Stojimas Dievo akivaizdon – Duok man, Viešpatie, nusižeminimą, kupiną meilės; tegul nusižeminimas saugo manyje meilę, o meilė tegul auga pagal Tavo valios mąstą.
Apmąstymas
1. Šios dienos Mišių tekstuose liturgija nubrėžia pagrindinius krikščioniškos sielos bruožus. Pirmiausia šv. Paulius laiške (1 Kor 12, 2–11) mums parodo Šventosios Dvasios gaivinamą sielą, kurioje Ji išlieja savo dovanas. Apaštalas mini charizmines dovanas, tai yra ypatingas malones – tokias kaip kalbų, pažinimo, stebuklų dovanos, kurias Šventoji Dvasia labai dosniai suteikė pirmykštei Bažnyčiai. Nors šios dovanos labai brangios, jos yra menkesnės už pašvenčiamąją malonę ir meilę, kurios vienintelės suteikia sielai antgamtinį gyvenimą. Charizminės dovanos gali lydėti pašvenčiamąją malonę arba ne, tačiau jos tuo nei padidina, nei sumažina pašvenčiamosios malonės stiprumą. Šv. Tomas pažymi, kad, nors malonė ir meilė pašventina nuosavą sielą ir suvienija ją su Dievu, šios stebuklingos dovanos, priešingai, yra skirtos kitų sielų gėriui ir gali egzistuoti netgi tame, kuris nėra malonės būsenoje. O šv. Paulius – tą patį laišką, iš kurio paimta šiandienos Mišių ištrauka – išvardijęs visas šias nepaprastas dovanas, užbaigia savo garsiuoju posakiu: „...be meilės visa tai yra niekas.“ Meilė visada yra „centrinė“ dorybė, esminis krikščioniškos sielos bruožas, taip pat didžiausia dovana, kurią Šventoji Dvasia gali mums suteikti. Jei dieviškasis Parakletas negaivintų mūsų sielos meile ir malone, nė vienas, net ir pats dorybingiausias žmogus negalėtų atlikti nė menkiausio veiksmo, turinčio antgamtinę vertę. „Nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“, – sako apaštalas. Kaip medis negali duoti vaisių, jei neturi gyvybę teikiančios sulos, taip ir siela, kurios negaivina Šventoji Dvasia, negali atlikti veiksmų, turinčių antgamtinę vertę. Dar kartą atkreipkite dėmesį į didžiulę malonės ir meilės svarbą; net mažiausias jų laipsnis yra vertingesnis už visas nepaprastas dovanas, kurios, nors ir gali nuteikti sielas daryti gera, negali nei įlieti, nei padidinti dieviškojo gyvenimo mumyse.
2. Evangelija (Lk 18, 9–14) mums atskleidžia dar vieną esminį krikščioniškos sielos bruožą: nuolankumą. Tiesa, meilė yra už jį aukštesnė, nes ji suteikia mums dieviškąjį gyvenimą; tačiau nusižeminimas yra labai svarbus, nes tai dorybė, kuri paruošia dirvą malonei ir meilei. Jėzus pateikia mums ryškų ir konkretų šios tiesos pavyzdį šiandienos palyginime apie fariziejų ir muitininką. Evangelija aiškiai mums sako, kad Jėzus kalbėjo tiems, kurie „pasitikėjo savimi kaip teisiais ir niekino kitus“. Fariziejus yra šios grupės prototipas, tobulas jos atstovas. Pažvelkite į jį! Kaip jis įsitikinęs savo teisumu, kaip išpuikęs dėl savo nuopelnų: „Aš nesu nei vagis, nei svetimautojas, pasninkauju ir moku dešimtinę. Ko dar galima būtų tikėtis?“ Tačiau šis išdidus žmogus nemato, kad jam trūksta visų svarbiausio dalyko – meilės, ir taip labai, kad jis piktinasi kitais, juos kaltina ir smerkia: „Aš nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas.“ Neturėdamas meilės artimui, jis negali turėti meilės Dievui. Iš tiesų, nuėjęs į šventyklą melstis, jis nesugeba atlikti nė menkiausio meilės ar garbinimo veiksmo, o vietoj to, kad šlovintų Dievą už Jo palaiminimus, jis tik giria save patį. Šis žmogus iš tikrųjų negali melstis, nes neturi meilės, o jos negali turėti, nes yra pilnas išdidumo. „Dievas priešinasi išdidiesiems, o nuolankiesiems suteikia malonę“ (Jok 4, 6). Todėl fariziejus grįžta namo pasmerktas – ne tiek Dievo, kuris visada mielai rodo gailestingumą, kiek savo paties išdidumo, kuris trukdo gailestingumo veikimui jame.
Muitininko požiūris visiškai kitoks. Jis yra vargšas žmogus, žinantis, kad nusidėjo, ir suprantantis savo moralinį sugedimą. Jis taip pat neturi meilės artimui, nes jai trukdo nuodėmė, tačiau jis yra nuolankus, labai nuolankus, ir pasitiki Dievo gailestingumu. „O Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ Ir Dievas, kuris mielai pasilenkia prie nuolankiųjų, tą pačią akimirką jį išteisina; jo nuolankumas pritraukė jam Aukščiausiojo malonę. Šv. Augustinas yra pasakęs: „Dievas labiau vertina nuolankumą blogai atliktuose darbuose nei pasididžiavimą atliktuose gerai!“ Mes esame išteisinti ne savo dorybėmis ir gerais darbais, bet malone ir meile, kurias Šventoji Dvasia išlieja mūsų širdyse, „kaip Ji nori“, bet visada proporcingai mūsų nuolankumui.
Pokalbis
„O gerasis Jėzau, kiek kartų po karčių ašarų, raudų ir neapsakomų dejonių Tu išgydei mano sąžinės žaizdas savo gailestingumo patepimu ir savo džiaugsmo aliejumi! Kiek kartų, pradėjęs melstis be vilties, vėl atradau džiaugsmą dėl atleidimo vilties! Tie, kurie tai patyrė, žino, kad Tu esi tikrasis gydytojas, kuris gydo atgailaujančias širdis ir rūpestingai slaugo jų žaizdas. Tegul tie, kurie dar neturėjo šios patirties, bent jau tiki Tavo žodžiais: „Viešpaties Dvasia patepė mane; Jis pasiuntė mane pamokslauti vargdieniams, gydyti tų, kurie yra sugrudusios širdies.“ Jei jie vis dar abejoja, tegul priartėja prie Tavęs ir mokosi, ir jie supras, ką reiškia Tavo žodžiai: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos.“
„O Viešpatie, Tu sakei: ‚Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu.‘ Bet kokiu keliu man eiti, kad Tave pasiekčiau? Nuolankumo keliu, nes tik tada Tu mane paguosi. Bet kokią paguodą Tu pažadi nuolankiesiems? Meilę. Iš tiesų, siela gaus meilės tiek, kiek ji bus nuolanki. O koks saldus, skanus maistas yra meilė! Ji mus palaiko, kai esame pavargę, stiprina, kai esame silpni, ir guodžia, kai esame liūdni. O Viešpatie, duok man šią meilę, kuri Tavo jungą padaro saldų, o Tavo naštą – lengvą“ (šv. Bernardas).
