Ps 24, 1–3. Į tave pakėliau savo sielą; mano Dieve, tavimi pasitikiu, lai nerausiu iš gėdos; ir lai neišjuokia manęs mano priešai; juk visi, kurie tavęs laukia, nebus sugėdyti.
Ps 24, 4. Kelius savuosius, Viešpatie, man parodyk ir takais savaisiais mane žengti išmokyk.
(Introitas)
Pradedame naujus liturginius metus – Advento laikotarpį, kurio pavadinimas reiškia atėjimą ir taip nusako viso šio laikotarpio nuotaiką. Mes esame kviečiami budėti ir laukti To, kuris ateina. Prisimename Jo pirmąjį atėjimą, laukiame antrojo laikų pabaigoje ir stengiamės atpažinti kasdieninius Viešpaties apsilankymus mūsų sielose. Šio liturginio laiko spalva yra violetinė, tuo mums primenama, kad tik atgailaudami ir taisydamiesi, mes geriausiai pasirengsime Viešpaties apsilankymui.
Advento sekmadienių pavadinimai kyla iš Mišių introito pirmųjų žodžių: Pirmas – Ad te levavi („Į tave keliu“), antras – Populus Sion („Siono liaudis“), trečias – Gaudete („Džiaukitės“), ketvirtas – Rorate Caeli („Rasokite Dangūs“). Pirmojo Advento sekmadienio stotis – vieta, kur susirinkdavo Romos krikščionys klausytis popiežiaus homilijos – Didžioji Marijos bazilika, kurioje saugoma Prakartėlės relikvija. Globojami Dievo Gimdytojos, mes keturias savaites keliausime link Kalėdų slėpinio – Dievo tapimo žmogumi.
Tad pradėdama šventą Advento metą, Motina Bažnyčia kolektoje prašo, kad Dievas parodytų savo galybę ir atėjęs išlaisvintų mus iš mūsų nuodėmių vergijos, į kurią per savo nedorumą esame pakliuvę. Juk Dievas tam ir tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų, nes be Jo mes buvome pražuvę ir nepataisomai pasiligoję. Tad kelkime savo sielą į Viešpatį, kaip kviečia introitas, kad jisai mus rastų budinčius ir pasirengusius priimti Jo išganingąsias malones.
Adventas yra pabudimo iš nuodėmės tamsos ir blogų įpročių metas. Tautų Apaštalas šventasis Paulius epistolėje mus ragina ir primena, jog mes esame šviesos, o ne tamsos vaikai, todėl ir mūsų gyvensena turi atspindėti Kristaus, o ne pasaulio dvasios mokymą: „Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“ Pasaulio malonumai apsvaigina mūsų sielas ir mes nebegalime teisingai mąstyti bei elgtis, todėl privalome būti santūrūs, kad sugebėtume būti laisvi Kristuje. Savo konkrečiais darbais, o ne gražiais žodžiais parodykime, kad esame krikščionys.
Pasakojama, kad popiežiaus Grigaliaus Didžiojo dienomis (590-604 m.), Romą lapkričio pabaigoje ištiko gamtinė katastrofa. Norėdamas nuraminti ir padrąsinti tikinčiuosius, sekmadienį jis perskaitė ir komentavo Evangelijos pagal Luką pasakojimą apie būsimąsias negandas. Taip, ši evangelijos ištrauka prigijo ir yra visada skaitoma pirmą Advento sekmadienį.
Taigi, Šventoji Evangelija mums atskleidžia šio pasaulio ir kūrinijos laikinumą ir trapumą: nelaimės, suirutės, karai, nesantaika – visa tai trikdo ir neramina kiekvieną sielą. Tačiau, mes turime tvirčiausią Viešpaties pažadą, kad „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.“ Bažnyčios Tėvai mus moko, kad po Kristaus įžengimo į Dangų mes gyvename paskutiniuosius laikus. Nežinome kiek jie tęsis. Esame raginami ne skaičiuoti kada bus pasaulio pabaiga, bet nepasiduoti iliuzijai, kad šis pasaulis gali mus pasotinti ir išgelbėti. Todėl su pasitikėjimu glauskimės prie mūsų Atpirkėjo ir ruoškime savo širdis Jo apsilankymo metui.
Atraskime per šį Adventą gailestingumo darbus, iš naujo išgyvenkime susitikimą su mus mylinčiu Viešpačiu skaitant Šventąjį Raštą, Šventoje Mišių Aukoje, Išpažintyje, išmokime atsisakyti ne vien mėsos, kavos ar saldumynų, bet ir noro teisti kitus, noro išreikšti savo nuomonę, tuščio laiko švaistymo. Adventas yra laukimo metas. Kas moka laukti, tas turi viltį. O mūsų viltis yra Tas, kuris pirmąkart atėjo ne mūsų teisti, bet išgelbėti.
Į tave, Viešpatie, pakėliau savo sielą;
mano Dieve, tavimi pasitikiu,
lai nerausiu iš gėdos;
ir lai neišjuokia manęs mano priešai;
juk visi, kurie tavęs laukia,
nebus sugėdyti.
(Ofertorijus)
