Labai man mielas troškimas prisiimti visas kančias ir vargus iki mirties, idant būtų išgelbėtos sielos. Kuo daugiau žmogus pakelia, tuo labiau įrodo mane mylįs; mylėdamas geriau pažįsta manąją tiesą, o kuo pažįsta geriau, tuo skaudesnės jo kančios ir baisesnis sielvartas dėl įžeidimų man.
Tu siūleisi atkentėti ir atlikti bausmę už kitų kliaudas ir pati nenuvokei, kad prašai meilės, šviesos ir tiesos pažinimo, nes tau jau sakiau: kuo didesnė meilė, tuo stipresnis sielvartas ir kančia; kieno meilė didėja, didėja ir skausmas. Užtat sakau jums, kad prašytumėte, ir bus jums duota: Aš neatsakysiu tam, kuris manęs prašys iš tikrųjų. Atmink, kad meilė dieviškajam gailestingumui, glūdinti sieloje, yra taip susijungusi su tobula kantrybe, kad, nesant vienos, nebus ir kitos. Ir užtat siela, pasirinkusi mylėti mane, neišvengiamai turi rinktis kęsti dėl manęs visokias kančias ir visokiais būdais, kokių jai skirsiu. Kantrybė pasitvirtina tik per kančias ir sujungta ji su meile, kaip sakyta. Taigi kentėkite su narsa, antraip neįrodysite esą nei būsite ištikimi manosios Tiesos sutuoktiniai bei vaikai ir nesimėgausite manąja garbe nei džiūgausite dėl išgelbėtų sielų.
Nes noriu tau pasakyti, kad visos dorybės ryškėja per artimą, kaip ir visos kliaudos. Kas jaučia neapykantą man, daro žalą artimui ir sau pačiam, taigi svarbiausiajam artimui; žalą daro bendrai ir atskirai.
Bendrai, nes privalote mylėti artimą kaip save patį; mylėdami turite pagelbėti jam dvasiškai, malda ir patarimais žodžiu, ir padėti dvasiškai bei medžiagiškai pagal atitinkamus jo poreikius, bent jau geru noru, jei neturite kitko. Kas nemyli manęs, nemyli jo; nemylėdamas jam nepagelbsti. Pakenkia pirmučiausia sau pačiam, nes atsisako malonės; pakenkia ir artimui, atsakydamas jam malonę, kurią per maldą ir meilingą troškimą privalo atnašauti man už jį. Bet kokia pagalba, teikiama artimui, turi kilti iš meilingumo, kuris jaučiamas jam iš meilės man.
Taipgi visas blogis įvykdomas per artimą, t. y. nemylint manęs, nesti ir meilės jam. O bet koks blogis kyla iš to, kad siela nutolusi nuo meilės man ir artimui. Jei nedarai gera, vadinasi, darai bloga; darydamas bloga, kam tai padarai ir parodai? Pirmučiausia sau pačiam ir artimui, ne man, nes man šitai pakenkti negali, nebent Aš nuspręsiu, kad tai, kas daroma jam, padaroma man. Pakenki sau kaltybe, kuri atskiria nuo malonės: blogiau jau negalima padaryti. Artimui pakenki neatiduodamas jam privalomos meilingos duoklės, t. y. gailestingumo ir meilės, su kuria turi jam pagelbėti malda ir šventu troškimu, aukojamu man už jį. Tai bendroji pagalba, kurią privalo teikti kiekviena protaujanti būtybė.
Esti ir atskirosios paslaugos, kurios teikiamos esantiems arti jūsų, priešais jūsų akis: turite padėti vieni kitiems žodžiu, pamokymu ir gerų darbų pavyzdžiu, visur, kur tik iškils reikalas, nuoširdžiai patardami kitam tarytum sau patiems, be jokių savimyliškų išlygų. Bet taip nedaro tas, kuris nebejaučia meilingumo kitam, ir žinok, kad taip nedarydamas jam itin pakenkia; ne tik nuskriaudžia nedarydamas gera, kaip galėtų, bet daro jam bloga ir kenkia be perstojo. Kaip? Štai tokiu būdu.
Nuodėmė padaroma veiksmu arba nusistatymu; nusistatymu ji daroma tada, kada jau mintimis mėgaujamasi nuodėme ir paniekinama dorybė; tai juslinis pasitenkinimas savimi, išstumiantis tą meilingumą, kurį privalu rodyti man ir artimui,kaip esu sakęs. Pradėjus mėgautis tokiomis mintimis, viena po kitos gimsta nuodėmės artimo atžvilgiu, įvairiopai, pagal sujauktos juslinės valios užgaidas. Neretai matome žiaurumą, bendrai ir atskirai. Bendrai – tai matyti save ir kitus pasmerktus mirčiai dėl malonės praradimo; ir vis tiek išliekama tokiems žiauriems, kad nepagelbstima nei sau, nei kitiems dorybės meile ir panieka kliaudai, taip beširdiškai įtvirtinant tą savo žiaurumą, t. y. ne tik nerodant dorybės pavyzdžio, bet ir veiksmais piktavališkai ateinant į talką nelabiesiems ir darant viską, kad kiti būtų atitraukti nuo dorybės ir pastūmėti prie kliaudos.
