Dan 3, 31, 29 ir 35. Visa, ką mums padarei, Viešpatie, padarei tikru teismu, nes mes tau nusidėjome ir nepaklausėme tavo įsakymų. Tačiau pašlovink savo vardą ir pasielk su mumis žiūrėdamas savo gailestingumo gausumo.
Ps 118, 1. Palaiminti nesuteptieji kelyje, kurie vaikščioja Viešpaties įstatyme.
Visų savo vaikų vardu, šio sekmadienio Kolektoje Motina Bažnyčia meldžia, idant Visagalis Dievas jiems suteiktų tai, kas šį gyvenimą žemėje padaro ramų ir malonų, o amžinybę laimingą, - nuodėmių atleidimą. Tik būdami santaikoje su Dievu mes galime Jam ištikimai tarnauti.
Epistolės skaitinyje iš laiško Efezo krikščionims, Pagonių Apaštalas primena, kad nepasiduotume pražūtingai iliuzijai, jog esame savo laiko šeimininkai. Apaštalas moko, kad dienos yra piktos – tai reiškia, laikas nėra mūsų sąjungininkas. Tuščiai praleistos dienos susargdina mūsų sielą ir galiausiai atskiria nuo Dievo malonės jau čia, žemėje. Todėl Išmintingasis Mokytojas liepia prasmingai išnaudoti turimą laiką, skirti jį Dievo garbinimui ir geriems darbams: „Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia. Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios. Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį.“
Šventoji Evangelija pasakoja apie šimtininko sūnaus išgydymą. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Viešpats padaro du stebuklus: išgydo sūnų ir išgydo šimtininko sielą, suteikdamas jam tikėjimo malonę: „Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: „Tavo sūnus gyvas.“ Ir įtikėjo jis pats ir visi jo namai.“
Romėnų karininkas patiki nepažįstamo okupuotos tautos pranašo paliepimu ir yra išgelbėjamas. O mes? Šiomis karo dienomis daugumos iš mūsų širdys ir galvos pripildytos įvairiausios informacijos, baimių ir nerimo. Tačiau kaip niekad šiandien esame kviečiami pasikliauti Jėzaus žodžiu ir Jo artumu.
„Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“, - taip, Viešpatie, esame silpni ir užmaršūs. Mums reikia, kad ir šiomis dienomis leistum regėti savo veikimą, mums reikia, kad ir vėl mus sustiprintum ir padrąsintum pasitikėti vien Tavimi.
Tikėjimas ir klusnumas visada keliauja kartu: jei noriu tikėti, turiu paklusti tikėjimo tiesoms, tačiau tik tikėjimo įkvėptas klusnumas yra tikras ir naudingas.
Visų akys žvelgia į tave su viltimi, Viešpatie,
ir tu duodi jiems peno, kai reikia.
V. Tu atveri savo ranką
ir pasotini visa, kas gyva, palaiminimu.
