Dievo artumas – Viešpatie, kadangi Tu taip dosniai man atleidi, išmokyk mane dosniai atleisti kitiems.
Apmąstymas
1. „Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais.“ Šios dienos Evangelija (Mt 18, 23–35) kalba apie apyskaitą, kurią vieną dieną turės pateikti visi žmonės. Tai rimta mintis, verčianti mus, kaip ir praėjusį sekmadienį, apmąstyti savo sąžinės būklę. Tačiau skaitant šį palyginimą toliau, mūsų širdys paguodžiamos. Dievas, kurį vaizduoja karalius, parodo vargšui tarnui, negalinčiam grąžinti skolos, tiek daug gerumo, gailestingumo ir užuojautos: Jis viską jam dovanoja ir paleidžia jį laisvą.
To tarno skola nebuvo menka: dešimt tūkstančių talentų. Mūsų skolos Dievui yra kur kas didesnės ir jų neįmanoma apskaičiuoti nei talentais, nei sidabru ar auksu: jas reikia vertinti pagal mūsų atpirkimo kainą – brangiausiąjį Jėzaus Kraują. Mūsų skolos – tai mūsų nuodėmės, kurias reikėjo nuplauti dieviškosios Aukos Krauju. Nepaisant mūsų geros valios, kasdien šias skolas daugiau ar mažiau padidiname, kad ir tik trapumo bei silpnumo klaidomis. Ar yra bent vienas, kuris dienos pabaigoje galėtų pasakyti, kad neprisidarė Dievui naujų skolų? Jei gyvenimo pabaigoje Dievas mums pateiktų tikslią mūsų trūkumų apyskaitą, atsidurtume kur kas keblesnėje padėtyje nei tarnas palyginime. Tačiau Dievas, būdamas begalinis gerumas, pažįsta mūsų skurdą ir jo gailisi; kiekvieną kartą, kai stojame prieš Jį ir nuolankiai, nuoširdžiai gailėdamiesi, išpažįstame savo kaltes, Jis tuoj pat mums atleidžia ir panaikina visas mūsų skolas. Dievas, atleisdamas, yra didingas: Jis nepriekaištauja mums dėl kalčių, kurias jau apraudojome, ir neveda jų apskaitos; Jo atleidimas toks dosnus, toks didis ir pilnutinis, kad ne tik panaikina mūsų skolas, bet sunaikina net jų atminimą, tarsi jų niekada nė nebūtų buvę. Jam pakanka matyti mus besigailinčius – tada kiekvieną žaizdą, net sunkiausią ir šlykščiausią, visiškai išgydo brangusis Jėzaus Kraujas. Kristaus Kraujas yra tarsi neišmatuojama jūra, turinti galią nuplauti ir sunaikinti visos žmonijos nuodėmes, jei tik dėl jų nuoširdžiai gailimasi. Kiekvieną kiekvienos dienos minutę galime paimti savo nuodėmių ir neištikimybių naštą, sunkią ar lengvą, ir paskandinti ją šiame malonės ir meilės vandenyne, būdami tikri, kad neliks nė menkiausio jos pėdsako.
2. Antroji palyginimo dalis kalba apie tai, kaip mes atleidžiame kitiems. Grįždamas namo, laimingasis tarnas, kuriam buvo dovanotos visos skolos, sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų – labai mažą sumą, palyginti su dešimčia tūkstančių talentų, kurie jam buvo dovanoti. Tačiau tas, kuriam buvo parodyta tiek gailestingumo, savo draugui neparodė jokio: jis nenorėjo nei klausyti jo maldavimų, nei paisyti jo ašarų, bet „ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą“ (Mt 18, 30).
Prieš keletą akimirkų mus sujaudino valdovo gerumas; dabar tarno žiaurumas mus piktina. Tačiau, nors ir raudonuodami, turime pripažinti, kad kaip valdovo gerumas yra visada pasirengusio atleisti Dievo gailestingumo atvaizdas, taip tarno žiaurumas yra mūsų pačių kietaširdiškumo ir šykštumo atleidžiant artimui provaizdis. Deja, tai pernelyg tikra: mes, kuriems Dievo atleidimo reikia labiau nei kasdienės duonos, esame tokie kieti, tokie reiklūs savo artimui – mums sunku būti atlaidiems ir atleisti. O ką reiškia skolos, kurias mums gali būti skolingas artimas, palyginti su tuo, ką mes skolingi Dievui? Be abejo, jos yra be galo menkesnės nei keli denarai, palyginti su dešimčia tūkstančių talentų, nes čia kalbama apie įžeidimą, padarytą vien kūriniui, palyginti su įžeidimu, padarytu begalinei Dievo didybei. Bet koks kontrastas! Dievas atleidžia, užmiršta ir visiškai panaikina visas mūsų sunkias skolas – Jis nesiliauja mūsų mylėjęs ir teikęs mums malonių, nepaisydamas mūsų nuolatinės neištikimybės. O mums, priešingai, labai sunku atleisti kokį menką įžeidimą – net jei ir atleidžiame, negalime jo visiškai užmiršti ir esame pasirengę pirmai progai pasitaikius jį kitam priminti. Kaip elgtumėmės, jei artimas kasdien mums padarytų tiek neištikimybių ir kalčių, kiek mes padarome Dievui? O, koks apgailėtinas ir ribotas mūsų būdas atleisti kitiems!
Palyginimas aprašo bausmę, kurią valdovas skyrė žiauriajam tarnui: „Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą“, ir seka išvada: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 34–35). Jei norime, kad Dievas dosniai mums atleistų, turime dosniai atleisti kitiems: mums bus atleista tokiu saiku, kokiu mes atleidžiame, – tai reiškia, kad mes patys duodame Dievui tikslų saiką to gailestingumo, kurį Jis parodys mums.
Pokalbis
„Ar yra kas nors, Viešpatie, kas nebūtų Tau skolingas? Ar yra toks žmogus, kuriam niekas nieko nebūtų skolingas? Savo teisingumu Tu nustatei, kad Tavo elgesio su manimi, Tavo skolininku, taisyklė būtų ta pati, kurios aš laikausi su savo skolininkais. Todėl, kadangi ir aš nusidėjau – ir kaip dažnai! – turiu būti atlaidus tam, kuris prašo mano atleidimo. Juk kai ateina maldos metas, turiu galėti Tau tarti: ‘Atleisk man, Viešpatie, mano kaltes.’ Bet kaip? Sąlygą nustatau aš pats, aš pats nustatau įstatymą: ‘Atleisk man mano kaltes, kaip ir aš atleidžiu savo kaltininkams.’
Viešpatie, Tu įrašei Evangelijoje du trumpus sakinius: ‘Atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota’ (Lk 6, 37–38). Štai mano malda: aš prašau Tavęs atleisti man nuodėmes, o Tu nori, kad aš atleisčiau kitiems.
Kaip vargšai prašo išmaldos iš manęs, taip aš, Tavo vargšas elgeta, stoviu prie savo Tėvo namų durų. Maža to – aš ten parpuolu, maldaudamas ir dejuodamas, trokšdamas ką nors gauti, o tas kažkas esi Tu. Elgeta prašo manęs duonos, o ko gi aš prašau Tavęs, jei ne Tavęs paties? Juk Tu pasakei: ‘Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus’ (Jn 6, 51).
Kad gaučiau atleidimą, atleisiu; atleisiu kitiems, ir man bus atleista. Kadangi noriu gauti, duosiu, ir man bus duota.
Jei man sunku atleisti tam, kuris mane įžeidė, griebsiuosi maldos. Užuot atsilyginęs už įžeidimus įžeidimais, melsiuosi už kaltąjį. Kai norėsiu jam atkirsti šiurkščiai, kalbėsiu Tau, Viešpatie, jo naudai. Tada prisiminsiu, kad Tu žadi amžinąjį gyvenimą, bet įsakai mums atleisti kitiems. Tarsi Tu man sakytum: ‘Tu, kuris esi žmogus, atleisk kitiems žmonėms, kad aš, kuris esu Dievas, galėčiau ateiti pas tave.’“ (šv. Augustinas).
