Dievo artumas – Teateinie, Viešpatie, Tavo karalystė visame pasaulyje ir mano širdyje.
Apmąstymas
1. Garstyčios grūdelio palyginimas kyla iš šiandienos Mišių teksto. Jis trumpas, bet kupinas prasmės: „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“ (Evangelija: Mt 13, 31-35). Nieko nebuvo mažesnio ar nuolankesnio savo pradžioje nei „dangaus karalystė“ – Bažnyčia: Jėzus, jos Galva ir Steigėjas, gimė tvarte. Didžiąją trisdešimties metų dalį dirbo dailidės dirbtuvėje ir tik trejus metus skelbė savo misiją vargingai tautai, mokydamas tokio paprasto mokymo, kad jį galėjo suprasti visi, net neraštingi. Kai Jėzus paliko žemę, Bažnyčią sudarė nereikšminga dvylikos vyrų grupė, susibūrusi aplink nuolankią moterį Mariją. Tačiau šis pirmasis branduolys turėjo tokį galingą gyvybingumą, kad per kelerius metus išplito po visas didžiosios Romos imperijos šalis. Bažnyčia, išaugusi iš visai mažos sėklos, pasėtos Mergelės Motinos ir vargingų žvejų širdyse, per amžius pamažu tapo milžinišku medžiu, kurio šakos driekiasi į visus pasaulio kraštus, o kiekvienos kalbos ir tautos žmonės slepiasi jo pavėsyje.
Bažnyčia yra ne šiaip žmonių bendruomenė, o žmonių, kurių Galva yra Jėzus, Dievo Sūnus. Bažnyčia yra visas Kristus, tai yra Jėzus ir tikintieji, įsijungę į Jį ir sudarantys su Juo vieną Kūną. Bažnyčia yra Mistinis Kristaus Kūnas, kurio nariu yra kiekvienas pakrikštytasis. Mylėti Bažnyčią – tai mylėti Jėzų. Dirbti Bažnyčios plėtrai – tai dirbti Mistinio Kristaus Kūno augimui, kad Jo narių skaičius būtų užpildytas ir kiekvienas prisidėtų prie visumos spindesio. Visa tai apibendrinta ir prašoma iš Tėvo trumpame šauksme: „Adveniat regnum tuum“ („teateinie tavo karalystė“, Mt 6, 10). Gal mažai ką galime padaryti Bažnyčios plėtrai. Padarykime bent tai, ką galime. Duokime savo menką darbą, kaip tikrą garstyčios grūdelį, šiam nuostabiam medžiui augti, kurio pavėsyje visi žmonės pašaukti rasti išganymą ir poilsį.
2. Garstyčios grūdelio palyginimas verčia mus svarstyti ne tik Dievo karalystės plitimą pasaulyje, bet ir jos augimą mūsų širdyse. Argi Jėzus nėra pasakęs: „Dievo karalystė yra jumyse“ (Lk 17, 21; vertimas pagal Vulgatą)? Taip, ir mumyse ši nuostabi karalystė prasidėjo kaip mažytė sėkla, malonės sėkla: pašvenčiamoji malonė, kurią Dievas paslaptingu, paslėptu būdu pasėjo mumyse Krikšto metu, ir veikiančioji gerų įkvėpimų malonė, ir dieviškasis žodis – „semen est verbum Dei“ („sėkla yra Dievo žodis“, Lk 8, 11) – kurį dangiškasis Sėjėjas Jėzus gausiai pabėrė mūsų sielose. Ši mažytė sėkla pamažu sudygo, leido vis gilesnes šaknis, pamažu augo, skverbdamasi į visą mūsų dvasią, kol visiškai užvaldė mus Dievui, kol pajutome poreikį sakyti: Viešpatie, visa, ką turiu, visa, kas esu, yra Tavo. Visą save atiduodu Tau. Noriu būti Tavo karalyste. Būti visiškai Dievo karalyste, kad Jis būtų vienintelis širdies Valdovas ir Viešpats, kad joje nebūtų nieko, kas nepriklauso Jam ar nėra pavaldu Jo valdžiai – štai Dievą tobula meile mylinčios sielos idealas.
Bet kaip galime pasiekti pilną šios Dievo karalystės mumyse brandą? Atsako antrasis palyginimas, kurį skaitome šiandienos Evangelijoje: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo.“ Štai dar vienas labai gražus vaizdas darbo, kurį malonė turi atlikti mūsų sielose: malonė mumyse įdėta kaip raugas, kuris pamažu turi didėti, kol persmelks visą mūsų esybę ir ją visiškai sudievins. Malonė, dieviškasis raugas, duota tam, kad apvalytų, pakylėtų ir pašventintų visą mūsų esybę su visomis jos galiomis ir gebėjimais. Tik kai šis darbas bus baigtas, visiškai būsime Dievo karalyste.
Pamąstykime dar apie didįjį mūsų atsiliepimo į malonę klausimą. Ši dieviškoji sėkla, šis antgamtinis raugas yra mumyse. Kas gali sutrukdyti jai tapti milžinišku medžiu, galinčiu priglausti kitas sielas? Kas gali sutrukdyti raugui užraugti visą tešlą, jei pašalinsime visas kliūtis jos augimui, jei atsiliepsime į visus jos paskatinimus ir reikalavimus? „Adveniat regnum tuum!“ Taip, melskimės, kad Dievo karalystė visiškai ateitų į mūsų širdis.
Pokalbis
O Viešpatie, mano Dieve, kuris sukūrei mane pagal savo paveikslą ir panašumą, suteik man šią malonę, kurią parodei esant tokią didelę ir būtiną išganymui, kad įveikčiau pačią savo piktą prigimtį, traukiančią mane į nuodėmę ir pražūtį. Nes savo kūne jaučiu nuodėmės įstatymą, prieštaraujantį mano proto įstatymui ir daugeliu atžvilgių vedantį mane į nelaisvę, kad tarnaučiau jausmingumui. Negaliu atsispirti aistroms, jei man nepadeda mano širdyje karštai įlieta Tavo švenčiausioji malonė…
„O Viešpatie, be malonės aš nieko negaliu, bet jos stiprybe galiu viską Tavyje. O tikroji dangiškoji malone, be kurios mūsų nuopelnai niekis ir jokios prigimties dovanos nevertos pagyrimo! O palaimingiausioji malone, kuri vargšus dvasia darai turtingus dorybėmis, o turtingąjį daugeliu gėrybių darai nuolankios širdies, ateik, nuženk ant manęs, greitai pripildyk mane savo paguodos, kad mano siela nenualptų nuo nuovargio ir proto sausumo. Leisk man rasti malonę Tavo akyse, maldauju, Viešpatie, nes Tavo malonės man pakaktų, nors negaučiau nė vieno dalyko, kurių geidžia prigimtis. Jei esu gundomas ir kamuojamas daugelio vargų, nebijosiu jokių blogybių, kol su manimi bus Tavo malonė. Ji yra mano stiprybė. Ji teikia man patarimą ir pagalbą. Ji galingesnė už visus mano priešus ir išmintingesnė už visus išminčius. Tegul Tavo malonė eina pirma manęs ir seka paskui mane, o Viešpatie, ir padaro mane visada vykdančiu gerus darbus, per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų“ (Kristaus sekimas, III, 55).
