Skaitytojams pristatome dviejų dalių trumpą vienuolynų kūrimosi istorijos ir jų reikšmės krikščioniškos civilizacijos raidai studiją. Mūsų laikais, vienuolynams nykstant ir praradus bet kokią reikšmę visuomenės gyvenime, naudinga prisiminti tikrą katalikišką požiūrį į vienuolynus kaip bene svarbiausią visuomenės instituciją ir jų reikšmę kuriantis bei vystantis krikščioniškai civilizacijai.
Pirmieji vienuolynai pasirodė IV a. Šiaurės Afrikoje (pirmieji atsiskyrėliai – III a. Egipte). Vienuolystės tradicijos plito į Italiją, Galiją, Airiją. Vienuolių ordinai ir vienuolynų kultūra dominavo viduramžiais. Seniausias Vakarų katalikų vienuolių ordinas – benediktinai, įkurtas 528 m. šv. Benedikto Nursiečio (Monte Cassino vienuolynas), kurio regula dažniausiai imama kaip vienuolių brolijų regulų pagrindas. Šv. Benedikto regula griežta, reikalaujanti sėslumo. XII a. kūrėsi karinės vienuolijos. Jų ordinai (joanitų, tamplierių, Šventojo kapo riterių) papildyti samdomais kareiviais (riteriais) maldininkų saugumui kelionių į Šventąją žemę Kryžiaus žygių metu užtikrinti, taip pat kunigais. Šie ordinai, vykdydami ne tik Artimųjų Rytų, bet ir Rytų Europos kristianizaciją, netgi keitė politinį Europos žemėlapį (XIII a. kalavijuočių (teutonų) įkurta Livonija). XIII-XV a., kaip reakcija prieš tam tikros dvasininkijos dalies poslinkį turtų troškimo ir supasaulietėjimo link, kuriasi elgetaujančios vienuolijos – pranciškonai (įkurta 1209m.) ir dominikonai (įkurta 1215m.). Šiai šeimai taip pat priklauso augustinai, karmelitai. Iškilus miestams, supragmatiškėjus visuomenei, šios vienuolijos užsiėmė jos evangelizavimu, „Dievo miesto” statymu ne vienuolyno sienų apsuptyje, o pasaulyje, todėl įsikurdavo miestų pakraščiuose. Priešingai elgėsi anksčiau susikūrusios kontempliatyviosios vienuolijos – jos uždaros (benediktinai, cistersai, kartūzai), įsikurdavo atokiau nuo miesto (Janonienė 1998). Tiek asketiški vienuoliai atsiskyrėliai, tiek keliaujantieji, tarp žmonių gyvenantys vienuoliai buvo visuomenės socialinio, kultūrinio, dvasinio gyvenimo nariais, reguliatoriais. Vienuolynų kultūra ženkliai prisidėjo prie miesto ir miesto kultūros iškilimo.
Viduramžių visuomenė suvokta kaip trijų klasių darni visuma: dvasininkija rūpinasi valstybės dvasine sveikata, riterija – ją saugo, o artojai, dirbantieji – maitina (maldininkai, kariai ir duonpelniai). Tačiau vienuolystei atsidavęs žmogus to meto visuomenės laikytas idealu: „Viduramžių visuomenės idealas – tai vienuolis, šventasis, asketas, žmogus, visiškai atsisakęs žemiškųjų interesų, rūpesčių ir pagundų ir todėl labiau nei kiti priartėjęs prie Dievo“ (Gurevičius 1989: 172, 209). Materialinę ir dvasinę laikmečio kultūrą vienuolynai reprezentavo per architektūrą, raštus, gyvenimo būdą, nes jie buvo savotiškas alternatyvus visuomenės modelis. Vienuolynas – kaip mikrokosmosas. Beveik viską, ko tik prireikdavo, gaminosi pats. Vienuolynai dažniausiai buvo įsikūrę strategiškai palankiose vietose – kur kirtosi svarbūs prekybos, maldininkų keliai ir apskritai buvo geras sausumos arba vandens susisiekimas. Vienuolynas buvo tarsi „šventasis senjoras“, dažnai savarankiškas stambus žemvaldys, jo ūkyje ūkininkauta racionaliausiai ir intensyviausiai, nors neretai jie buvo funduojami ir priklausomi nuo karaliaus ar stambaus feodalo. Monarchai globojo Bažnyčią, o vienuolynams, vyskupijoms suteikdavo dar ir privilegijų raštus, kuriais suteikiama teisė dvasininkijos teritorijoje su mokesčiais jai tvarkytis daugiau mažiau savarankiškai, o vieninteliai to meto raštingieji – dvasininkai (vyskupai ir vienuoliai) neretai būdavo priimami dirbti į karališkąją administraciją. Sėkmingai prekybai palaikyti miestui reikėjo raštingų žmonių, o dvasininkas vos ne savaime reiškė „raštingasis“. Dvasininkai netgi skirstyti į dvasininkus pasaulyje (rūpinosi pasaulietiniais reikalais) ir į vienuolių, regulinę dvasininkiją, gyvenusius izoliuotai (Duby 2004: 55-56; Baldwin 1996: 27, 55). Pasaulietinės ir dvasinės valdžių sąsajas rodo ir tai, jog ilgainiui feodalai vis dažniau įsiprašydavo būti palaidoti vienuolynų bažnyčiose, o XI a. tarp riterių paplito paprotys mirštančiajam kreiptis į vienuolyną ir prisijungti prie vienuoliškosios šeimos mirštant apsivilkus šventojo Benedikto abitą, siekiant išganymo. Atskiri feodalai, kilmingos giminės statė vienuolynus, tikėdami gausią vienuolių maldų paramą, taip pat tam, kad ten šviestųsi jų sūnūs, būtų laidojami jų giminės. Tai buvo ne tik dvasinė, bet ir ekonominė investicija. Tokiais atvejais vienuoliai tapdavo tarsi nuo senjoro priklausomais valstiečiais. (Duby 2004: 82-83) Tiek dėl šių priežasčių atitolę nuo dvasinio gyvenimo, tiek kai kurie nuo turtų pertekliaus išpuikę vienuoliai ilgainiui imti kritikuoti, pradėtos reformos, kurių tikslas buvo apvalyti dvasininkiją, grąžinti prie asketizmo (Kliuni vienuolyno reforma XI a.).
style="text-align: justify;">Vienuolynas, kaip administracinis-ūkinis centras, atliko net keletą svarbių funkcijų tiek miesto, tiek apskritai viduramžių visuomenės gyvenime. Jis tvarkė įkurto miesto turgaus, mugių reikalus – rūpinosi prekyba. Prie vienuolyno įsikūrusio miesto gyventojai gamindavo maisto produktus ir buities reikmenis: dalis jų skirta vietinėms reikmėms, kita dalis – eksportui. Savo produkcijos dalį vienuolynas taip pat parduodavo, nors jo pirminė ir svarbiausia paskirtis buvo aprūpinti vietines reikmes (ūkinio savipakankamumo principas). Prie kelių, kuriais pravažiuoja daug atvykėlių, kūrėsi užeigos, nakvynės namai. Vienuolynai vykdė ir teisinės priežiūros funkciją: nors skirti atskiri miestiečių, gildijų ir pan. teismai, faktiškai visi jie buvo vienuolyno rankose (Анисимова 2012). Vienuolynai buvo pavaldūs tik savo abatui, nepriklausomi nuo politinės santvarkos, todėl buvo ypač tinkami kultūrai išsaugoti. Be to, neretai jie įsikurdavo kaime, naudodavosi laisvais žemės resursais, todėl buvo nepriklausomi ir ekonomiškai (Baldwin 1996: 59). Vienuolių darbas vertintas nevienareikšmiškai – viena vertus, tai buvo būtinas žmogaus užsiėmimas, kita vertus, laikytasi nuostatos, jog svarbiausia patenkinti ne fizinius poreikius, o ugdyti dvasią – lyginant su pasauliečiais ir dvasininkais, aukščiausiai buvo vertinami vienuoliai, užsiimantys saviugda. Todėl dirbant raginta pernelyg neužsimiršti, kad darbas netaptų priemone turtėjimo tikslui pasiekti. Vienuolis turi nei skubėti, nei dykinėti. Pirmenybė teikta žemės ūkio darbams, o prekyba ir daugeliu amatų kurį laiką vienuoliams netgi drausta užsiimti (Gurevičius 1989: 223-224).
style="text-align: justify;">Vienuolynas vykdė svarbią ekonominę – investicinę-kreditinę funkciją, nes skolino gyventojams sėklas, veislinius gyvulius, darbo įrankius, o feodalams – pinigus. Sukaupę žymių resursų vienuolynai, šalia sielovados, galėjo atlikti ir socialines funkcijas – ne tik teikti sakramentus, bet ir priimti atvykėlius, piligrimus – traukiančius toliau, arba į patį vienuolyną, kur saugotos šventųjų relikvijos, rūpintis skurstančiais, sergančiais, senais žmonėmis, teikti jiems prieglobstį, kaip rašo Gurevičius, štai, pavyzdžiui, „Kliuni vienuolynas kai kuriais metais maitino iki 17 tūkstančių vargšų“ (1989: 208). Tuo pat metu vienuolynas buvo ir paslaugų vartotojas (vienuolynų statybos užsakymai), ir jų teikėjas: vienuolynai rūpinosi tiltų statymu, kelių tvarkymu aplink vienuolyną, ligoninių, mokyklų steigimu ir išlaikymu (Анисимова 2012; Duby 2004). Vienuolynui išsiplėtus ir sukaupus pakankamai lėšų, kurti nauji vienuolynai, o kartu su jais po įvairias Europos vietas plito ir jų sukauptos žinios, įgūdžiai. Dažnai naujai įkurti vienuolynai duodavo pradžią naujo miesto atsiradimui. Pavyzdžiui, viduramžių Anglijoje, pagal vienuolyno vaidmenį miesto iškilimui, skiriamos keturios miestų grupės:
1. Vienuolyno pagrindu,
2. Iškilę vienuolyno apylinkėse,
3. Iškilę vienuolynų kaimo gyvenviečių pagrindu,
4. Patekę į vienuolyno valdas pagal prašymą.
Toks klasifikavimas priskirtinas maždaug X-XIII a. Anglijos, ir maždaug nuo VIII a. iki XIII a. apskritai Europoje susikūrusiems miestams. Miestų administracijos formas taip pat galima skirstyti pagal miesto priklausomumą nuo vienuolyno: 1) tik vienuolyno administracija, 2) mišri (ir vienuolyno, ir miestiečių), 3) tik miestiečių, tačiau su sąlygine nepriklausomybe nuo vienuolyno. Didžioji dalis vienuolynų įtakoje iškilusių miestų Anglijoje priklausė benediktinams, taip pat augustinams, cistersams, tamplieriams (Анисимова 2012).
Vienuolynas – kaip prieglobstis, nes jis dažniausiai buvo įtvirtintas, juosiamas sienų, tikra tvirtovė, taip pat maisto produktų ir prekių saugykla, amatų, mainų, žinių, knygų, mokslo, išsilavinimo bei medicinos centras. XII a. prie vienuolynų randasi pirmosios nedidelės bibliotekos, perimtas ir išsaugotas bei platintas antikinės raštijos paveldas (perrašinėti ir išversti Aristotelio, tapusio viduramžių mokslo autoritetu, Platono veikalai), kauptos žinios. Perimtos romėnų agrarinės žinios, pritaikytos savo ūkiams tobulinti, vėliau paplito po apylinkes (Анисимова 2012). Skriptoriumuose perrašinėtos knygos. Perrašinėjant pasakojimus apie šventųjų gyvenimus, Bibliją, pasitarnauta krikščionybės sklaidai, rašytos kronikos, feodalų laiškai, įteisintos prekybos sutartys, tad vienuolynas – ir kaip dokumentų saugykla. Knygą perrašinėjančio vienuolio vaizdas bene dažniausiai naudojamas šiai epochai, jos kultūrai charakterizuoti, ir ne be reikalo: „Perrašinėdamas knygas savo bibliotekai, vienuolis vartodavo brangų pergamentą, spalvotą rašalą ir auksines sąsagas joms rūpestingai perrašyti, taisyti ir iliustruoti. Knygos gaminimas, kaip ir malda bei pasninkas, buvo autentiškas tarnavimas Dievui. Didelis vienuolių rankraščių grožis liudija jų kantrybę ir atsidavimą“ (Baldwin 1996: 61). Knygos, kaip ir šventųjų relikvijos – kaip organizuojanti viduramžių visuomenę atmintis. Be šių medijų vienytojo vaidmenį atliko dar ir lotynų kalba, vartota moksle, raštuose, dėl ko vienuolynuose mokytis galėjo ir atvykėliai iš svetur. Knygos puoštos miniatūromis (iliuminacijomis), tad jos – ir kaip meno kūrinys, saviraiškos priemonė. Tuo metu meno paskirtis buvo bendra – sakralinė. Vienuolynai dažnai priimdavo Dievui ir bažnyčiai aukoti norėjusių feodalų, karalių užsakymus įvairiems sakraliojo meno dirbiniams sukurti (Duby 2004).
