Liturginiai metai

Atsimink vargo gilybę, iš kurios tas Gimimas ištraukė žmonių giminę. Palygink laimingąjį savo likimą su likimu net švenčiausiųjų Senojo Įstatymo vyrų.

Apreiškimo Marijai šventė – tai naujos Dievo kūrybos pradžia. Dievas ateina atkurti to, ką mes sugriovėme per nuodėmę.

Kolektoje Motina Bažnyčia prašo, kad užbaigta velykinė oktava tęstųsi mūsų perkeistame gyvenime, kitaip Kristaus Prisikėlimo minėjimas tebus graži, bet tuščia apeiga.

Įžengę į Velykų liturginį laikotarpį, šiandien užbaigiame oktavą – aštuonias ypatingas dienas, kurios iš naujo kasdien pamini Kristaus Prisikėlimo iškilmes.

Įžengėme į atgailos, susikaupimo laiką – Gavėnią, kuomet pasninku, malda ir gerais darbais paruošime savo sielas ir kūnus Išganytojo kančios apmąstymui ir dvasiniam atgimimui Prisikėlimo rytą.

Išties Jėzaus Vardo negerbimas, plačiai paplitęs ir tarp šių dienų katalikų, yra didelė problema.

Adventas yra pabudimo iš nuodėmės tamsos ir blogų įpročių metas.

Pradedame naujus liturginius metus – Advento laikotarpį, kurio pavadinimas reiškia atėjimą ir taip nusako viso šio laikotarpio nuotaiką.

Mūsų ginklai yra malda, pasninkas, artimo meilė, tačiau didžiausias ginklas – tai pasitikėjimas ir atsidavimas Viešpačiui Jėzui, kurį vieną privalome garbinti bei Jam vienam tetarnauti.

Norėdama išoriškai atvaizduoti šio meto rimtį ir slėpiningumą, Bažnyčia nuo šio sekmadienio uždengia kryžius, paveikslus ir statulas.

Paskutinės dvi Gavėnios savaitės sudaro liturginį Kančios laiką, kurio metu mūsų žvilgsnį Motina Bažnyčia nukreipia į Viešpatį Kristų, kuris įžengia į savo Šlovės valandą, kuomet savo kančia, kryžiumi ir mirtimi išvaduos mus iš piktojo priešo vergijos ir prisikėlimu ir mus prikels naujam malonės gyvenimui.

Pirmas sekmadienis po Apsireiškimo šventės yra skirtas pagerbti Šventąją Nazareto Šeimą: Viešpatį Jėzų, Mergelę Mariją ir Teisųjį Juozapą.

Pirmas sekmadienis po Viešpaties Apsireiškimo (Epifanijos) šventės yra skirtas pagerbti Šventąją Nazareto šeimą: Viešpatį Jėzų, Mergelę Mariją ir Teisųjį Juozapą.

Šių dienų žmogus yra gundomas išmesti teologinį ir dogminį „balastą“ kaip kliūtį užmegzti asmeninį ryšį su Dievu.

Antrasis Advento sekmadienis mus kviečia prisiminti Viešpaties Pirmtaką Šventąjį Joną Krikštytoją – vieną iš ypatingųjų Advento liturgijos palydovų.

Pirmiausia savo paties širdies nutyrinimas, o paskui pagalba artimui pažinti Kristaus didybę.

Šį sekmadienį Motina Bažnyčia mus lydi ant šventojo kalno ir leidžia kontempliuoti atsimainiusio Viešpaties dievystę, idant Didįjį Penktadienį, regėdami ant kito kalno Mirštantįjį, mes suprastume, jog tai tas pats šlovingasis Visatos Valdovas, kuris dėl mūsų išganymo tapo visų paniekintu Skausmų Vyru.

Niekada, kol esame čia, nebus palapinių ant Taboro. Negalime gyventi ant dvasinės ekstazės kalno, besivaikydami psichologinio komforto bei emocinio pasitenkinimo.

Pagaliau įžengėme į Didžiąją savaitę, kuomet vėl iškilmingai ir pamaldžiai minėsime svarbiausius mūsų Išganymo istorijos slėpinius: mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą.

Kaip ir Galilėjos Kanoje, taip ir dabar Marija pirmoji pastebi tai, ko mums trūksta, dažnai net mums patiems to pilnai nesuprantant. Ji pasirengusi sudrebinti Dangų bei žemę, idant padėtų savo vaikams bet kokiame varge.