Liturginiai metai

II sekmadienis po Velykų yra skirtas Kristui kaip Gerajam Ganytojui, kuris už avis paguldė savo gyvybę, o savo Prisikėlimu veda jas į Dangiškąsias Ganyklas.

Šventoji Motina Bažnyčia nutraukia Advento susikaupimą bei pakviečia savo vaikus gėrėtis būsimaisiais Išganymo džiaugsmais.

Trečiasis Gavėnios sekmadienis mums atidengia kiekvienos blogybės šaknį bei priežastį – tai piktoji dvasia, šio pasaulio kunigaikštis, kuris trokšta pavergti kiekvieną sielą ir amžiams atitraukti ją nuo dieviškosios palaimos.

Trečiasis Gavėnios sekmadienis mums atidengia kiekvienos blogybės šaknį bei priežastį – tai piktoji dvasia, šio pasaulio kunigaikštis, kuris trokšta pavergti kiekvieną sielą ir amžiams atitraukti ją nuo dieviškosios palaimos.

Kokie mes ateiname į Šventąją Mišių Auką susitikti su Viešpačiu? Ar esame nuolankūs, kaip tas raupsuotasis, kuris maldavo Viešpaties gailestingumo?

Kokie mes ateiname į Šventąją Mišių Auką susitikti su Viešpačiu? Ar esame nuolankūs, kaip tas raupsuotasis, kuris maldavo Viešpaties gailestingumo?

Šventoji Evangelija skelbia du Viešpaties palyginimus, kuriais nusakoma ta pati mintis – Dievas neužmiršta ir nenurašo nė vieno, Jis trokšta išgelbėti visus.

Mūsų džiaugsmas, kurio niekas iš mūsų neatims – tai Kristus visada esantis su mumis.

Švenčiame ketvirtąjį ir paskutinįjį Advento sekmadienį, taip užbaigdami pasiruošimo laikotarpį, kurio metu Motina Bažnyčia mus kvietė apvalyti savo sąžines nuoširdžia atgaila, artimo meilės darbais bei karšta malda pasiruošti Atpirkėjo Užgimimo paminėjimui.

Kokia neįsivaizduojama malonė yra pamaldžiai dalyvauti Šventosiose Mišiose ir kokią neapsakomai didžiulę žalą patiria mūsų siela, kuomet dėl tingumo ar aplaidumo apleidžiame sekmadienio Mišias.

Ketvirtas Gavėnios sekmadienis vadinamas džiaugsminguoju (lotyniškai Laetare), pasikeičia liturginė spalva (rožinė), leidžiama groti vargonais ir puošti altorius gėlėmis. Taip Geroji Motina Bažnyčia mums išmintingai primena, kad Gavėnios atgaila nėra tikslas pats savaime, bet tik priemonė.

Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui.

 Svarbiausia, kad nepamirštume pasiimti Kristų į savo gyvenimo valtį.

Šio sekmadienio Mišių kolekta mums primena būtinybę melsti Viešpatį, kad suteiktų mūsų laikams taiką bei ramybę, idant nevarginami išorinių suspaudimų, galėtume Jį garbinti. Šis prašymas ypatingai turi kilti iš mūsų širdžių dabar, kuomet išgyvename didžiulius neramumus mūsų pašonėje. Melskime, kad Visagalis pasigailėtų mūsų ir atitrauktų karo rykštę.

Viešpats nepalieka savo kaimenės tamsybių siautėjimui. Neprisidėkime prie nevaisingų tamsos darbų, bet rinkimės Tiesos Dvasios šviesą.

Elkimės atsakingai ir tvirtai pasipriešinkime priešo puolimams, šaukimės Dievo pagalbos ir būsime išgelbėti iš visų pavojų.

Dievas nori, kad mes melsdamiesi prašytume ne todėl lyg Jis nežinotų mūsų troškimų, bet tam, kad išmokytų mus trokšti to, ko Jis mums nori.

Septuagezimos laiką galima palyginti su geltonos spalvos šviesoforo ženklu, kuris įspėja stabtelti, nes tuoj užsidegs raudona, – taip ir Septuagezima švelniai mus išveda iš kasdieninės skubos į rimtą atgailos metą – Gavėnią.

Mišių kolekta prašo, kad visos tautos, išgydytos iš nuodėmės žaizdų, nusilenktų Kristaus Karaliaus valdžiai, kuri yra maloni.

Po liūdesio ir kančios laiko, Motina Bažnyčia nusivelka gedulo drabužius ir kaip spindinti Nuotaka pasipuošia džiaugsmingu „Aleliuja“.