Liturginiai metai

Iškeliaudamas Viešpats nepažada savo mokiniams ramaus bei patogaus gyvenimo, tačiau užtikrina, kad jie niekuomet nebus palikti vieni.

Šiandien minime įvykį, kuomet Šventoji Dvasia uždega mokinius savo šventąją ugnimi ir jie tampa Evangelijos skelbėjais iki pat žemės pakraščių.

Sekminių kolektoje džiūgaujanti Motina Bažnyčia meldžia, kad Jai niekuomet nepritrūktų Šventosios Dvasios apšvietimo ir paguodos, nes be Šventosios Dvasios vedimo greitai nuklystama nuo Tiesos kelio.

Artėjanti Gavėnia yra pats tinkamiausias metas atgaila, malda bei pasninku išpurenti savo širdies dirvas ir paruošti jas Dievo malonės nužengimui.

Palaiminti tie, kurių širdžių dirvos yra išpurentos atgaila ir patręštos malda ir gerais darbais, atėjus metui jie tikrai duos gausų derlių.

Katalikas, deramai švenčiantis liturgines šventes ir ištikimai besilaikantis Bažnyčios tradicijų, tikrai gali sakyti turįs artimą ryšį su savo Viešpačiu.

Tautų Apaštalas Paulius epistolės skaitinyje, mus ragina pakilti iš patogumo gulto ir kaip sportininkams ruoštis dvasinei kovai, - varžyboms dėl išganymo vainiko. Tas, kuris nesistengia dėl savo Išganymo, nėra jo vertas ir galiausiai jį praranda, kaip murmantys Izraelitai dykumoje.

Įžengiame į Velykų laikotarpį, kurį pradedame trumpiausiu (tik 17 dienų) liturginiu Septuagezimos laiku.

1955 m. popiežius Pijus XII paskelbė, kad gegužės 1 d., bus minima kaip Šventojo Juozapo Darbininko šventė, taip pradžiugindamas viso pasaulio katalikus darbininkus ir išmintingai suteikdamas priešnuodį komunistų platintai taip vadinamai Darbo žmonių šventei, kuria buvo skleidžiamos pražūtingos marksizmo idėjos apie klasių kovą ir žmonių susipriešinimą.

Minime ne kažkada buvusį istorinį įvykį – Išganytojo gimimą, bet tąjį Gimimą išgyvename hic et nunc – čia ir dabar.

Šventieji apaštalai Petrai ir Pauliau, – savo galingu užtarimu ir įkvepiančiu tarnystės pavyzdžiu globokite mūsų Motiną Bažnyčią, kurią palaistėte savo kraujuǃ

Keturiasdešimtą dieną po Viešpaties Gimimo Bažnyčia iškilmingai švenčia Jo Paaukojimo šventykloje šventę, taip užbaigdama kalėdinį laikotarpį. Tai viena iš seniausių krikščioniškų švenčių.

Geroji Motina Bažnyčia ir prašo, kad Gailestingumo Tėvas, kuris mus surinko į vieną Kristaus šeimą, padėtų mylėti tai ko pats įsako laikytis, bei trokšti to, ką Jis žada, idant šio pasaulio rūpesčiai nenukreiptų mūsų širdžių žvilgsnio nuo amžinųjų džiaugsmų.

Viešpats žino metą ir laiką. Jis veikia net tada, kai to nematome ir nesuprantame.

Mūsų širdis yra toji dirva, kurioje darbuojasi ir Dievas, bet, deja, ir piktasis, sėdamas pagundas, nedorybes, ydas... Ravėkime pirmiausia savo širdžių lysves, išraukime blogio šaknis ir nedorybės piktžoles.

Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų. Tegu jis bėga nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją!“

Minime paskutinį sekmadienį prieš Šeštines, tad išgyvename atsisveikinimo su Viešpačiu nuotaiką, kartu esame drąsinami džiaugtis, nes Viešpats mūsų nepalieka našlaičiais, bet visada yra su mumis savo Bažnyčioje.

Nebijokime, Dievas savo kovų nepralaimi. Išlikime ramūs ir pasitikintys mus vedančia dieviškosios Apvaizdos ranka.

Tas, kuris valgo Kristų, dar labiau jo geidžia, nes ši duona gardesnė už visus pasaulio gardumynus ir pažadina mumyse neišsenkantį Dangaus ilgesį.

Tautų Apaštalas mums primena tikėjimo taisyklę: esame mirę nuodėmei ir gyvename Kristui. Būti krikščionimi, - tai būti nauju žmogumi, kuriame viešpatauja malonė, o ne vergystė nuodėmei.