Dievo artumas – O mano Dieve, suteik, kad labiausiai trokščiau ir siekčiau meilės tobulumo.
Apmąstymas
1. Šio sekmadienio Laiškas (Kol 3, 12-17) primena mums pagrindinę krikščionio pareigą – meilę. Visos dvasinio gyvenimo programos ir pasiryžimai mažai verti, jei jų neskatina meilė ir jie nėra nukreipti į meilės tobulumą. Atsiskyrimas nuo pasaulio, savęs apmarinimas, nuolankumas ir visos kitos dorybės mažai ko vertos, jei nekreipia širdies į platesnę, pilnesnę ir plačiau skleidžiamą meilę. „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“, – ragina šv. Paulius. Kalbama ne tik apie meilę Dievui, bet ir apie meilę artimui. Būtent šiuo požiūriu Apaštalas šiandienos Laiške kalba apie meilę ir atidžiai nurodo, kad visus santykius su artimu turi įkvėpti meilė: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą.“
Broliška meilė – Dievo išrinktųjų žymė. Jei šios skiriamosios žymės neturime, Jėzus nepripažįsta mūsų savo mokiniais, dangiškasis Tėvas nemyli mūsų kaip savo vaikų ir neįves mūsų į savo karalystę. Dvasinis gyvenimas reikalauja tiek daug priemonių ir tiek daug dorybių, kad reikia saugotis, jog nepasiklystume smulkmenose ir nepamirštume meilės, kuri turi būti viso ko pagrindas ir tikslas. Kokia nauda iš dvasinio gyvenimo, pasiaukojimo Dievui ar net vienuolinių įžadų, jei jie nepadeda sielai siekti meilės tobulumo? Pamąstykime apie tobulą meilę, kurios Apaštalas prašo iš mūsų artimo atžvilgiu: gailestingumą, atjautą, savitarpio atleidimą ir tokią meilę, kuri nepalieka vietos skirtumams ir nesantaikai, nugali ginčus ir pamiršta įžeidimus. Tai ilgai kenčianti meilė, kuri aukojasi ir įveikia visus sunkumus, kad gyventų darnoje su visais, nes visi sudarome „vieną kūną“ Kristuje, nes esame to paties dangiškojo Tėvo vaikai. Tokia broliška meilė yra patikimiausia garantija, kad dvasinis gyvenimas žengia šventumo link.
2. Laiškas pateikė mums krikščioniško gyvenimo idealą – meilės idealą, kuris turi vienyti visus tikinčiuosius širdies vienybe. Evangelija (Mt 13, 24-30) rodo praktinį būdą šiuo idealu gyventi. Dangaus karalystė prilyginama žmogui, „kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.“ Dievas dosniai pasėjo gerą sėklą savo dirvoje – pasaulyje. Pasėjo malonę ir meilę, troškimą visiškai save paaukoti, apaštalinio, vienuolinio, šventojo gyvenimo idealus. Tačiau visame šiame gėryje ateina priešas ir sėja blogį. Kodėl Dievas tai leidžia? Kad išsijotų savo tarnus, kaip mes sijojame grūdus, ir juos išbandytų. Kartais mes papiktinami, matydami, kaip blogis skverbiasi net į geriausias vietas, kaip net tarp Dievo bičiulių, tarp tų, kurie turėtų būti kitiems pavyzdžiu, atsiranda nevertai besielgiančių. Tada mus pagauna uolumas, kaip palyginimo tarnus. Norime pataisyti šią blogybę ir išrauti rauges. „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime.“ Tačiau Dievas atsako: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių.“
Raugių pasigailima ne todėl, kad jos geros, o kad būtų išgelbėti kviečiai. Taip ir Dievas gailisi nedorėlių ir jų nesunaikina – dėl išrinktųjų. Kai Dievas prašo mus kantriai ištverti tam tikras aplinkybes, tokias pat neišvengiamas, kaip ir apgailėtinas, Jis prašo vieno didžiausių meilės, atjautos ir gailestingumo pratimų. Jis nesako mums bičiuliautis su blogiu, sudaryti sąjungą su raugėmis, bet sako ištverti jį ta pačia kantrybe, kuria Jis pats jį ištvėrė. Argi tarp apaštalų nebuvo išdaviko? Vis dėlto Jėzus norėjo turėti jį tarp savo artimųjų – ir kokia meile su juo elgėsi! Iš tiesų viena didžiausių galimybių praktikuoti meilę mums suteikiama per tuos, kurie savo piktu elgesiu duoda tiek progų jiems atleisti, atsilyginti geru už blogą ir iš meilės Dievui kęsti neteisybę.
Be to, turime pamąstyti, kad nors raugės negali virsti kviečiais, nedorėlis visada gali atsiversti ir tapti geras. Argi neatsivertė Magdalietė, gerasis plėšikas ir išsigynęs Jėzaus Petras? Tai viena stipriausių paskatų daryti gera visiems. Kai mūsų meilė tobula, galime gyventi tarp nedorėlių nebūdami šiurkštūs ir nesiginčydami, galime būti jų neveikiami, o veikiau daryti jiems gera.
Pokalbis
O kilniausias, gražiausias, nekalčiausias Viešpatie Jėzau, Tu pamilai mane, niekingą, bjaurią, nuodėmės subjaurotą būtybę. Išmokyk mane sekti Tavo didžiąja meile, kad artimą mylėčiau nuoširdžia, broliška meile, kad ir koks netobulas bei nusidėjęs jis būtų. Išmokyk mane mylėti visus žmones iš meilės Tau, ir tada niekada nepritrūksiu priežasčių gerumui, net jei turėčiau reikalų su šiurkščiais, nemandagiais ir ydų pilnais žmonėmis. Tik laikydamas įsmeigęs akis į Tave, mano Dieve, kuris esi begalinė meilė, galėsiu įveikti visus nemalonumus ir sunkumus, sutinkamus bendraujant su artimu. O Jėzau, kuris, tapdamas žmogumi ir apsivilkdamas mano silpną prigimtį, perėmei mano vargą, išmokyk mane prisitaikyti prie artimo ir kantriai pakęsti jo trūkumus. Padėk man iš visų jėgų taisyti savo trūkumus ir pašalinti iš savo elgesio viską, kas galėtų nepatikti kitiems (pal. Jonas Jėzaus Marija).
Žiūrėk, Viešpatie, kiek dar esu nutolęs nuo tikros meilės ir nuolankumo! Tu man rodai, kad nėra nieko ypatingo gyventi taikoje su maloniais, gerais žmonėmis – nieko nėra natūraliau. Visi mylime taiką ir teikiame pirmenybę tiems, kurie ją taip pat myli. Bet reikia didelės dorybės gyventi taikoje su užsispyrusiais, iškrypusiais, nepaklusniais žmonėmis, kurių mintys nepanašios į mūsų. Maldauju Tave, Viešpatie, suteik man tą malonę, be kurios niekada nebūsiu taikoje su artimu, o visada skubėsiu įsižeisti. Daug geriau būtų man taisyti savo trūkumus, o ne kritikuoti kitų poelgius! Jei tikiuosi, kad kiti kęs mano ydas, taip pat turiu kęsti ir jų (plg. Kristaus sekimas, II, 3, 2).
