Liturginiai metai

Meilė visada eina su tiesa, o išgydymas su nuodėmės pripažinimu.

Didysis Mokytojas įsakmiai primena, jog jei norime būti išgelbėti, tvirtai turime laikytis per apaštalus perduoto tikėjimo kraičio.

Kartu ir mes išmokime būti kitiems tais geraisiais samariečiais, gelbstinčiais ir besirūpinančiais kitų išganymu.

EpistolėjeTautų Mokytojas bei Tiesos Trimitas mus padrąsina susidūrus su savo menkumu ir netinkamumu.

Dėkokime Viešpačiui už visa tai, ką Jis mums duoda kiekvieną dieną, nes viskas yra Jo dovana, viskas, išskyrus mūsų nuodėmes.

Daugybė dalykų, kurių siekiame, apie kuriuos svajojame, kuriems aukojame savo laiką ir jėgas, dažnai būna menkaverčiai žvelgiant iš Amžinybės perspektyvos.

Užuot galvoję apie rytojų, stenkimės išgyventi šią dieną, atrasti Dievo malonę, kuri yra mums skirta šiam momentui.

Jei tikėjimo praktikavimą suvokiame kaip laisvą pasirinkimą, o Mišių lankymas prilygsta apsilankymui pas dantistą, tuomet mūsų laukia liūdnas, bet teisingas Viešpaties perspėjimas: „daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų.“

Neišmeskime gauto pakvietimo į Karaliaus puotą ir nepraraskime dovanoto vestuvinio drabužio.

Mūsų Motinos Bažnyčios vaikų klaidos ir nuodėmės sutepa Josios tyrąjį drabužį bei subjauroja skaisčiausios Kristaus Sužadėtinės grožį, todėl ir reikalinga nuolatinė Viešpaties Globa ir Gailestingumas, kuris Bažnyčią atnaujina ir gydo.

Taisyklių ir potvarkių paskirtis yra saugoti meilę ir ją auginti, o ne užgesinti.

Taisyklių ir potvarkių paskirtis yra saugoti meilę ir ją auginti, o ne užgesinti.

Mūsų Vakarų pasaulis, kuris pasikeitė po 1968 m. kultūrinės revoliucijos, dažniausia sąvokas „meilė“ ir „įstatymas“ supriešina. Esą meilė reikalauja laisvės, atmeta visas taisykles, o įstatymas yra varžantis ir įpareigojantis.

Tikrasis blogis, kurio reikia vengti – tai nuodėmė, o tikrasis stebuklas, kurio turime kiekvienas trokšti ir siekti – tai nuodėmių atleidimas.

Nepasiduokime laikmečio madoms ir dvasiniam tingumui. Dažna išpažintis yra vienintelis ir geriausias vaistas mūsų sielai.

Tikėjimas ir klusnumas visada keliauja kartu: jei noriu tikėti, turiu paklusti tikėjimo tiesoms.

Tuščiai praleistos dienos susargdina mūsų sielą ir galiausiai atskiria nuo Dievo malonės jau čia, žemėje.

Kuomet ciesorius peržengia savo veikimo ribas ir ima reikalauti to, kas priešinga dieviškajam įstatymui, tuomet mes raginami prisiminti, jog „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“.

Kiekvienas geras pilietis stengiasi laikytis savo valstybės įsakymų, tad mes, dangiškosios Tėvynės piliečiai, turime laikytis dieviškųjų nurodymų, kuriuos paliko Jėzus Kristus.

Dievas nesukūrė pasaulio ir žmogaus kančiai ir mirčiai. Tokį pasaulį sukūrėme mes, paklausę ir klausydami Priešo – piktosios dvasios.