DIEVO ARTUMAS — O švenčiausioji Mergele, tebūnie Rožančius mano dvasiniais šarvais ir mano dorybių mokykla.
Apmąstymas
1. Šiandieninė šventė yra dėkingumo išraiška už didžiąsias pergales, kurias krikščionių tauta pelnė Marijos Rožančiaus galia. Kartu tai gražiausias ir autoritetingiausias šios maldos vertės liudijimas. Šios dienos liturgija yra ne tik Rožančiaus komentaras, bet ir jo išplėtimas: trys Valandų liturgijos himnai, taip pat Rytmetinių ir Šlovinimo giesmių antifonos apžvelgia įvairias jo paslaptis: skaitiniai gieda jo šlovę, o nuolatinės užuominos į Mergelę, kuri „sužydėjo tarsi tarp gėlių, apsupta rožių ir slėnių lelijų“, aiškiai primena mistinius rožių vainikus, kuriuos atsidavę Marijos vaikai pindami deda prie jos kojų kalbėdami Rožančių.
Ši šventė mums sako, kad pagerbti Rožančių reiškia pagerbti Mariją, nes Rožančius yra tiesiog apmąstymas apie Dievo Motinos gyvenimą, lydimas pamaldaus „Sveika, Marija“ kalbėjimo. Todėl Bažnyčia šią praktiką giria ir taip atkakliai ją rekomenduoja tikintiesiems. „Dieve, – meldžiasi ji šiandienos kolektoje, – suteik, meldžiame Tave, kad švenčiausiu palaimintosios Mergelės Marijos Rožančiumi minėdami šias paslaptis, vykdytume tai, kas jose skelbiama, ir pasiektume, kas jose pažadėta.“
Gerai kalbamas Rožančius yra ir malda, ir pamokymas; jo paslaptys mums sako, kad Marijos gyvenime viskas vertinama santykyje su Dievu: jos džiaugsmą ir paguodą teikia viskas, kas patinka Dievui; jos kančios yra, galima sakyti, paties Dievo kančios – Dievo, kuris, tapęs žmogumi, panoro kentėti dėl žmonijos nuodėmių. Vienintelis Marijos džiaugsmas yra Jėzus: būti Jo Motina, glausti Jį prie krūtinės, aukoti Jį pasaulio garbinimui, apmąstyti Jį Jo Prisikėlimo garbėje, susivienyti su Juo danguje. Vienintelė Marijos kančia yra Jėzaus Kančia: matyti Jį išduotą, nuplaktą, apvainikuotą erškėčiais ir mūsų nuodėmių nukryžiuotą. Tai ir yra pirmasis vaisius, kurį turime skinti kalbėdami Rožančių: vertinti visus savo gyvenimo įvykius pagal jų santykį su Dievu, džiaugtis tuo, kas Jam patinka, kas mus su Juo jungia, ir kentėti dėl nuodėmės, kuri mus nuo Jo skiria ir yra Jėzaus Kančios bei mirties priežastis.
2. Antrasis vaisius, kurį turėtume skinti kasdien kalbėdami Rožančių, yra įsiskverbimas į Kristaus paslaptis – per Mariją ir kartu su Marija, kuri mums atveria joms duris, Rožančius padeda mums pažvelgti į neapsakomą Įsikūnijimo, Kančios ir Jėzaus šlovės didybę. Kas yra šias paslaptis suvokęs ir išgyvenęs taip, kaip Dievo Motina? Ir kas geriau už ją gali padėti mums jas suprasti? Jei kalbėdami Rožančių tikrai mokame dvasiškai susisiekti su Marija ir lydėti ją įvairiais jos gyvenimo etapais, galėsime nujausti, ką jos širdis jautė dėl šių didžiųjų paslapčių, kurių liudytoja ji buvo ir kuriose atliko tokį svarbų vaidmenį – tai savo ruožtu nuostabiai maitins mūsų sielas. Taip mūsų Rožančius pavirs ketvirčio valandos apmąstymu – galėtume beveik sakyti, kontempliacija – vadovaujant Marijai. Štai ko Marija nori, o ne daugybės lūpomis sukalbamų Rožančių, kai protas klaidžioja tūkstančiu kryptų!
Nuolat kartojamas „Sveika, Marija“ turėtų išreikšti sielos, siekiančios prisiartinti prie Švč. Mergelės, nuostatą: ji skuba pas Mariją, kad būtų jos pakerėta ir kad jai būtų atskleistos dieviškosios paslaptys. Ave Maria! – sako lūpos, o širdis kužda: „Išmokyk mane, o Marija, pažinti ir mylėti Jėzų taip, kaip tu Jį pažinai ir mylėjai.“
Šitaip kalbėti Rožančių reikia susikaupimo. Šv. Teresė Jėzaus sako, kad prieš pradėdama kalbėti Rožančių siela turi pagalvoti, į ką ji kreipsis ir kas yra tas, kuris kalba, kad galėtų kalbėti su deramu pagarbumu (plg. Tobulumo kelias, 22). Šventoji savo guvia nuovoka šaiposi iš tų, kurie taip mėgsta labai skubotai kartoti daugybę žodinių maldų, tarsi jiems rūpėtų kuo greičiau atlikti savo kasdienę pareigą (ten pat, 31). Taip kalbami Rožančiai negali iš tiesų maitinti mūsų vidinio gyvenimo; jie atneš sielai mažai vaisių, o Marijai – mažai garbės. Ir priešingai, jei kalbamas tikru pamaldumo dvasia, Rožančius tampa veiksminga priemone ugdyti pamaldumą Marijai ir atvesti mus į artumą su Dievo Motina bei jos dieviškuoju Sūnumi.
Pokalbis
O Marija, kaip nėra šventojo, kuris mylėtų Dievą labiau, nei tu Jį myli, taip ir mes neturime ir negalime turėti, po Dievo, nė vieno, kuris mus mylėtų labiau už tave, mūsų mylimiausiąją Motiną. Jei būtų įmanoma sudėti drauge visų motinų meilę savo vaikams, visų žmonų meilę savo vyrams, visų šventųjų ir angelų meilę tiems, kurie jiems atsidavę, ji negalėtų lygintis su meile, kurią tu turi net vienai vienintelei sielai – taigi, ir mano sielai.
O Marija, kadangi mane myli, padaryk mane panašiu į save. Tu turi visą galią keisti širdis: imk tad mano širdį ir ją perkeisk. Padaryk mane šventu, padaryk mane vertu tavo vaiku.
Tegul kiti prašo, ko nori: sveikatos, turtų, pasaulietinių gėrybių – aš atėjau prašyti tavęs, o Marija, to, ko tu pati man trokšti ir kas tavo širdžiai labai brangu. Tu, tokia nuolanki, išprašyk man nuolankumo ir meilės paniekai. Tu, tokia kantri šio gyvenimo sielvartuose, išprašyk man kantrybės nelaimėje. Tu, kupina meilės Dievui, išprašyk man tyros, šventos meilės dovanos. Tu buvai tokia meili savo artimui – išprašyk man meilės visiems, ypač tiems, kurie yra man priešiški. O Marija, tu, šventesnė už visus sutvėrimus, padaryk mane šventu. Tau netrūksta nei meilės, nei galios – tu gali ir išprašyti man viską. Tik mano susilaikymas nuo kreipimosi į tave ir pasitikėjimo tavo pagalba stoka gali sutrukdyti man gauti tavo malones (šv. Alfonsas Liguoris).
