Liturginiai metai

Nors mūsų šio gyvenimo kelionė dažnai primeną kelią iš Jeruzalės į Jerichą – pilną pavojų ir kliūčių –  tačiau nebijokime, nes mūsų Gerasis Samarietis Viešpats Jėzus, visada skuba mums padėti. 

Mes taip pat savo kelyje susidūrėme su plėšikais. Pasaulis, velnias ir mūsų aistros mus apiplėšė ir sužeidė. Kas gali pasakyti, kad savo sieloje neturi kokios nors, daugiau ar mažiau gilios žaizdos, kurią paliko pagunda ar nuodėmė?

EpistolėjeTautų Mokytojas bei Tiesos Trimitas mus padrąsina susidūrus su savo menkumu ir netinkamumu.

Dėkokime Viešpačiui už visa tai, ką Jis mums duoda kiekvieną dieną – nes viskas yra Jo dovana, viskas, išskyrus mūsų nuodėmes.

Pažvelkime į žmogaus padėtį dvasinio gyvenimo atžvilgiu: jis yra tarsi vaikas, atsidūręs kryžkelėje – jis negali eiti toliau vienas ir nežino, kuris kelias veda į jo namus.

Daugybė dalykų, kurių siekiame, apie kuriuos svajojame, kuriems aukojame savo laiką ir jėgas, dažnai būna menkaverčiai žvelgiant iš Amžinybės perspektyvos.

Užuot galvoję apie rytojų, stenkimės išgyventi šią dieną, atrasti Dievo malonę, kuri yra mums skirta šiam momentui.

Neišmeskime gauto pakvietimo į Karaliaus puotą, nepraraskime dovanoto vestuvinio drabužio ir su džiaugsmu sėskime prie Viešpaties bičiulių stalo, kad Jis mus pradžiugintų bei pamaitintų.

Šv. Augustinas ir daugelis kitų šventųjų buvo sugrąžinti į gyvenimą. Jei šventieji, gyvenę nekaltą gyvenimą, mus taip traukia, tai tie, kurie buvo sugrąžinti iš nuodėmės, turi dar didesnę galią mus padrąsinti mūsų sunkumuose.

Mūsų nuodėmės yra dalis Bažnyčios nuopuolio, o mūsų doras elgesys atsispindi ir Bažnyčios veide, todėl turime ne vien stebėtis ar piktintis negerumais esančiais Bažnyčioje, bet ir savo elgesiu, malda, auka juos atitaisyti ir rodyti gerą pavyzdį.

Prašykime malonės tapti vidiniais žmonėmis, idant pamėgtume dieviškuosius dalykus ir būtume pripildyti Šventosios Dvasios dovanų, nes tas, kuris myli, yra pažinęs Dievą ir eina teisingu keliu.

Suteikdama pamaldumo dovaną Šventoji Dvasia duoda mūsų dvasiniam gyvenimui naują atspalvį – subtilumo ir švelnumo atspalvį, kuris tobulina ir supaprastina mūsų santykius su Dievu ir artimu.

Dievas, begalinė Meilė, priima mus kaip Savo vaikus, kad mes taip galėtume sekti Jo meilės pavyzdžiu, kad meilė taptų ryšiu, vienijančiu mus visus į vieną širdį, kaip Tėvas ir Sūnus yra suvienyti vienoje dievystėje Šventosios Dvasios ryšiu.

Tikrasis blogis, kurio reikia vengti – tai nuodėmė, o tikrasis stebuklas, kurio turime kiekvienas trokšti ir siekti – tai nuodėmių atleidimas.

Niekada nesakykime, kad mūsų tikėjimas yra silpnas, nes nematome ar neapčiuopiame ranka tiesos, kuri mums pateikiama tikėti – verčiau pripažinkime, kad jis silpnas, nes mūsų širdis nėra pakankamai atvira malonei ir nėra visiškai laisva nuo puikybės.

Šiame gyvenime einame pas Dievą ne regėjimu, bet tikėjimu. Kuo tyresnis mūsų tikėjimas ir kuo laisvesnis nuo žmogiškų priemaišų, tuo labiau jis patiks Dievui ir tuo labiau padės mums pažinti Jo šventą valią ir ją su meile vykdyti.

Tikėjimas ir klusnumas visada keliauja kartu: jei noriu tikėti, turiu paklusti tikėjimo tiesoms.

Tuščiai praleistos dienos susargdina mūsų sielą ir galiausiai atskiria nuo Dievo malonės jau čia, žemėje.

Kaip vargšai prašo išmaldos iš manęs, taip aš, Tavo vargšas elgeta, stoviu prie savo Tėvo namų durų. Maža to – aš ten parpuolu, maldaudamas ir dejuodamas, trokšdamas ką nors gauti, o tas kažkas esi Tu. Elgeta prašo manęs duonos, o ko gi aš prašau Tavęs, jei ne Tavęs paties?

Dėl mūsų sielos kovoja demonų būriai, trokšdami mūsų pražūties, todėl yra labai kvaila ir stačiai pražūtinga apsimesti, jog toji kova mūsų neliečia.