Liturginiai metai

Iškeliaudamas Viešpats nepažada savo mokiniams ramaus bei patogaus gyvenimo, tačiau užtikrina, kad jie niekuomet nebus palikti vieni.

Šiandien Šventoji Motina Bažnyčia džiaugsmingai tebemini Kristaus Gimimo oktavą ir kartu sekmadienį, kuris yra dar džiaugsmingesnis, nes pasak seniausios tradicijos, Viešpats gimė būtent sekmadienį.

Šiandien minime įvykį, kuomet Šventoji Dvasia uždega mokinius savo šventąją ugnimi ir jie tampa Evangelijos skelbėjais iki pat žemės pakraščių.

Sekminių kolektoje džiūgaujanti Motina Bažnyčia meldžia, kad Jai niekuomet nepritrūktų Šventosios Dvasios apšvietimo ir paguodos, nes be Šventosios Dvasios vedimo greitai nuklystama nuo Tiesos kelio.

Artėjanti Gavėnia yra pats tinkamiausias metas atgaila, malda bei pasninku išpurenti savo širdies dirvas ir paruošti jas Dievo malonės nužengimui.

Palaiminti tie, kurių širdžių dirvos yra išpurentos atgaila ir patręštos malda ir gerais darbais, atėjus metui jie tikrai duos gausų derlių.

Katalikas, deramai švenčiantis liturgines šventes ir ištikimai besilaikantis Bažnyčios tradicijų, tikrai gali sakyti turįs artimą ryšį su savo Viešpačiu.

Tautų Apaštalas Paulius epistolės skaitinyje, mus ragina pakilti iš patogumo gulto ir kaip sportininkams ruoštis dvasinei kovai, - varžyboms dėl išganymo vainiko. Tas, kuris nesistengia dėl savo Išganymo, nėra jo vertas ir galiausiai jį praranda, kaip murmantys Izraelitai dykumoje.

Įžengiame į Velykų laikotarpį, kurį pradedame trumpiausiu (tik 17 dienų) liturginiu Septuagezimos laiku.

1955 m. popiežius Pijus XII paskelbė, kad gegužės 1 d., bus minima kaip Šventojo Juozapo Darbininko šventė, taip pradžiugindamas viso pasaulio katalikus darbininkus ir išmintingai suteikdamas priešnuodį komunistų platintai taip vadinamai Darbo žmonių šventei, kuria buvo skleidžiamos pražūtingos marksizmo idėjos apie klasių kovą ir žmonių susipriešinimą.

Minime ne kažkada buvusį istorinį įvykį – Išganytojo gimimą, bet tąjį Gimimą išgyvename hic et nunc – čia ir dabar.

Šventieji apaštalai Petrai ir Pauliau, – savo galingu užtarimu ir įkvepiančiu tarnystės pavyzdžiu globokite mūsų Motiną Bažnyčią, kurią palaistėte savo kraujuǃ

Broliai, argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte!

Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.

Mergelei Motinai nereikėjo apsivalyti, nes Ji buvo nesutepta, tačiau kaip Ištikimoji Tėvo dukra, Ji pakluso Įstatymui.

Mirtis nedrįso prisiartinti prie Marijos, nes Joje, tarsi nesudegančio erškėčio krūme, liepsnojo Kristaus meilė.

Nuo pat savo aušros Bažnyčia tikėjo, kad Toji, kuri pagimdė žmogumi tapusį Dievą, negalėjo būti suteršta pirmųjų Tėvų klaidos pasekmių – gimtosios nuodėmės ir jos padarinių.

Geroji Motina Bažnyčia ir prašo, kad Gailestingumo Tėvas, kuris mus surinko į vieną Kristaus šeimą, padėtų mylėti tai ko pats įsako laikytis, bei trokšti to, ką Jis žada, idant šio pasaulio rūpesčiai nenukreiptų mūsų širdžių žvilgsnio nuo amžinųjų džiaugsmų.

Viešpats žino metą ir laiką. Jis veikia net tada, kai to nematome ir nesuprantame.

Kristaus žodis, radęs atsaką žmogaus širdyje, ilgainiui ją perkeičia ir atnaujina. Perkeisti žmonės pamažu atnaujina visą visuomenę. Ir nors pasaulis visada, o ypač šiomis dienomis, atkrenta į tamsybes ir pagonybę, tačiau ne klaida, ne nuodėmė, ne smurtas taria paskutinį žodį.