Stojimas Dievo akivaizdon – O mano Dieve, suteik man malonę išsaugoti vienybę su artimu meilės ir taikos ryšiais.
Apmąstymas
1. Kaip Jėzus savo žemiškojo gyvenimo metu niekada nenustojo skatinti broliškos meilės ir vienybės, taip ir Bažnyčia sekmadienio Mišiose nuolat skelbia šią dorybę. Šiandien ji tai daro remdamasi ištrauka iš šv. Pauliaus Laiško Efeziečiams (Ef 4, 1–3). „Todėl... raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais.“ Pašaukimas, kurį gavome, yra pašaukimas į krikščionybę, kitaip tariant, pašaukimas į meilę. Dievas, begalinė Meilė, priima mus kaip Savo vaikus, kad mes taip galėtume sekti Jo meilės pavyzdžiu, kad meilė taptų ryšiu, vienijančiu mus visus į vieną širdį, kaip Tėvas ir Sūnus yra suvienyti vienoje dievystėje Šventosios Dvasios ryšiu. „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17, 21) – tokia buvo Jėzaus malda už mus.
„Išlaikyti vienybę taikos ryšiais“ yra lengva ir sunku tuo pačiu metu. Tai lengva, nes kai širdis yra tikrai nuolanki, romi ir kantri, ji viską priima su meile, stengdamasi prisitaikyti prie kitų jausmų ir troškimų, o ne primesti savuosius. Tai sunku, nes kol esame čia, žemėje, savimeilė, net ir apmarinta, visada linkusi pakilti ir ginti savo teises, taip nuolat sukeldama progų konfliktams, kurių išvengimui reikia daug savęs atsižadėjimo ir didelio taktiškumo kitų atžvilgiu. Turėtume būti įsitikinę, kad viskas, kas trikdo, silpnina ar, dar blogiau, griauna brolišką vienybę, nepatinka Dievui. Tai Jam nepatinka net jei daroma uolumo pretekstu. Visada turėtume verčiau atsisakyti savo pačių idėjų – net jei jos ir būtų geros – nei ginčytis su artimu, išskyrus atvejus, kai kalbama apie pareigos vykdymą ar pagarbą Dievo įstatymui. Nuolankus atsižadėjimas vardan vienybės ir taikos tarp mūsų brolių suteikia Dievui daug daugiau šlovės nei šlovingas poelgis, kuris gali sukelti nesantaiką ar nesutarimus.
2. Labai dažnai gerų žmonių susiskaldymo priežastis yra pernelyg didelis užtikrintumas savimi: noras daryti viską savo būdu. Atsižvelgiant į mūsų ribotumą, mūsų idėjose negali būti nieko tokio absoliutaus, kad negalėtų užleisti vietos kitų idėjoms. Jei mūsų idėjos yra geros, teisingos ir nuostabios, kitų idėjos gali būti lygiai tokios pat geros arba net geresnės. Todėl daug išmintingiau, nuolankiau ir gailestingiau yra priimti kitų požiūrius ir stengtis suderinti savo nuomonę su jų, o ne atmesti jas, bijant, kad teks atsisakyti savo asmeninių būdų ir nuomonių. Šis individualizmas yra vienybės priešas – jis trukdo tiek geriems darbams, tiek dvasiniam tobulėjimui.
Šios dienos laiške šv. Paulius išdėsto mums visas priežastis, kodėl turėtume išsaugoti vienybę su savo artimu. Būkite „vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas“. Jei Dievas panorėjo mus visus išgelbėti ir pašventinti Kristuje, suvienydamas mus Savyje į vieną kūną, suteikdamas mums vieną ir tą patį pašaukimą, vieną tikėjimą ir vieną viltį, ir pats būdamas visų Tėvas, kaip gi galime tikėtis išsigelbėti ir pašventinti save, jei nesame vieningi tarpusavyje? Jei nenorime sužlugdyti Dievo plano ir sukelti grėsmę savo išgelbėjimui bei pašventinimui, turėtume būti pasirengę prisiimti bet kokią asmeninę auką, kad išlaikytume ir sustiprintume vienybę. Turėkime omenyje, kad Jėzus prašė už mus ne tik vienybės, bet ir tobulos vienybės: „kad jie pasiektų tobulą vienybę“ (Jn 17, 23).
Šiandienos Evangelija (Mt 22, 34–46) taip pat sustiprina šį raginimą vienybei, nes joje Jėzus pakartoja, kad įsakymas mylėti artimą, kartu su įsakymu mylėti Dievą, yra „viso Įstatymo“, t. y. visos krikščionybės, pagrindas. Nebūkime kurti šiems nuolat kartojamiems raginimams meilei ir vienybei: Bažnyčia atkakliai pabrėžia šiuos dalykus, nes Jėzus juos pabrėžė, ir todėl, kad meilė yra „Viešpaties įsakymas: jei daroma vien tai, to pakanka“ (šv. Jonas Evangelistas).
Pokalbis
„O Žodi, Dievo Sūnau, Tu palankiau žiūri į vieną darbą, atliktą broliškoje vienybėje ir meilėje, nei į tūkstantį darbų, atliktų nesantaikoje; vienas mažytis veiksmas, toks kaip akies mirktelėjimas, atliktas vienybėje ir meilėje, Tau labiau patinka nei jei aš iškentėčiau kankinio mirtį ne vienybėje ir be meilės. Ten, kur yra vienybė, Tu esi, nes Tu save vadini meile: Deus caritas est – Dievas yra meilė. Tu save vadini taikos ir vienybės Dievu: Deus pacis – taikos Dievas. Tu esi visos taikos šaltinis, ir be Tavęs negali būti nei tikros taikos, nei vienybės. Netikra yra taika ir vienybė tarp nusidėjėlių; ji negali trukti ilgai, kadangi jų širdis valdo nuodėmės ir aistrų tironija, todėl juos vienijantis ryšys greitai nutrūksta; tai silpnas ryšys, ne stipresnis už siūlo giją. Todėl tik iš Tavęs, o Dieve, kyla tobula vienybė, o ten, kur yra nesantaika, dėl nuodėmės ir velnio viešpatauja sumaištis. Su kokiu didžiu troškimu turėtume siekti šios vienybės ir mylėti ją visa širdimi! Ten, kur yra vienybė, ten yra viskas, kas gera, ten gausu visko – visų dangiškųjų ir žemiškųjų turtų.
„O Švenčiausioji Trejybe, suteik mums malonę visada gyventi vieningai, išlaikant dvasios vienybę, turint vieną valią ir nuomonę, sekant pavyzdžiu nedalomos vienybės, kuri egzistuoja tarp trijų dieviškųjų Asmenų“ (Šv. Marija Magdalena de' Pazzi).
„Kur yra gailestingumas ir meilė, ten esi ir Tu, Viešpatie! Tavo meilė, Kristau, suvienijo mus į vieną kūną ir vieną širdį. Suteik mums, kad galėtume mylėti vienas kitą nuoširdžiai. Saugok mus nuo visų ginčų ir priešpriešų, suteik, kad mūsų širdys visada būtų suvienytos Tavyje, ir kad Tu visada gyventum tarp mūsų“ (Liturgija).
