksle ji vaizduojama vilkinti nepriekaištinga balta suknele, išeinanti iš Conciergerie, apsupta "trikotažistų", kurie iš Revoliucijos reikalavo naujo kraujo. Paryžiaus katorgininko sūnus Henris Sansonas (Henry Sanson) savo atsiminimuose pasakoja, kad ji stebėtinai didingai pakilo giljotinos laiptais, tarsi jie būtų Versalio didieji laiptai. Tuos pačius žodžius, kuriais popiežius Pijus VI 1793 m. birželio 17 d. alokucijoje Quare lacrymae pavadino Liudviką XVI kankiniu, galima pritaikyti karalienei Marijai Antuanetei. Šioje alokucijoje Pijus VI sušuko:
"O Prancūzija, Prancūzija! Mūsų pirmtakų vadinta "visos krikščionybės veidrodžiu ir tvirtu tikėjimo ramsčiu", tu, kuri krikščioniškojo tikėjimo ugnimi ir atsidavimu Apaštalų Sostui niekada nesekei paskui kitas tautas, bet visada jas lenkei! Kaip toli nuo Mūsų šiandien esi nuklydusi tokiu priešišku nusistatymu tikrosios Religijos atžvilgiu: tapai pačiu nesutaikomiausiu priešu tarp visų kada nors egzistavusių Tikėjimo priešininkų!"
Dviejų monarchų nužudymas yra Prancūzijos Respublikos steigimo aktas, o abortų konstitucionalizavimas reiškia simbolinį valstybinio žudymo tęstinumą. Tačiau klystų tie, kurie tapatintų Prancūziją su šventvagišku šou, kuriuo buvo atidarytos olimpinės žaidynės. Prancūzija - tai ne Giljotinos aikštė, o Notre-Dame ir Sainte-Chapelle; Prancūzija - tai ne Robespjeras ar Makronas, o šventasis Liudvikas ir šventoji Joana d'Ark. Taigi klystų tie, kurie degeneracijos spektaklį, kurį šiais mėnesiais siūlo Paryžius, tapatintų su Vakarų civilizacija, kuriai Prancūzija tiek daug davė. Vakarai - tai religinio tikėjimo, gyvenimo būdo, meno, literatūros, muzikos, taip pat didžiųjų mūšių, skirtų civilizacijai ginti, istorija.
Išoriniai Vakarų priešai, kurie yra Mahometo įpėdiniai arabų pasaulyje ir Lenino įpėdiniai Rusijoje bei Kinijoje, nekenčia ne Vakarų dekadentiškumo, bet Vakarų kaip tokių: tų Vakarų, kurie nugalėjo islamą prie Lepanto ir Vienos, sustabdė komunizmą Varšuvoje 1920 m. ir Ispanijoje XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Vakarų priešai siekia keršto. Kad tai įvyktų, kad jiems pavyktų laimėti karą, jie žino, jog Vakarai turi nustoti būti krikščioniški, grįžti prie pagonybės idėjų ir papročių, nukristi kaip prinokęs obuolys, kaip tai atsitiko Romos imperijai. Barbarai nekentė ne Romos nuosmukio, bet juos šimtmečius pajungusios galios.
Alariko gotų įsiveržimas į Amžinąjį miestą 410 m. rugpjūčio 24 d. naktį buvo jų triumfas. Šventasis Jeronimas Betliejuje ir šventasis Augustinas Hipone liejo gilias ašaras dėl šio simbolinio įvykio. Kas šiandien verkia dėl naujųjų barbarų grėsmės Vakarams? Dar svarbiau, kas nori ginti Vakarus vardan principų ir institucijų, dėl kurių jie istorijoje tapo didingi? Tačiau šių vertybių, kylančių iš Kristaus tiesos, stiprybė yra nesunaikinama. Pasaulio ateitis yra ne po Dionizo, ne po komunizmo ar islamo vėliava, bet po vienintelio nugalėtojo Dievo, kuris yra Jėzus Kristus, vėliava. Tai patvirtina tikėjimas ir protas.
Kaip ir kada tai įvyks? Dievui istorijoje viskas įmanoma. Tik tie, kurie tiki aklu istoriniu determinizmu, galvoja, kad "istorija nekuriama vadovaujantis "kas būtų, jeigu būtų". Istorija kuriama klausiant "kas būtų, jeigu būtų" būtent dėl gausybės galimybių, kurios slypi kiekvienoje dabarties akimirkoje. Štai kodėl mūsų sąžinės patikrinimas grindžiamas mūsų padarytomis klaidomis, kurių neturėjome padaryti. Istorija, kaip ir mūsų gyvenimai, taip pat galėjo ir gali klostytis kitaip nuo kiekvienos akimirkos. Kas būtų nutikę, jei 1789 m. liepos 14 d. kunigaikščio Lambesko dragūnai, pažeisdami Liudviko XVI jiems duotą įsakymą nelieti kraujo, būtų nušlavę revoliucijos maištininkus, žygiuojančius į Bastiliją? Antikrikščioniška revoliucija neturėjo iliuzijų. Kunigaikščio Lambesko dragūnai su kardu rankoje visada laukia už istorijos kampo.
