Sausio 29 d. tradiciniame liturginiame kalendoriuje minimas vyskupas ir Bažnyčios mokytojas šv. Pranciškus Salezas, kurio 400-ąsias mirties ir gimimo dangui metines minime šiais metais.
Būtų keista, jeigu rašytojų šventojo globėjo dieną neparašyčiau kelių žodžių apie Pranciškų Salezą, kuris protestantų „reformacijos“ sukeltų susiskaldymų ir schizmų įkarštyje parodė teisingą ekumenizmą: turėdamas švelnią ir meilią sielą, bet tvirtai įsišaknijęs tiesoje ir šventume, Ženevos vyskupas Pranciškus savo žymiais pamokslais atkovojo daugybę sielų, kurios buvo pasukusios klaidingu ir pražūtingu kalvinizmo keliu. Jo džiugus būdas ir akivaizdi meilė tikėjimui patraukdavo daugelį. Kaip jis rašė, daugiau žmonių gali patraukti medumi nei actu. Tačiau vienu metu savo gyvenime jis buvo paniręs į tokią neviltį dėl savo išganymo, kad išsilaikyti pajėgė tik gryna ištverme, laikydamas Tikėjimo išpažinimą arti širdies ir tikėdamasis, kad nepraras tikėjimo.
Jo pasitikėjimas sugrįžo po piligrimystės į Paryžiaus Saint-Étienne-des-Grès bažnyčią, kur per didelius vargus jis meldėsi Memorare prieš Dievo Motinos paveikslą. Čia jį aplankė staigus supratimas, kad Dievas jam nori tik gero ir kad išganymas duodamas tiems, kurie vykdo Dievo valią. Pranciškus davė skaistybės įžadą, o galiausiai rado kelią į seminariją ir puikiai mokydamasis, buvo įšventintas kunigu 1593 metais. Vos po 6 metų, 1599-aisiais, jis konsekruotas Ženevos – kalvinistų tvirtovės – vyskupu augziliaru. Tuo metu tai atrodė kaip sunkiausias paskyrimas, koks tik įmanomas.
Tačiau vyskupo Pranciškaus šventumas, džiugumas, nepalenkiamumas ir gili meilė atvertė tūkstančius, - todėl net jo gyvybei dažnai grėsdavo pavojus iš kovingų kalvinistų pusės. Jis buvo tikras Ženevos apaštalas. Pranciškus buvo nuodėmklausys ir patarėjas tiek karaliams ir galiūnams, tiek ir vargšams; jis taip pat buvo religinių ordinų įkūrėjas ir įkvėpėjas.
Prancūzijos karalius Henrikas IV, pats anksčiau buvęs hugenotas ir nepasižymėjęs dorybėmis ar moralumu, mėgdavo klausytis gerojo vyskupo. Karalius yra pasakęs: „Retas paukštelis, šis Ženevos monsinjoras: jis pamaldus, bet ir išsilavinęs; ir ne tik pamaldus bei išsilavinęs, bet tuo pačiu metu ir džentelmenas. Labai retas derinys.“
Vyskupas Salezas iškeliavo į dangų 1622 metais, trys dienos po Kalėdų, būdamas 55-erių. Popiežius Pijus IX 1877 m. jį paskelbė Bažnyčios daktaru. Verta pacituoti kelis teiginius iš šio didžiojo vyskupo veikalo „Filotėja“:
Bitės renka medų iš gėlių tokiu būdu, kad kuo mažiau jas pažeistų ar joms pakenktų, ir palieka gėles nepažeistas, šviežias, - tokias, kokias rado. Tikras pamaldumas daro dar daugiau. Jis ne tik nepažeidžia jokio pašaukimo ar profesijos, bet ir tai pagražina bei sustiprina.
Dar daugiau, kaip kiekvienas perlas, įmestas į medų, tampa ryškesnis ir labiau spindintis pagal savo spalvą, taip ir kiekvienas žmogus tampa labiau priimtinas ir tinkantis savo profesijai, kai savo pašaukimą apvelka pamaldumu. Pamaldumo dėka jūsų šeimos rūpesčiai tampa taikingesni, vyro ir žmonos tarpusavio meilė tampa nuoširdesnė, vyresniajam vykdoma tarnyba ištikimesnė, o mūsų darbas - kad ir koks jis būtų - tampa malonesnis ir priimtinesnis.
Todėl yra klaidinga ir net eretiška norėti atsisakyti pamaldumo praktikos kariniuose daliniuose, amatininkų dirbtuvėse, didikų rūmuose ar šeimų ūkiuose. Suprantu, Filotėja, kad pamaldumo tipas, kuris yra grynai kontempliatyvus ir vienuolinis, tikrai negali būti įgyvendintas šiose profesijose ir užsiėmimuose, bet yra daugybė kitų pamaldumo rūšių, tinkančių ištobulinti pasauliečius.
Todėl, kad ir kokiose situacijose atsiduriame, mes galime ir turime siekti tobulumo.
Šventasis Pranciškau Salezai, melski už mus!
