Ps 42, 1–2. Teisk mane, Dieve, ir apgink mano bylą prieš nešventą tautą; išvaduok mane iš neteisaus ir klastingo žmogaus, kadangi tu esi mano Dievas ir mano tvirtovė.
Ps 42, 3. Siųsk savo šviesą ir savo tiesą – jos nuvedė mane ir parvedė į tavo šventąjį kalną ir tavąsias padangtes.
(Introitas)
Paskutinės dvi Gavėnios savaitės sudaro liturginį Kančios laiką, kuomet mūsų žvilgsnį Motina Bažnyčia nukreipia į Viešpatį Kristų, kuris įžengia į savo Šlovės valandą, kada savo kančia, kryžiumi ir mirtimi išvaduos mus iš piktojo priešo vergijos ir prisikėlimu ir mus prikels naujam malonės gyvenimui.
Norėdama išoriškai atvaizduoti šio meto rimtį ir slėpiningumą, Bažnyčia nuo šio sekmadienio uždengia kryžius, paveikslus ir statulas. Praktika apdengti kryžius bei paveikslus šį sekmadienį galutinai susiformavo vėlyvaisiais viduramžiais.
Kolektoje Bažnyčia meldžia už savo vaikus – Dievo šeimą, kad Jis iš savo gailestingumo ir meilės saugotų jos kūną ir sielą nuo visokių blogybių. Juk dėl mūsų Kristus tapo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties, todėl Jo kančia mus saugo, gina ir gydo.
Epistolės skaitinys iš Laiško žydams kalba apie Viešpatį Kristų, kaip tikrąjį ir amžinąjį Vyriausiąjį Kunigą, kuris vieną kartą ir visiems laikams atliko tobulą permaldavimo auką už visos žmonijos nuodėmes, paaukodamas savo kūną ir kraują kaip meilės auką: „Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą Kristuje Jėzuje mūsų Viešpatyje.“ Esame kviečiami prisiminti, ypač šiuo Kančios laiku, kokia didele kaina esame atpirkti ir išgelbėti. Atgailaukime už savo nuodėmes, paviršutiniškumą ir drungnumą, kurio pilnos mūsų širdys, už tai, kad savo nuolatiniais atkritimais vėl ir vėl kalame Išganytoją prie kryžiaus.
Šventoji Evangelija mums perteikia augančią Išganytojo tautiečių neapykantą Jam, kuri pasireiškia prakeikimais, – Jėzus du kartus pavadinamas „velnio apsėstu“, nes kalba apie Tėvą ir Jo Valios vykdymą. Negalėdami tverti Kristaus romumo ir Jo žodžių galybės, klausytojai griebiasi akmenų ir trokšta Jį užmušti kaip didžiausią piktžodžiautoją ir nedorėlį.
Ši istorija mus pamoko, kad nuodėmė užtemdo ją darančiojo ir joje gyvenančiojo sielą ir jis pradeda mylėti tai, ko turėtų nekęsti, bei nekenčia to, ką turėtų mylėti. Nuodėmės paveiktasis gėriu laiko tai, kas yra blogis, o Dievą, Bažnyčią, tikėjimą suvokia kaip didžiausią blogį, kurio reikia neapkęsti ir vengti.
Suspaudimuose, persekiojimuose ir draudimuose krikščionys visada jausdavo juos globojančią Kristaus ranką. Ir šiandien vykstantis tylusis tikinčiųjų persekiojimas bei niekinimas tebūna mums paskatinimas ne drebėti, slėptis, prisitaikyti, bet priešingai, – dar drąsiau, dar tvirčiau ir aiškiau liudyti Kristų, kuris yra vienintelis Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.
Nebijokime to, kas yra pasaulyje ir iš pasaulio, neišsigąskime jų siautėjimo ir neapykantos tiesai, – Kristus nugalėjo pasaulį ir šio pasaulio kunigaikštį, tad likime ramūs ir ištikimi.
Būk su mumis, Viešpatie, mūsų Dieve,
ir gink savo nuolatine pagalba tuos,
kuriuos pamaitinai savaisiais slėpiniais.
(Postkomunijos malda)
