Kaip ir Didįjį ketvirtadienį, Devintinių dieną iškilmingai pagerbiame Kristaus Kūną – tik šįsyk jau be besiartinančios Didžiojo penktadienio kančios nuojautos.
Devintinių, arba Kristaus Kūno, šventė (reformuotame liturginiame kalendoriuje vadinama Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilme) minima ketvirtadienį po Švč. Trejybės sekmadienio. Tiesa, Lietuvoje liturginis jos minėjimas pastaruoju metu perkeliamas į sekmadienį, tačiau bažnyčiose, kur Mišios aukojamos pagal tradicines Romos apeigas, ji, kaip ir kitose katalikiškose šalyse, švenčiama ketvirtadienį. Ispanų liaudies posakis skelbia: „trys ketvirtadieniai metuose spindi šviesiau nei saulė: Didysis ketvirtadienis, Kristaus Kūnas ir Dangun Žengimas“.
Devintinių šventės kilmė yra dvejopa. Belgę vienuolę augustinietę šv. Julijoną Monkornijonietę (1193–1258) vieną kartą aplankė vizija. Joje ji pamatė gražų pilną mėnulį, tačiau jame buvo juoda dėmė, kuri reiškė, kad visame Bažnyčios liturginiame kalendoriuje nebuvo jokios džiaugsmingos Eucharistijos garbei skirtos šventės. Jai atkakliai prašant, 1246 metais Lježo vyskupas Robertas Torietis įvedė tokią šventę savo vyskupijoje.
Po 17 metų – 1263-aisiais – Prahos kunigas Petras, piligriminio žygio į Romą metu sustojęs Bolsenoje, šio miestelio Šv. Kristinos bažnyčioje aukojo Mišias. Nors buvo šventas ir maldingas žmogus, jis abejojo tikru Jėzaus buvimu Švenčiausiajame Sakramente. Šioms abejonėms buvo lemta išsisklaidyti, kai Ostija, kurią jis konsekravo per tas Mišias, pradėjo kraujuoti. Kunigas išskubėjo į Orvjetą susitikti su ten rezidavusiu popiežiumi Urbonu IV, su savimi pasiimdamas ir šią Ostiją. Stebuklas buvo pripažintas, o Ostiją iki šiol galima pamatyti Orvjeto katedroje.
Reaguodamas į abu šiuos įvykius, 1264 metais Urbonas IV paskelbė bulę „Transiturus“, kuria jis įtraukė naują šventę į visuotinės Bažnyčios liturginį kalendorių.
Šventės Mišios buvo sudarytos šv. Tomo Akviniečio. Jose atsispindi šventojo dvasia, taip pat šio didingo teologo dogmatinis tikslumas. Jose išgirsime garsiąją jo sekvenciją „Lauda Sion“, o procesijos metu giedamos nuostabiausios Bažnyčios eucharistinės giesmės, taip pat sukurtos šv. Tomo specialiai šiai šventei. Tarp jų – „Sacris solemniis“, „Ave verum corpus“, „Adoro te devote“ ir „Verbum supernum“.
Katalikiškose šalyse eucharistinės procesijos tebėra svarbus ir iškilmingas miestų gyvenimo įvykis. Žmonės, gyvenantys procesijos maršruto kaimynystėje, puošia savo namus gėlėmis, vėliavomis, languose uždega žvakes. Prieš kunigą ar vyskupą, nešantį Švenčiausiąjį Sakramentą, barstomi žiedlapiai.
Iškilmingos procesijos, kurių metu aplankomi keturi lauke papuošti altoriai, padėjo Kristaus Kūno šventei užkariauti tikinčiųjų širdis, nes jiems tai buvo galimybė parodyti ne tik tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje, bet ir savo dėkingumą Dievui už visas geradarybes, kurias jie semia iš šio didingo Slėpinio.
Lietuvoje per Devintines taip pat šventinami iš devynių žolynų ar gėlių supinti vainikai, laiminamos šeimos su vaikais.
Parengta pagal fisheaters.com, wdtprs.com, fsspx.lt ir maldyną „Aukštyn širdis“ (Kaunas: Laetitia, 2008)
