Gruodžio 13 d. švenčiama šv. Liucijos diena sieta su šviesos sugrįžimu, dar vadinta Šviesos diena, daugybė šios dienos tradicijų yra susiję su žvakėmis, žibintais. Taip pat Advento metu šeštadieniais aukojamos Rarotinės Mišios žvakių šviesoje. Ta proga verta prisiminti keletą simboliškų šviesos reikšmių.
1. Bažnyčioje uždegta šviesa reiškia Kristų. Kristus buvo išpranašautas kaip šviesa. „Aš padarysiu tave, – sakė Dievas Mesijui, – taip pat ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“ (Iz 49, 6). Pašventinta Grabnyčių žvakė mums primena, kad Kristus, kuris yra „pasaulio šviesa“, kaip Jis pats save vadina (Jn 8, 12), per Kalėdas yra gimęs ir Marijos atneštas į šventyklą Jeruzalėje. Simeonas šlovina Viešpatį kaip šviesą tautoms apšviesti: „Mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 79).
2. Šviesa yra vienas tinkamiausių Kristaus Dievystės simbolių. Šviesa iš materialių dalykų atrodo esanti mažiausiai materiali; ji panaši į Dievą, kurį Šventasis Raštas vadina „šviesa“ (1 Jn 1, 5) ir „šviesybių Tėvu“ (Jok 1, 17), ir apie kurį sako, kad Jis „gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16). Materiali šviesa sklinda labai greitai, yra tyra, be dėmių, visur skverbiasi ir veikia gaivinančiai bei nuskaistinančiai. Todėl šviesa tinkama simbolizuoti visur esančiai, pašventinančiai, viską atgaivinančiai, didingai dieviškajai Būtybei.
3. Vaške viduramžiais buvo matoma simbolinė žmogiška Kristaus prigimtis. Kaip vaškas yra iš mergeliškos bitės, taip ir Kristaus kūnas išėjo iš mergeliškų Švč. Mergelės įsčių. Savo kančioje Kristaus žmogystė yra kaip dieviška meilė, uždegta ir sudeganti dėl žmonių išganymo.
4. Šviesos savybės nurodo išganingą Kristaus veikimą:
Šviesa parodo tikrąjį visų dalykų vaizdą. Taip Kristus atnešė pasauliui antgamtinės tiesos pažinimą.
Šviesa gaivinančiai veikia organizmus ir po nakties košmarų pripildo juos naujos jėgos. Todėl apie Kristų pasakyta: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 4).
Šviesos spindėjime yra kažkas, kas kelia aukštyn ir džiugina. Todėl per šventes šviesa mums parodo tą džiaugsmą, į kurį esame pašaukti: „Tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą“ (1 Pt 1, 8–9).
5. Šviesa skelbia Kristaus buvimą Švenčiausiame Sakramente. Todėl prie tabernakulio dega žvakė. Taip pat per Auką ant altoriaus dega žvakės, nes ir altorius vaizduoja Kristų.
6. Šviesa taip pat nurodo Kristaus buvimą Jo atstovuose arba sakramentuose ir sakramentalijose. Per privačiąsias vyskupo Mišias dega daugiau žvakių nei per eilinio kunigo Mišias. Per pontifikalines Mišias paskui vyskupą einantis tarnautojas neša atskirą žvakę.
Iškilmingose Mišiose per Evangeliją du akolitai laiko dengančias žvakes kaip žodyje esančio Viešpaties simbolį.
Žvakės uždegamos teikiant sakramentus ir kartais sakramentalijas. Per iškilmingas valandų maldas degančios žvakės rodo, kad Kristus, kuris pažadėjo išklausyti bendrą maldą, savo malone yra tarp žmonių.
7. Pats krikščionis krikščioniškame gyvenime turi tapti panašus į Kristų, tapti „šviesa Viešpatyje“ (Ef 5, 8).
Todėl per krikštą jis priima degančią žvakę, o jo kelionės pabaigos žvakė dega prie mirties patalo ir karsto.
8. Šviesa taip pat yra garbės Kristuje simbolis.
Per gedulines apeigas meldžiamės: „Amžinoji šviesa jiems tešviečia.“
Apie šitą amžiną garbę krikščioniui primenama kaskart, kai jis mato Dievo namus ir altorius, žibančius žvakių šviesoje kaip džiaugsmo ženklus, ypač per dienas, kurios primena išganymo žygdarbius, arba būnant prie dangiškosios šviesos džiaugsme jau esančių šventųjų paveikslų bei relikvijų.
