Liturginiai metai

Neišmeskime gauto pakvietimo į Karaliaus puotą, nepraraskime dovanoto vestuvinio drabužio ir su džiaugsmu sėskime prie Viešpaties bičiulių stalo, kad Jis mus pradžiugintų bei pamaitintų.

Prašykime malonės tapti vidiniais žmonėmis, idant pamėgtume dieviškuosius dalykus ir būtume pripildyti Šventosios Dvasios dovanų, nes tas, kuris myli, yra pažinęs Dievą ir eina teisingu keliu.

Tikrasis blogis, kurio reikia vengti – tai nuodėmė, o tikrasis stebuklas, kurio turime kiekvienas trokšti ir siekti – tai nuodėmių atleidimas.

Tikėjimas ir klusnumas visada keliauja kartu: jei noriu tikėti, turiu paklusti tikėjimo tiesoms.

Tuščiai praleistos dienos susargdina mūsų sielą ir galiausiai atskiria nuo Dievo malonės jau čia, žemėje.

Dėl mūsų sielos kovoja demonų būriai, trokšdami mūsų pražūties, todėl yra labai kvaila ir stačiai pražūtinga apsimesti, jog toji kova mūsų neliečia.

Kuomet ciesorius peržengia savo veikimo ribas ir ima reikalauti to, kas priešinga dieviškajam įstatymui, tuomet mes raginami prisiminti, jog „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“.

Kiekvienas geras pilietis stengiasi laikytis savo valstybės įsakymų, tad mes, dangiškosios Tėvynės piliečiai, turime laikytis dieviškųjų nurodymų, kuriuos paliko Jėzus Kristus.

Dievas nesukūrė pasaulio ir žmogaus kančiai ir mirčiai. Tokį pasaulį sukūrėme mes, paklausę ir klausydami Priešo – piktosios dvasios.

Eiliniam šių laikų žmogui tikėjimas ir su juo susiję dalykai atrodo kaip laisvai pasirenkamas priedas, laisvalaikio užsiėmimas – tai, kas nėra ypatingai svarbu, nes tikrovė esanti visai kitokia ir svarbesni yra visai kiti dalykai. Tačiau tai ir yra didžioji apgaulė – viskas yra atvirkščiai.