Ps 85, 1. 2–3. Palenk į mane, Viešpatie, savo ausį ir išklausyk mane. Gelbėk, mano Dieve, savo
tarną, kuris pasitiki tavimi. Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes aš per visą dieną šaukiuosi tavęs.
Ps 85, 4. Palinksmink savo tarno sielą, nes aš keliu savo sielą į tave, Viešpatie.
(Introitas)
Mūsų Motinos Bažnyčios vaikų klaidos ir nuodėmės sutepa Josios tyrąjį drabužį bei subjauroja skaisčiausios Kristaus Sužadėtinės grožį, todėl ir reikalinga nuolatinė Viešpaties Globa ir Gailestingumas, kuris Bažnyčią atnaujina ir gydo. Mūsų nuodėmės yra dalis Bažnyčios nuopuolio, o mūsų doras elgesys atsispindi ir Bažnyčios veide, todėl turime ne vien stebėtis ar piktintis negerumais esančiais Bažnyčioje, bet ir savo elgesiu, malda, auka juos atitaisyti ir rodyti gerą pavyzdį. Vienintelė reforma, kurios šiandien reikia Bažnyčiai, – tai šventumo reforma, kuomet tiek ganytojai, tiek eiliniai tikintieji ryžtųsi visa atnaujinti Kristuje, sugrįžtų prie vidinio maldos gyvenimo ir dorybių praktikavimo.
Epistolėje Pagonių Apaštalas mus ragina augti tarpusavio meile ir kantrumu. Patys būdami silpni ir lengvai suklumpantys, mes turime atjausti savo klystančius brolius ir parodyti jiems švelnumą bei užuojautą: „Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą! Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“. Taip pat Tautų Mokytojas primena, jog kiekvienas duosime Dievui apyskaitą už savo darbus ir elgesį, todėl reikalaudami tinkamo elgesio iš kitų, pirmiausia mes patys turime taip elgtis, nes „Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja dvasiai, tas iš dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.“
Šventoji Evangelija mums atskleidžia Viešpaties Jėzaus Širdies jautrumą ir maloningumą: išvydęs vargšę našlę, lydinčią savo vienturtį sūnų į kapus, jis grąžina mylimą vaiką į gyvenimą.
Apaštalas Paulius ragino tikinčiuosius: būkite tokio nusistatymo, kaip Kristus Jėzus. Esame kviečiami lengvinti kitų fizines bei dvasines kančias ir Išganytojo pavyzdžiu savo maldomis grąžinti dvasia mirusius į gyvenimą, pas Motiną Bažnyčią.
Šio meto išbandymai pasaulyje, o ypač Bažnyčioje kyla ne iš ko kito, bet iš krikščionių dvasinio snaudulio ir apsipratimo su nuodėme, kuri užgesina tikėjimo ugnį mūsų sielose. Supasaulėjimas, drungnumas, patogumų ir malonumų vaikymasis mus paverčia tuo mirusiu jaunuoliu, apie kurį pasakoja Šventoji Evangelija.
Viešpaties prikelti iš nuodėmių patalo, grįžkime pas savo gerąją Motiną – Bažnyčią ir būkime ištikimi Jos sūnūs bei dukterys.
Aš laukte laukiau Viešpaties,
ir jis pažvelgė į mane
ir išklausė mano maldavimą,
jis įdėjo man į lūpas naują giesmę,
giesmę mūsų Dievui šlovinti.
(Ofertorijus)