Liturginiai metai

Geroji Motina Bažnyčia ir prašo, kad Gailestingumo Tėvas, kuris mus surinko į vieną Kristaus šeimą, padėtų mylėti tai ko pats įsako laikytis, bei trokšti to, ką Jis žada, idant šio pasaulio rūpesčiai nenukreiptų mūsų širdžių žvilgsnio nuo amžinųjų džiaugsmų.

Viešpats žino metą ir laiką. Jis veikia net tada, kai to nematome ir nesuprantame.

Mūsų širdis yra toji dirva, kurioje darbuojasi ir Dievas, bet, deja, ir piktasis, sėdamas pagundas, nedorybes, ydas... Ravėkime pirmiausia savo širdžių lysves, išraukime blogio šaknis ir nedorybės piktžoles.

Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų. Tegu jis bėga nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją!“

Minime paskutinį sekmadienį prieš Šeštines, tad išgyvename atsisveikinimo su Viešpačiu nuotaiką, kartu esame drąsinami džiaugtis, nes Viešpats mūsų nepalieka našlaičiais, bet visada yra su mumis savo Bažnyčioje.

Nebijokime, Dievas savo kovų nepralaimi. Išlikime ramūs ir pasitikintys mus vedančia dieviškosios Apvaizdos ranka.

Dažniausia arba turime gerus sumanymus, kuriems įgyvendinti pritrūksta ryžto, arba atliekame gerus darbus, bet ne su teisinga intencija.

Tas, kuris valgo Kristų, dar labiau jo geidžia, nes ši duona gardesnė už visus pasaulio gardumynus ir pažadina mumyse neišsenkantį Dangaus ilgesį.

Tautų Apaštalas mums primena tikėjimo taisyklę: esame mirę nuodėmei ir gyvename Kristui. Būti krikščionimi, - tai būti nauju žmogumi, kuriame viešpatauja malonė, o ne vergystė nuodėmei.

Taip, tikrai nėra išganymo šalia Bažnyčios. Tik mūsų Geroji Maitintoja Motina Bažnyčia mums parodo Viešpatį Kristų kaip kitados Kasparui, Merkeliui ir Baltazarui Jį parodė Motina Mergelė Marija.

Pirmasis Kristaus Kraujo praliejimas jau yra nuoroda į būsimąjį atpirkimą, kuris įvyks ant kryžiaus. O Išganytojo Vardas, apreikštas angelo, reiškia, jog Dievas yra Gelbėtojas.

Po Keturiasdešimties dienų arba šeštą ketvirtadienį (iš čia ir Šeštinių pavadinimas) po Viešpaties Prisikėlimo iškilmių, Bažnyčia apmąsto Jo Įžengimo į Dangų slėpinį – sugrįžimą pas Tėvą.

Šventoji Evangelija skelbia dieviškojo Mokytojo perspėjimus nepasiduoti klaidingiems mokslams ir neklausyti nedorų mokytojų, kurie juoda paverčia į balta, o tyriausius dalykus skelbia kaip abejotinus.

Nesekime kiekviena nauja teologine mada ar pastoraciniu pritaikymu, bet likime ištikimi Tikėjimo kraičiui, – tam, ką Bažnyčia visada ir visur skelbė ir mokė.

Būkime uolūs ir sumanūs Dangaus užkariautojai, nes juk „dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“.

Pirmiausia Viešpats mums primena, kad mūsų galutinis tikslas yra Dangus, dėl kurio verta stengtis.

Mirtis yra mūsų kasdienybės palydovė. Naivu ir pavojinga ignoruoti šį faktą arba nuo jo bėgti.

Krikščionybė vejama iš politinės erdvės, iš mokslo įstaigų, darboviečių, kultūros. Jos vieta yra gete, savotiškame muziejuje, kuris nieko bendro neturi su realiu gyvenimu.

Viešpats nesako, kad fariziejus blogai elgėsi jog pasninkavo ir atidavė dešimtinę – visa tai geri darbai. Tačiau savęs išaukštinimas ir kito nužeminimas – štai, kur tie spąstai.

Šventoji Evangelija pasakoja palyginimą apie fariziejaus ir muitininko maldą.