DIEVO BUVIMAS – Padėk man, Viešpatie, nepasitenkinti vien žodžiais, bet duoti šventumo vaisius.
APMĄSTYMAS
1. Tiek šiandienos Laiškas (Rom 6, 19–23), tiek Evangelija (Mt 7, 15–21) kalba apie tikruosius krikščioniško gyvenimo vaisius ir kviečia mus paklausti savęs, kokius vaisius esame iki šiol užauginę. „Kai buvote nuodėmės tarnai“, – sako šv. Paulius, – „nešėte mirties vaisius, bet dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, nešate vaisių, vedančių į šventumą.“ Mūsų šventumas turėtų būti mūsų krikščioniško gyvenimo vaisius, ir šiuo atžvilgiu turime turime padaryti sąžinės apyskaitą. Kokią pažangą darome dorybės srityje? Ar esame ištikimi savo geriems pasiryžimams?
Kiekvienas krikščionis gali laikyti save medžiu Viešpaties vynuogyne; dieviškasis sodininkas, pats Jėzus, jį pasodino geroje, derlingoje ir vaisingoje žemėje – Bažnyčios sode, kur jį laisto gyvasis malonės vanduo. Jis jam skyrė švelniausią rūpestį, išbandymais nupjaudamas nereikalingas šakas, savo Kančia ir mirtimi išgydydamas jo ligas, o jo šaknis laistydamas savo brangiu Krauju. Jis taip gerai juo rūpinosi, kad gali pasakyti: „Ką dar turėčiau padaryti savo vynuogynui, ko dar nepadariau?“ (Iz 5, 4). Po visos šios rūpestingos priežiūros vieną dieną Jėzus ateina pažiūrėti, kokius vaisius duoda šis medis, ir pagal jo vaisius jį vertina, nes „geras medis negali duoti blogų vaisių, nei blogas medis negali duoti gerų vaisių“. “ Prieš Atpirkimą žmonija buvo tarsi laukinis medis, galėjęs duoti tik mirties vaisius; tačiau Atpirkimo dėka mes buvome įskiepyti į Kristų, o Kristus, kuris mus maitina Savo paties Krauju, turi visą teisę rasti mumyse šventumo ir amžinojo gyvenimo vaisius. Štai kodėl žodžių, atodūsių ir net tikėjimo nepakanka, nes „tikėjimas... jei neturi darbų, pats savyje yra miręs” (Jok 2, 17). Būtini tiek darbai, tiek Dievo valios vykdymas, nes „ne kiekvienas, kuris man sako: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.”
2. Šios dienos Evangelijoje Jėzus atkreipia mūsų dėmesį į „netikrus pranašus“, kurie pasirodo „avies kailyje, bet viduje yra plėšrūs vilkai“. Yra daug tokių, kurie tvirtina esą dvasinių ar moralinių klausimų mokytojai, tačiau jie yra netikri mokytojai, nes jų darbai neatitinka jų žodžių. Iš tiesų, gražiai kalbėti lengva, bet gerai gyventi – nelengva. Kartais mums siūlomos klaidingos doktrinos, nors iš pradžių jos gali neatrodyti klaidingos, nes yra panašios į tiesą. Taigi bet kuri doktrina, kuri evangelinio principo vardu prieštarauja kitoms doktrinoms, yra klaidinga: pavyzdžiui, ta, kuri iš gailesčio atskiriems asmenims kenkia bendram gėriui, arba ta, kuri meilės vardu pateisina neteisingumą ar veda prie nepaklusnumo teisėtiems vyresniesiems. Lygiai taip pat klaidinga yra bet kuri doktrina, kuri skatina mus atsipalaiduoti, trikdo taiką ir harmoniją, arba, prisidengdama didesnio gėrio pretekstu, sukelia nesutarimus tarp viršininkų ir pavaldinių, arba nepaklūsta autoriteto balsui. Jėzus nori, kad būtume „paprasti kaip balandžiai“, vengiantys kritikos ir griežtų nuosprendžių savo artimui, tačiau Jis taip pat nori, kad būtume „išmintingi kaip žalčiai“ (Mt 10, 16), kad nesileistume apgaunami klaidingais gėrio pavidalais, kurie slepia pavojingus spąstus.
Be to, ne visiems duota būti mokytojais, nei to iš visų tikimasi. Tačiau iš kiekvieno – išsilavinusio ir neišsilavinusio, mokytojo ir mokinio – mūsų Viešpats reikalauja gyventi konkretų krikščionišką gyvenimą. Kokia nauda mums būtų iš gilios, kilnios doktrinos, jei tuo pačiu metu pagal ją negyventume? Prieš pradėdami mokyti kitus, turime stengtis mokyti save pačius, įsipareigodami laikytis visų Evangelijos mokymų, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, „kuris pradėjo veikti ir mokyti“ (Apd 1, 1). Tikrasis vaisius, įrodantis mūsų doktrinos ir gyvenimo vertę, visada yra tas, kurį nurodė Jėzus: Jo valios vykdymas. Šis vykdymas reiškia visišką Dievo ir Bažnyčios įstatymų laikymąsi, ištikimą paklusnumą mūsų teisėtiems vyresniesiems, pareigų vykdymą – ir visa tai bet kokiomis aplinkybėmis, net aukojant savo pačių idėjas ir valią.
POKALBIS
„O amžinasis Dieve, kai žmogus buvo tik mirties medis, Tu jį pavertei gyvybės medžiu, įskiepydamas į jį save! Vis dėlto daugelis žmonių duoda tik mirties vaisius dėl savo nuodėmių ir atsisakymo būti įskiepijamiems į Tave, o amžinasis gyvenime. Daugelis lieka savo nuodėmių mirtyje ir neateina prie šaltinio, iš kurio teka Kristaus Kraujas, kad palaistytų jų medį... ir iš to matome, kad Tu mus sukūrei be mūsų pagalbos, bet be jos mūsų neišgelbėsi.
„Kokį didingumą, o Dieve, gauna siela, kuri buvo įskiepyta į Tave, ir kokius nuostabius vaisius ji duoda! Kaip šis medis duoda tokius vaisius, jei pats savaime yra nevaisingas ir negyvas? Jis duoda juos Tavyje, o Kristau, nes jei Tu nebūtum įskiepytas į jį, jis savo jėgomis negalėtų duoti jokių vaisių, nes jis yra niekas.
„O amžinoji tiesa, neįkainojama meile! Tu, Kristau, mums davei ugnies, meilės, šviesos ir greito paklusnumo vaisius, dėl kurių Tu kaip Įsimylėjėlis nuskubėjai į gėdingą mirtį ant Kryžiaus; Tu mums davei šiuos vaisius, įskiepydamas savo dieviškumą į mūsų žmogiškumą. Taigi siela, kuri buvo įskiepyta į Tave, rūpinasi tik Tavo garbe ir sielų išgelbėjimu: ji tampa ištikima, apdairi ir kantri. Gėdykis, mano siela, kad dėl savo nuodėmių atimi iš savęs tiek daug gėrio! Gėris, kurį darau, Tau, o Dieve, yra bevertis, o blogis, kuriuo esu kaltas, negali Tau pakenkti, bet Tau patinka, kai Tavo tvarinys duoda gyvenimo vaisius, nes jis iš jų gaus begalinį gėrį ir pasieks tikslą, kuriam Tu jį sukūrei.
„O Dieve, Tavo didinga, amžina valia trokšta tik mūsų pašventinimo; todėl siela, trokštanti pašventinti save, nusivelka savo valią ir apsivelka Tavo valia. O mano saldi Meile, manau, kad tai yra tikrasis ženklas tų, kurie buvo įskiepyti į Tave; jie vykdo Tavo valią pagal Tavo norą, o ne pagal savo, kad apsivilktų Tavo valia“ (plg. Šv. Kotryna Sienietė).
