Liturginiai metai

Jėzaus vardui priklaupia kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme, ir kiekvienas liežuvis išpažįsta, jog Viešpats Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo šlovei.

Mergelei Motinai nereikėjo apsivalyti, nes Ji buvo nesutepta, tačiau kaip Ištikimoji Tėvo dukra, Ji pakluso Įstatymui.

Mirtis nedrįso prisiartinti prie Marijos, nes Joje, tarsi nesudegančio erškėčio krūme, liepsnojo Kristaus meilė.

Nuo pat savo aušros Bažnyčia tikėjo, kad Toji, kuri pagimdė žmogumi tapusį Dievą, negalėjo būti suteršta pirmųjų Tėvų klaidos pasekmių – gimtosios nuodėmės ir jos padarinių.

Tavo apgynimo šaukiamės, Šventoji Dievo Gimdytoja. Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji.

Geroji Motina Bažnyčia ir prašo, kad Gailestingumo Tėvas, kuris mus surinko į vieną Kristaus šeimą, padėtų mylėti tai ko pats įsako laikytis, bei trokšti to, ką Jis žada, idant šio pasaulio rūpesčiai nenukreiptų mūsų širdžių žvilgsnio nuo amžinųjų džiaugsmų.

Kristaus žodis, radęs atsaką žmogaus širdyje, ilgainiui ją perkeičia ir atnaujina. Perkeisti žmonės pamažu atnaujina visą visuomenę. Ir nors pasaulis visada, o ypač šiomis dienomis, atkrenta į tamsybes ir pagonybę, tačiau ne klaida, ne nuodėmė, ne smurtas taria paskutinį žodį.

Švenčiame penktąjį ir paskutinį sekmadienį po Epifanijos, kitą savaitę pradėsime Septuagezimos liturginį laiką – įžengsime į devynių sekmadienių kelią link Garbingojo Kristaus Prisikėlimo.

Nebijokime, Dievas savo kovų nepralaimi. Išlikime ramūs ir pasitikintys mus vedančia dieviškosios Apvaizdos ranka.

Ir nors pasaulis visada, o ypač šiomis dienomis, atkrenta į tamsybes ir pagonybę, tačiau ne klaida, ne nuodėmė, ne smurtas taria paskutinį žodį.

Taip, tikrai nėra išganymo šalia Bažnyčios. Tik mūsų Geroji Maitintoja Motina Bažnyčia mums parodo Viešpatį Kristų kaip kitados Kasparui, Merkeliui ir Baltazarui Jį parodė Motina Mergelė Marija.

Po Keturiasdešimties dienų arba šeštą ketvirtadienį (iš čia ir Šeštinių pavadinimas) po Viešpaties Prisikėlimo iškilmių, Bažnyčia apmąsto Jo Įžengimo į Dangų slėpinį – sugrįžimą pas Tėvą.

Ypač šiais laikais būkime atidūs ir atsargūs ir nepriimkime to, kas neatitinka Kristaus mokymo, kuris užantspauduotas Evangelijoje ir Šventojoje Tradicijoje.

Kiekvienas krikščionis gali laikyti save medžiu Viešpaties vynuogyne; dieviškasis sodininkas, pats Jėzus, jį pasodino geroje, derlingoje ir vaisingoje žemėje – Bažnyčios sode, kur jį laisto gyvasis malonės vanduo.

Krikštas mus atgimdė dvasiniam gyvenimui, tačiau jis nesunaikino mumyse kūniškojo gyvenimo; naujasis žmogus privalo nuolat kovoti su senuoju žmogumi, dvasinis turi kovoti su kūniškuoju. Krikšto malonė neatleidžia mūsų nuo šios kovos, bet suteikia mums jėgų ją ištverti.

Mirtis yra mūsų kasdienybės palydovė. Naivu ir pavojinga ignoruoti šį faktą arba nuo jo bėgti.

Krikščionybė vejama iš politinės erdvės, iš mokslo įstaigų, darboviečių, kultūros. Jos vieta yra gete, savotiškame muziejuje, kuris nieko bendro neturi su realiu gyvenimu.

Nors charizminės dovanos labai brangios, jos yra menkesnės už pašvenčiamąją malonę ir meilę, kurios vienintelės suteikia sielai antgamtinį gyvenimą. Jos gali lydėti pašvenčiamąją malonę arba ne, tačiau jos tuo nei padidina, nei sumažina pašvenčiamosios malonės stiprumą.

Viešpats nesako, kad fariziejus blogai elgėsi jog pasninkavo ir atidavė dešimtinę – visa tai geri darbai. Tačiau savęs išaukštinimas ir kito nužeminimas – štai, kur tie spąstai.

Viešpats nesako, kad fariziejus blogai elgėsi, jog pasninkavo ir atidavė dešimtinę – visa tai geri darbai. Tačiau savęs išaukštinimas ir kito nužeminimas – štai, kur tie spąstai.