Ps 53, 6–7. Štai Dievas man padeda, Viešpats gina mano gyvastį. Viešpatie, nukreipk blogį į mano priešus. Teisusis mano globėjau, išblaškyk juos!
Ps 53, 3. Dieve, gelbėk mane savo vardu ir apgink mane savo galybe.
Kaip sako šventasis Augustinas, Dievas nori, kad mes melsdamiesi prašytume ne todėl lyg Jis nežinotų mūsų troškimų, bet tam, kad išmokytų mus trokšti to, ko Jis mums nori. Tad Mišių kolektoje Motina Bažnyčia ir prašo Visagalį suteikti malonę, kad Jos vaikai prašytų to, ko Jis pats nori jiems suteikti.
Epistolėje Pagonių Apaštalas perspėja nesekti pėdomis tų, kurie dykumoje gundė ir maištavo prieš Viešpatį, nes jiems tas buvo įskaityta nusikaltimu. Tačiau jų kaltė buvo mažesnė nei tų, kurie gyvena po Viešpaties atėjimo ir turėdami visas malones bei dvasinius ginklus, elgiasi blogiau už pagonis. Anie izraelitai neteko malonės įžengti į Pažado Žemę, o mums gresia didesnis blogis – neįžengti į Dangaus Jeruzalę ir taip save pasmerkti amžinai pražūčiai: „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje. Todėl kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų. Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą.“
Šventoji Evangelija pasakoja apie Viešpaties raudą dėl išrinktojo miesto, – jisai nesuprato, kas jam neša ramybę ir taip save pasmerkė sugriovimui. Išganytojas išvalo Jeruzalės Šventyklą, kuri virtusi plėšikų lindyne, nes čia nebegarbinamas Dievas, o vyksta vien nedorybės. Ši evangelija primena ir mums, kad dažnai ir mes nesuprantame kas iš tiesų mums teikia ramybę ir išganymą, - sekdami kūno, pasaulio ir velnio vilionėmis, mes suteršiame savo vidinę šventovę ir paverčiame ją plėšikų lindyne bei galvijų tvartu.
Tegul niekas nesulaiko mus nuo kasdienės atgailos ir dažnos išpažinties bei šventosios Komunijos, idant nebūtume Viešpaties sielvarto priežastimi.
Viešpaties įstatai teisūs;
džiugina širdį.
Jo įstatymai saldesni už medų
ir korį, nes tavo tarnas jų laikosi.
