Liturginiai metai

Įžengiame į Velykų laikotarpį, kurį pradedame trumpiausiu (tik 17 dienų) liturginiu Septuagezimos laiku.

1955 m. popiežius Pijus XII paskelbė, kad gegužės 1 d., bus minima kaip Šventojo Juozapo Darbininko šventė, taip pradžiugindamas viso pasaulio katalikus darbininkus ir išmintingai suteikdamas priešnuodį komunistų platintai taip vadinamai Darbo žmonių šventei, kuria buvo skleidžiamos pražūtingos marksizmo idėjos apie klasių kovą ir žmonių susipriešinimą.

Minime ne kažkada buvusį istorinį įvykį – Išganytojo gimimą, bet tąjį Gimimą išgyvename hic et nunc – čia ir dabar.

Šventieji apaštalai Petrai ir Pauliau, – savo galingu užtarimu ir įkvepiančiu tarnystės pavyzdžiu globokite mūsų Motiną Bažnyčią, kurią palaistėte savo kraujuǃ

Broliai, argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte!

Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.

Mergelei Motinai nereikėjo apsivalyti, nes Ji buvo nesutepta, tačiau kaip Ištikimoji Tėvo dukra, Ji pakluso Įstatymui.

Mirtis nedrįso prisiartinti prie Marijos, nes Joje, tarsi nesudegančio erškėčio krūme, liepsnojo Kristaus meilė.

Nuo pat savo aušros Bažnyčia tikėjo, kad Toji, kuri pagimdė žmogumi tapusį Dievą, negalėjo būti suteršta pirmųjų Tėvų klaidos pasekmių – gimtosios nuodėmės ir jos padarinių.

Geroji Motina Bažnyčia ir prašo, kad Gailestingumo Tėvas, kuris mus surinko į vieną Kristaus šeimą, padėtų mylėti tai ko pats įsako laikytis, bei trokšti to, ką Jis žada, idant šio pasaulio rūpesčiai nenukreiptų mūsų širdžių žvilgsnio nuo amžinųjų džiaugsmų.

Viešpats žino metą ir laiką. Jis veikia net tada, kai to nematome ir nesuprantame.

Kristaus žodis, radęs atsaką žmogaus širdyje, ilgainiui ją perkeičia ir atnaujina. Perkeisti žmonės pamažu atnaujina visą visuomenę. Ir nors pasaulis visada, o ypač šiomis dienomis, atkrenta į tamsybes ir pagonybę, tačiau ne klaida, ne nuodėmė, ne smurtas taria paskutinį žodį.

Mūsų širdis yra toji dirva, kurioje darbuojasi ir Dievas, bet, deja, ir piktasis, sėdamas pagundas, nedorybes, ydas... Ravėkime pirmiausia savo širdžių lysves, išraukime blogio šaknis ir nedorybės piktžoles.

Švenčiame penktąjį ir paskutinį sekmadienį po Epifanijos, kitą savaitę pradėsime Septuagezimos liturginį laiką – įžengsime į devynių sekmadienių kelią link Garbingojo Kristaus Prisikėlimo.

Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų. Tegu jis bėga nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją!“

Nebijokime, Dievas savo kovų nepralaimi. Išlikime ramūs ir pasitikintys mus vedančia dieviškosios Apvaizdos ranka.

Ir nors pasaulis visada, o ypač šiomis dienomis, atkrenta į tamsybes ir pagonybę, tačiau ne klaida, ne nuodėmė, ne smurtas taria paskutinį žodį.

Dažniausia arba turime gerus sumanymus, kuriems įgyvendinti pritrūksta ryžto, arba atliekame gerus darbus, bet ne su teisinga intencija.

Tas, kuris valgo Kristų, dar labiau jo geidžia, nes ši duona gardesnė už visus pasaulio gardumynus ir pažadina mumyse neišsenkantį Dangaus ilgesį.

Tautų Apaštalas mums primena tikėjimo taisyklę: esame mirę nuodėmei ir gyvename Kristui. Būti krikščionimi, - tai būti nauju žmogumi, kuriame viešpatauja malonė, o ne vergystė nuodėmei.