Kun. Shane Pezzutti   Publikuota iš: fsspx.lt
Devintinės. Kristaus Kūno šventė

Brangūs tikintieji, praeitą ketvirtadienį šventėme nuostabią Švenčiausiojo Kristaus Kūno šventę. Kaip žinote, ši šventė yra nepaprastai graži, svarbi ir iškilminga. Katalikų Bažnyčia ją įsteigė XIII a. Per visą Bažnyčios istoriją ši iškilminga šventė visada būdavo švenčiama ketvirtadieniais (visuomet ketvirtadienį po Švenčiausiosios Trejybės šventės). Gaila, bet šiandieninėje Bažnyčioje ši šventė yra švenčiama sekmadieniais, o ne ketvirtadieniais. Kodėl ši šventė buvo švenčiama ketvirtadieniais? Nes ketvirtadienį mūsų Viešpats davė mums savo brangiausiąjį Kūną ir Kraują. Didįjį Ketvirtadienį.

Tačiau jeigu jau turime Didžiojo ketvirtadienio šventę, kodėl mums reikia dar vienos Eucharistijai skirtos šventės? Didįjį ketvirtadienį mes labiau apmąstome Kristaus kančią, be to, Didįjį ketvirtadienį švenčiame daug ir kitų dalykų: kunigystės įsteigimą, pirmąsias Mišias, artimo meilę ir t. t. Todėl Bažnyčia nusprendė įvesti šventę, per kurią galėtume švęsti ir garbinti tik Eucharistiją, tik Jėzaus Kūną ir Kraują. Štai kodėl Bažnyčia mums davė Corpus Christi šventę.

O kada tiksliai buvo įsteigta Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventė? Jos atsiradimo istorija yra labai įdomi. XIII a. Belgijoje gyveno viena vienuolė, šv. Julijona. Tais laikais dar nebuvo Kristaus Kūno šventės. Šv. Julijona puoselėjo didelį pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui ir visada labai norėjo Eucharistijai skirtos šventės.

Vieną dieną šv. Julijona turėjo antgamtinę viziją. Ji išvydo labai didelį ir gražų mėnulį danguje. Nors mėnulis švietė labai ryškiai, jame matėsi viena juoda dėmė. Šv. Julijona nepasitikėjo šia vizija ir manė, kad tai tik jos vaizduotės vaisius. Todėl ji pamėgino užmiršti regėjimą ir grįžo prie savo maldų.

Tačiau ši vizija grįžo vėl, ir šv. Julijona ėmė tikėti, kad regėjimas atėjo iš Dievo. Kaip ir dera, ji papasakojo vizijos detales savo vyresniajai. Bet ši negalėjo suprasti vizijos prasmės. Todėl šv. Julijona meldėsi, kad supratų vizijos prasmę.

Šiek tiek vėliau jai pasirodė mūsų Viešpats Jėzus ir pasakė, kad ši mėnulio vizija yra Bažnyčios liturginių metų simbolis. Šviesi mėnulio dalis reiškia liturgines šventes, o juoda dėmė reiškia, kad liturginiams metams trūksta ypatingos šventės. Jėzus paaiškino, kad reikia šventės, skirtos Švenčiausiajam Sakramentui iškilmingai pagarbinti. Todėl Jis skyrė jai užduotį siekti šios šventės įvedimo.

GPM reklamos kampanijos coveris

Taip pat mūsų Viešpats atskleidė jai tris šios šventės įsteigimo priežastis. Pirma, Jėzus norėjo sustiprinti žmonių tikėjimą Švenčiausiuoju Sakramentu, nes žinojo, kad vėliau daug blogų žmonių puls šį sakramentą. Antra, mūsų Viešpats norėjo, kad puoselėdami pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui katalikai įgytų stiprybės siekti doro gyvenimo. Trečia, Jėzus norėjo šią šventę įsteigti tam, kad mes atsilygintume už nuodėmes prieš Švenčiausiąjį Sakramentą.

Bet šv. Julijona buvo labai nuolanki ir bijojo imtis tokios misijos. Be to, ji abejojo, ar tik ši vizija nėra jos vaizduotės vaisius. Todėl ji nusprendė niekam apie ją nepasakoti.

Pagaliau po keleto metų šv. Julijona atskleidė savo viziją vienam kunigui, kuris taip pat jautė didžiulį pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui. Tas kunigas labai apsidžiaugė išgirdęs apie šią viziją ir šventę. Jis papasakojo apie tai kitiems kunigams Belgijoje. Daug kunigų ir netgi vyskupų taip pat panoro tokios šventės. Šv. Julijona pakalbėjo apie tai su vietiniu vyskupu, ir šis davė leidimą švęsti Kristaus Kūno šventę. Kartu su vyskupu buvo toks kunigas Jonas – šis faktas vėliau turės didelės reikšmės šventės istorijai.

Tačiau kaip visada velnias ėmė visaip trukdyti sumanymui. Šv. Julijoną ėmė persekioti kai kurie žmonės ir kunigai, bet ji kovojo, kad Kristaus Kūno šventė nugalėtų. Deja, vyskupas, kuris leido švęsti šią šventę, mirė. Taigi, oficialios šventės vis dar nebuvo. Vis dėlto vėliau vienas kardinolas įsakė visiems kunigams Belgijoje švęsti šią Kristaus Kūno šventę. Jie ją atšventė labai gražiai. Buvo surengtos procesijos, giedamos giesmės, nešamos vėliavos ir t. t. Šv. Julijona labai džiaugėsi šia maža pergale. Tačiau mūsų Viešpats norėjo, kad visa Bažnyčia švęstų tą šventę, o to vis dar nebuvo.

Deja, netrukus šv. Julijona mirė. Tačiau kita vienuolė, jos pažįstama, šv. Ieva, tęsė šv. Julijonos darbą. Ji taip pat labai mylėjo Jėzų švenčiausiame Sakramente. Šv. Ieva atsiminė, kad buvęs vyskupas labai džiaugėsi išgirdęs apie šv. Julijonos viziją ir kad su juo buvo kunigas Jonas. Taip pat ji žinojo, kad kaip tik tas kunigas neseniai tapo popiežiumi Urbonu IV! Ji pagalvojo, kad jis tikrai galėtų įsteigti šią šventę! Taip, tas popiežius pažinojo šv. Julijoną. Todėl šv. Ieva paprašė naujojo vyskupo parašyti popiežiui ir paprašyti jo pagalbos. Naujasis vyskupas parašė popiežiui, bet tuo metu Bažnyčioje buvo daug problemų, ir Popiežius neturėjo laiko.

Vis dėlto Apvaizda padėjo Popiežiui suprasti, kad šios šventės Dievas labai norėjo. Tuo metu pop. Urbonas IV gyveno Italijos mieste Orviete. Netoliese buvo Bolsenos miestelis. Vienas kunigas iš Bohemijos atliko maldinę kelionę į Romą ir pakeliui jam reikėjo pernakvoti tame Bolsenos miestelyje. Tas kunigas buvo pamaldus, bet turėjo kai kurių abejonių dėl Švenčiausiojo Sakramento. Iš ryto jis pradėjo aukoti šventąsias Mišias, bet jų metu atsitiko kai kas ypatinga. Vos tik jam ištarus Perkeitimo žodžius „Tai yra mano Kūnas“, iš konsekruotos Ostijos ėmė lašėti kraujas. Kraujas lašėjo iš Ostijos ant korporalo. Kunigas labai išsigando ir mėgino nuslėpti kraują, bet tikintieji jį pamatė. Jis iš karto iškeliavo į Orvieto miestą, norėdamas papasakoti Popiežiui, kas atsitiko.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Išgirdęs apie stebuklą, popiežius labai nustebo, jis prisiminė šv. Julijonos viziją bei jos prašymą įsteigti ypatingą Kristaus Kūno šventę. Dievo malonė įėjo į jo širdį. Jis nedelsdamas liepė savo teologams ištirti tą stebuklą. Vėliau pop. Urbonas IV įsteigė Kristaus Kūno šventę ir įsakė, kad visa Bažnyčia švęstų šią šventę ketvirtadienį po Trejybės šventės. Tai buvo šv. Julijonos pergalė.

Su šia švente susijęs kitas įdomus faktas. Popiežius norėjo, kad kas nors šiai šventei parašytų ypatingus Mišių tekstus. Reikia suprasti, kad tai labai sunki užduotis: gerai parašyti apie Eucharistiją. Todėl Popiežius paprašė dviejų labai protingų teologų: šv. Bonaventūro ir šv. Tomo, sukurti tekstą, o jis pats pasirinksiąs, kuris tekstas būsiąs naudojamas liturgijoje. Buvo paskelbtas lyg konkursas.

Taigi šventieji sėdo rašyti ir po kiek laiko abu kartu atėjo pas popiežių. Popiežius liepė šv. Tomui pirmam skaityti savo tekstą. Šis atsiklaupė prieš popiežių ir pradėjo skaityti, ką parašęs: „Pange lingua gloriosi...“ – „Apdainuok, liežuvi, garbingojo/Kūno paslaptį/ ir brangiojo kraujo/kurį kaip kainą už pasaulį/ kilniųjų įsčių vaisius/ tautų karalius išliejo.“

Paskui Popiežius liepė skaityti ir šv. Bonaventūrui. Tačiau šis dar nebaigus šv. Tomui suprato, kad šv. Tomo tekstas gražesnis ir geresnis nei jo. Todėl šv. Bonaventūras tyliai suplėšė savo tekstą į mažus skutelius. Kai Popiežius paprašė jo paskaityti savo tekstą, jis atsakė popiežiui, kad to visai nereikia. Jis prisipažino suplėšęs savo tekstą ir visiems pasakė, kad šv. Tomo tekstas yra daug geresnis ir turįs būti naudojamas liturgijoje. Taigi Popiežius įsakė šv. Tomui parašyti visų Kristaus Kūno šventės liturginių giesmių tekstus.

Kreipkimės į Marijos širdį, į šventąjį Juozapą ir į Jėzų šv. Eucharistijoje, prašydami, kad jie sustiprintų mūsų tikėjimą ir mes labiau tikėtume Jėzaus buvimu Švenčiausiame Sakramente. Amen.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    +Plebanus · 22:35 21/06/2022
    ŠV. JONO AUKSABURNIO MALDA

    Dieve, išrišk, dovanok, atleisk man mano nuodėmes, laisva valia
    ar nevalingai padarytas žodžiu, darbu ar mintimis, valingai ar
    nevalingai, sąmoningai ir nesąmoningai, viską man atleisk, nes
    geras ir žmones mylintis esi. Ir Skaisčiausios Tavo Motinos, Tavo
    dvasinių tarnų ir Dangaus Galybių ir visų per visus amžius Tau
    patikusių šventųjų maldų užtarimu leisk man be pasmerkimo
    priimti švenčiausiąjį Tavo Kūną ir Garbingąjį Kraują, sielos ir
    kūno išgydimui bei mano piktų minčių nuskaidrinimui. Nes Tavo
    yra karalystė ir galybė, ir garbė, kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia,
    dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.