Ps 2, 7. Viešpats man tarė: „Tu esi mano sūnus, dabar aš tave pagimdžiau.“
Ps 2, 1. Kodėl niršta gentys; kodėl tautos tuščiai maištauja?
(Nakties Mišių Introitas)
Šventų Kalėdų džiaugsmą ir prasmę mums atskleidžia Kristaus Gimimo iškilmės Vakarinės Magnificat antifona: „Šiandien Kristus gimė; šiandien pasirodė Gelbėtojas; šiandien žemėje gieda angelai, džiūgauja arkangelai; šiandien džiaugiasi teisieji, kartodami: „Garbė Dievui aukštybėse“, aleliuja.“
Šventoji Liturgija mums leidžia vėl išgyventi šį Šiandien. Minime ne kažkada buvusį istorinį įvykį – Išganytojo gimimą, bet tąjį Gimimą išgyvename hic et nunc – čia ir dabar. Šventųjų Apeigų dėka mes dvasiniu būdu atsiduriame prie Betliejaus Grotos, kur kartu su angelais giedame garbės himną, o su piemenimis adoruojame Įsikūnijusį Dievą. Sąmoningai ir nuoširdžiai dalyvauti Kristaus Gimimo Mišiose, - tai iš tiesų išgyventi tikrąsias Kalėdas.
Kristus savo Gimimu perkeitė pasaulio tvarką, tad ir mes esame raginami savo perkeistu gyvenimu liudyti, kad esame Jo mokiniai: „Suteik mums, meldžiame Tave, visagali Dieve, kad mes, naujos Tavo įsikūnijusio Žodžio šviesos pripildyti, savo darbuose pareikštume tai, kas tikėjimo dėka šviečia mūsų prote.“ (Ryto Mišių kolekta)
Būtų apmaudi klaida Kalėdų paslaptį suvesti tik į geras emocijas: susitikimus su artimaisiais, dovanas, šventinius linkėjimus, o šventėms pasibaigus grįžti į normalų gyvenimą. „Normalus gyvenimas“ mums yra gyvenimas su Kristumi ir Kristuje. Dievas tapo žmogumi tam, kad parodytų kaip žmonės turi gyventi. Kalėdų liturgijoje girdime Tautų Apaštalo paraginimus krikščionims: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams.“
Šventoji Evangelija mums pasakoja Kristaus Gimimo istoriją, kurios vaizdinę išraišką regime prakartėlėje.
Šventasis Augustinas, kalbėdamas apie Kristaus Įsikūnijimo slėpinį, rašė: „Pabusk, žmogau: dėl tavęs Dievas tapo žmogumi. Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus. Dėl tavęs, kartoju, Dievas tapo žmogumi. Būtum amžiams palikęs miręs, jei Dievas nebūtų laike gimęs. Niekad nebūtum išvaduotas iš nuodėmingo kūno, jeigu jis nebūtų prisiėmęs nuodėmingo kūno panašumo. Visiems laikams būtum likęs apgailėtinas, jei tavęs nebūtų pasigailėta. Nebūtum vėl atgijęs, jei jis nebūtų kaip tu numiręs. Būtum sunykęs, jei jis nebūtų pagalbon atvykęs. Būtum pražuvęs, jei jis nebūtų atėjęs. Ar galėjo mums nušvisti didesnė Dievo malonė už tą, kad Tėvas savo vienatinį Sūnų padarė žmogaus Sūnumi, o žmogaus sūnų – Dievo sūnumi?“
Kalėdų žinia daug gilesnė ir džiaugsmingesnė nei visi šventiniai blizgučiai bei linksmybės. „Dievas tapo žmogumi, idant žmogus taptų dievu“, - taip drąsiai kalbėjo Bažnyčios Tėvai ir kartu ragino tikinčiuosius: „pažink, o krikščioni, savo didingumą“.
Taip, Kalėdų šventė mums įteikia pačią didžiausią dovaną, - atkuria mūsų orumą. Mes esame Dievo vaikai, pašaukti laisvei, pašaukti amžinai laimei. Kas gali būti didingiau? Kas gali būti gražiau?
Pasaulis labai dažnai mus įvertina, surūšiuoja, suskirsto į atskiras grupes, įkainoja ir nuvertina. Pasaulis, bet ne Dievas. Jis pats tapo žmogumi, kad parodytų žmogaus didingumą, - tuomet, kada žmogus yra vienybėje su Dievu, - tuomet jis yra tikras žmogus. Nuodėmė pavergia, nuodėmė sumenkina, nuodėmė pažemina, nuodėmė paniekina.
Tačiau Dievas ateina tam, kad atstatytų tai, kas buvo sugriauta. Malonė ir meilė yra vieninteliai ginklai, kuriais nugalima blogio beprasmybė.
Šiandien mums gimė Kristus. Džiaukimėsǃ
Šventųjų spindesyje
iš įsčių
prieš aušrą
pagimdžiau tave.
(Komunijos antifona)
