Dievo akivaizda – Mokyk mane, Viešpatie, būti ištikimu ir išmintingu Tavo turtų tvarkytoju.
APMĄSTYMAS
1. Šiandien, kaip ir praeitą sekmadienį, šv. Paulius Mišių epistolėje (Rom 8, 12–17) lygina du gyvenimus, kurie visada kovoja mūsų viduje: senojo žmogaus gyvenimą, kuris yra nuodėmės ir aistrų vergas, iš kurio kyla mirties vaisiai, ir naujojo žmogaus gyvenimą, kuris yra Dievo tarnas, arba, geriau sakant, Dievo vaikas, duodantis gyvenimo vaisius. „Jei gyvensite pagal kūną, mirsite, bet jei Dvasia numarinate kūno darbus, gyvensite.“ Krikštas mus atgimdė dvasiniam gyvenimui, tačiau jis nesunaikino mumyse kūniškojo gyvenimo; naujasis žmogus privalo nuolat kovoti su senuoju žmogumi, dvasinis turi kovoti su kūniškuoju. Krikšto malonė neatleidžia mūsų nuo šios kovos, bet suteikia mums jėgų ją ištverti. Turime būti visiškai tuo įsitikinę, taip, kad nebūtume apgauti ar sutrikę, jei po daugelio metų dvasinio gyvenimo mumyse vėl atgimtų tam tikros aistros, kurias, kaip manėme, buvome amžinai nugalėję. Tokia yra mūsų žemiškoji padėtis: „Žmogaus gyvenimas žemėje yra karinė tarnyba“ (Job 7, 1), ir taip labai, kad Jėzus pasakė: „Dangaus karalystė jėga puolama“ (Mt 11, 12). Tačiau ši nuolatinė kova neturėtų mūsų gąsdinti – juk malonė padarė mus Dievo vaikais, ir kaip tokie turime visą teisę pasikliauti Jo tėviška pagalba. „Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte“, – sako šv. Paulius, – „bet gavote įsūnystės dvasią, kuria šaukiame: ‚Aba, Tėve!‘“ Kad sustiprintų mūsų tikėjimą šia didžiąja tiesa, jis priduria: „Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.“ Tarsi apaštalas norėtų mums pasakyti: „Ne aš jums tai sakau, bet Šventoji Dvasia, kuri tai sako ir liudija apie tai jūsų viduje.“ Šventoji Dvasia yra mumyse; mumyse Ji maldauja dangiškąjį Tėvą, mumyse Ji žadina pasitikėjimą ir užtikrintumą. „Jūs nesate vergai“, – sako Ji mums, – „bet vaikai; ko gi bijote?“ Tai yra mūsų didžiausias turtas: būti Dievo vaikais, Kristaus bendrapaveldėtojais, Šventosios Dvasios šventyklomis.
2. Šiandienos Evangelija (Lk 16, 1–9) palyginimu – kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek gluminantis – moko mus, kaip išmintingai tvarkyti didelius mūsų malonės gyvenimo turtus. Kai Jėzus pasakojo šį palyginimą, Jis tikrai neturėjo ketinimo girti „neteisiojo“ prievaizdo elgesio, kuris, eikvojęs savo šeimininko turtus per visą savo tarnystės laiką, toliau vogė net ir sužinojęs, kad bus atleistas. Tačiau Jėzus pagyrė jį už sumanų būdą, kuriuo jis užsitikrino savo paties ateitį. Palyginimo pamoka susijusi būtent su šiuo punktu: „Šio pasaulio vaikai sumanesni tarp savųjų negu šviesos vaikai. Ir aš jums sakau: darykitės bičiulių neteisiosios Mamonos dėka, kad, jūsų galui atėjus, jie priimtų jus į amžinuosius namus.“ Jėzus ragina „šviesos vaikus“ pasirūpinti savo amžinaisiais interesais ne mažiau sumaniai, nei „tamsos vaikai“ užsitikrina sau žemiškus turtus.
Mes taip pat, kaip ir palyginime minimas ūkvedys, iš Dievo gavome paveldą, kurį turime išlaikyti, t. y. savo prigimtinius talentus, o ypač – antgamtines dovanas, taip pat visas malones, šventus įkvėpimus ir raginimus daryti gera, kuriuos Dievas mums suteikė. Atsiskaitymo valanda ateis ir mums, ir turėsime prisipažinti, kad dažnai buvome neištikimi tvarkydami Dievo dovanas, stengdamiesi, kad malonės lobiai duotų vaisių mūsų sieloje. Kaip galime atitaisyti savo neištikimybes? Tai yra akimirka, kai reikia įgyvendinti palyginimo mokymą, pagal kurį, kaip sako šv. Augustinas, „Dievas mus visus ragina naudoti savo žemiškus turtus, kad pasidarytume draugų tarp vargšų. Tie, savo ruožtu, tapę savo geradarių draugais, bus priežastis, dėl kurios šie bus priimti į dangų.“ Kitaip tariant, savo skolas Dievui turime sumokėti meile artimui, nes Šventasis Raštas mums sako: „Meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8). Tai reiškia ne tik materialią meilę artimui, bet ir dvasinę, ir ne tik dideliais, bet ir mažais darbais – taip, netgi pačiais mažiausiais, pavyzdžiui, stikline vandens, duota iš meilės Dievui. Šie maži meilės artimui veiksmai, kurie visada yra mūsų jėgų ribose, yra turtas, kuriuo mes atsiskaitome už savo skolas ir sutvarkome „savo tarnystę“.
POKALBIS
„O Viešpatie, būtent Tavo Dvasia kovoja manyje. Tu ją man suteikei, kad sunaikintų kūno darbus. Tavo Dvasios vedamas, aš tęsiu kovą, nes turiu galingą pagalbininką; mano nuodėmės mane nužudė, sužeidė ir pažemino; bet Tu, mano Kūrėjau, buvai sužeistas už mane, ir savo mirtimi nugalėjai mano mirtį. Savo viduje nešioju žmogiškąjį silpnumą ir savo buvusios vergijos grandines; mano nariuose yra įstatymas, kuris prieštarauja Dvasios įstatymui ir jis norėtų mane įtraukti į nuodėmės vergiją; mano gendantis kūnas vis dar slegia mano sielą. Nors Tavo malonė mane stiprina, kol aš nešioju Tavo lobį šiame moliniame inde, man visada teks kentėti dėl savo silpnybių. Tu esi stabilumas, kuris mane padaro tvirtu prieš visus gundymus; jei jie stiprėja ir mane gąsdina, Tu esi mano prieglobstis. „Tu esi mano viltis, mano paveldas gyvųjų žemėje.“
„O! Kiek aš Tau skolingas, mano Viešpatie Dieve, kuris mane išgelbėjai tokia didžiule kaina! O! Kiek turėčiau Tave mylėti, laiminti, šlovinti, pagerbti ir garbinti, Tave, kuris mane taip labai mylėjai! Aš girsiu Tavo Vardą, o Dieve, kuris padarei mane pajėgų gauti didelę garbę būti Tavo sūnumi. Tau esu skolingas už viską, ką turiu, už viską, kas man reikalinga gyvenime, už viską, ką žinau ir myliu. Kas gi turi ką nors, kas nebūtų Tavo? Suteik man savo dovanas, o Viešpatie, mūsų Dieve, kad, tapęs turtingas per Tave, galėčiau Tau tarnauti ir Tau patikti, ir kasdien grąžinti Tau padėką už viską, ką Tavo gailestingumas man padarė. Negaliu Tau tarnauti ar Tau patikti, nesinaudodamas Tavo paties man suteiktomis dovanomis“ (plg. šv. Augustinas).
