Ps 32, 5–6. Viešpaties gailestingumo pilna yra žemė, aleliuja; Dievo žodžiu yra įtvirtinti dangūs, aleliuja, aleliuja.
Ps 32, 1. Teisieji, džiūgaukite Viešpatyje; doriesiems dera šlovinti.
(Introitas)
II sekmadienis po Velykų yra skirtas Kristui kaip Gerajam Ganytojui, kuris už avis paguldė savo gyvybę, o savo Prisikėlimu veda jas į Dangiškąsias Ganyklas. Šis sekmadienis skirtas taip pat maldai už mūsų ganytojus, kad jie kuo geriau ir kuo aiškiau atspindėtų Kristų Gerąjį Ganytoją. Melskime taip pat naujų pašaukimų į kunigystę, per kurią Viešpats atnaujintų savo Bažnyčią.
Kolektoje Motina Bažnyčia prisimena, kad Jos Ganytojo ir Vado nusižeminimas ir kančia suteikė pasauliui naują gyvenimą ir kartu meldžia, kad Josios vaikai, išvaduoti nuo amžinosios mirties, saugiai pasiektų džiaugsmingą amžinybę. Ir mes prašykime, kad Viešpats mus apsaugotų nuo visų nuodėmių motinos – puikybės, kuri mus atitolina nuo Dievo ir padaro artimus piktajai dvasiai.
Epistolės skaitinyje apaštalas Petras mums primena, kad Kristus mus išgelbėjo savo mirtimi ir išgydė savo Žaizdomis, todėl ir mes turime sekti Jo pavyzdžiu – eiti nuolankumo ir kantrumo keliu: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos. Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui.“ Visas mūsų gyvenimas žemėje yra imitatio Christi – Kristaus sekimas (arba pažodžiui pamėgdžiojimas), jo veiksmų, Jo nusistatymo atkartojimas savo gyvenimu.
Šventoji Evangelija mums pristato Kristų, Gerąjį Ganytoją, kuris tikrai rūpinasi savo avimis ir atiduoda už jas savo gyvybę. Tokios širdies nuostatos prašykime šiandien ir esamiems bei būsimiems Ganytojams, kad jie būtų ganytojai, bet ne samdiniai: „Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.“ (Jn 10, 12-13)
Kaip ir tada, taip ir dabar yra daugybė vilkų, kurie ateina prisidengę iš pažiūros naudingais ir gerais pasiūlymais, yra kupini nuoširdžiausio rūpesčio bei gilaus gailestingumo, tačiau jų tikrasis tikslas išlieka tas pats: sunaikinti ir pražudyti. Kaip dažnai atsitinka ir taip, kad patys ganytojai yra tapę vilkais, vietoj sveiko maisto duodantys savo avims pražūtingų nuodų.
Tačiau nepaisant visokių blogybių, kurių visada bus, nes šis pasaulis yra kovos laukas, galime matyti, kaip vis iš naujo pildosi Viešpaties pažadas, duotas pranašui Jeremijui: „Duosiu jums ganytojų pagal savo širdį, – jie ganys jus išmintingai ir protingai.“ (Jer 3, 15)
Nepamirškime, kad esame atsakingi už savo ganytojus, turime nuolat už juos melstis ir prašyti, kad Gerasis Ganytojas juos saugotų ir mokytų būti ganytojais pagal Jo Širdį. Kadangi vis labiau mažėja besimeldžiančių tikinčiųjų, o tuo labiau besimeldžiančių ir besiaukojančių už dvasininkus, tad nenuostabu, kad Bažnyčioje tęsiasi pašaukimų krizė ir sumaišties metas. Mūsų šeimos, mūsų bendruomenės bei parapijos turi tapti tais derlingais sodais, kuriuose Viešpats augintų naujus, šventus pašaukimus į dvasinį luomą.
Prašykime, kad visi – ganytojai ir ganomieji, klausytų tik vieno balso, mūsų tikrojo ir vienintelio Ganytojo Viešpaties Jėzaus Kristaus.
Aš esu gerasis ganytojas, aleliuja,
ir pažįstu savąsias avis,
ir pažįsta mane manosios, aleliuja, aleliuja.
(Komunijos antifona)
