Stojimas Dievo akivaizdon – Suteik jėgų mano silpnumui, Viešpatie, kad galėčiau paveldėti Tavo karalystę.
Apmąstymas
1. Pagrindinę šios dienos Mišių mintį apibendrina kolektos malda: „O Viešpatie... kadangi be Tavęs puola mirtinga žmogaus prigimtis, saugok ją visados nuo pikto, ir vesk prie visko, kas naudinga mūsų išganymui.“ Pažvelkime į žmogaus padėtį dvasinio gyvenimo atžvilgiu: jis yra tarsi vaikas, atsidūręs kryžkelėje – jis negali eiti toliau vienas ir nežino, kuris kelias veda į jo namus. Prieš krikščionį atsiveria du keliai: vienas veda į dvasios karalystę, į Dievo karalystę, kitas – į kūno karalystę, į Mamonos karalystę: kurį iš jų jis pasirinks? Akivaizdu, kad jis nori teikti pirmenybę tam, kuris veda į Dievo karalystę, į tą ramią, taikią karalystę, kurią Jėzus apibūdino šiandienos Evangelijoje (Mt 6, 24–33). Deja, tačiau ir Mamonos karalystė turi savo patrauklumo ir bando suvilioti jo širdį. Laiškas (Gal 5, 16–24) mums sako, kad turime kovoti su šiomis vilionėmis. „Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte.“
Kova kartais būna sunki net ir toms sieloms, kurios Dievo dalykuose yra neabejotinai pažengusios. Kodėl? Nes kelias, vedantis į Dievo karalystę, yra šiurkštus ir varginantis, jį dažnai gaubia tiršta tamsa, dėl kurios sielai neįmanoma įžvelgti jau pasiektos pažangos. Tuomet siela turi eiti tamsoje, tikėdama ir vildamasi. Tuo tarpu jos žvilgsnis nukrypsta į kitą kelią, kuris yra platesnis ir patogesnis, nusėtas apčiuopiamais gėriais, kuriuos galima pamatyti ir paliesti, surinkti ir mėgautis iš karto, tiesiog ištiesus ranką. Siela jaučia pagundą ir supranta, kad viena pati jiems neatsispirtų, bet jei ji pasislepia Dieve, jei pasiduoda Dvasios vedimui, ji bus išgelbėta, nors ir ne be aukos. „Taigi sakau: gyvenkite Dvasia“, – tęsia šv. Paulius, – „ir jūs nepasiduosite kūno geismams... Nes kūno darbai gerai žinomi...“, – ir apaštalas pateikia labai nepatrauklų jų sąrašą. Tai visada yra tiesa: materialūs daiktai prisistato kaip gėlės, kaip patrauklūs, bet jie pasmerkti greitai išnykti ir supūti – neverta sustoti, kad jais pasidžiaugti. Štai kodėl „tie, kurie priklauso Kristui, nukryžiavo savo kūną su jo aistromis ir geismais“.
2. Evangelija vėl įspėja mus saugotis žemiškųjų gėrybių patrauklumo. Pirmiausia ji užtikrina, kad nė vienas žmogus negali vienu metu tarnauti dviem šeimininkams – Dievui ir Mamonai – taip pat, kaip negalima eiti dviem keliais vienu metu: vienu, vedančiu į Dievo karalystę, o kitu – į žemiškus malonumus. Kiekvienas, atsidavęs Dievui, privalo turėti drąsos atsiduoti visiškai, be jokio apgailestavimo, be jokio – kad ir kokio trumpalaikio – žvilgsnio atgal į pasaulio dalykus. Siela, kuri, pasirinkusi tobulumo kelią, nežengia pirmyn dosniai, visa širdimi, niekada nebus patenkinta. Ji nei patirs džiaugsmo žinodama, kad visiškai priklauso Dievui, nei turės pasitenkinimo galėdama sekti visais pasaulio viliojimais; pirmąjį trukdys sielos neištikimybė, antrąjį – Dievo baimė, kurią ji vis dar jaučia. Tokia siela yra nelaiminga, blaškosi tarp dviejų dalykų ir nuolat kovoja su savimi. Bet kas jai trukdo visa širdimi ieškoti Dievo karalystės? Jėzus šiandienos Evangelijoje pateikia atsakymą: per didelis rūpestis materialiais dalykais, patogumu ir saugumu šiame gyvenime. Nors ir turime valios gyventi pagal Dvasią, kol esame piligrimai čia, žemėje, ir gyvename mirtingame kūne, visada turėsime susidurti su galimybe pasinerti į žemiškus rūpesčius: „Ką valgysime? Ką gersime? Kuo apsirengsime?“ Būtent tam, kad mus išlaisvintų nuo tokio nerimo, Jėzus mums pristato nuostabų dieviškosios Apvaizdos paveiklsą. „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ Tai žodžiai, kurie suteikia mums sparnus ir pripildo troškimu atmesti visus tuščius užsiėmimus dėl žemiškų dalykų ir sutelkti dėmesį į Dievo karalystės ieškojimą. „Todėl pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ O, jeigu tik turėtume didesnį tikėjimą Dieviškąja Apvaizda, kiek laisvesni būtume, kad galėtume rūpintis savo sielos reikalais! Nors ir įpareigoti užsiimti žemiškais reikalais, neliktume jų įkalinti, bet mokėtume jais rūpintis su visiška dvasios laisve.
Pokalbis
„O Viešpatie, kadangi kūno troškimai prieštarauja dvasios troškimams, o dvasios troškimai prieštarauja kūno troškimams, kova yra mirtina: aš nedarau to, ką norėčiau daryti, nes norėčiau išsilaisvinti iš geismų, bet tai neįmanoma. Nesvarbu, ar aš to noriu, ar ne, aš prie jų prisirišu – jie glosto, gundo, įkyriai reikalauja, visada stengdamiesi pakelti savo galvą. Juos galima suvaldyti, bet ne pašalinti.
„O Viešpatie, mano Dieve, Tavo įsakymai yra ginklai. Šventosios Dvasios pagalba Tu man suteikei galimybę valdyti savo kūno narius; todėl visa mano viltis yra Tavyje. Leisk man daryti tai, ką Tu įsakai, o tada įsakyk, ko nori.
„Aš nenoriu būti šio pasaulio draugas, o Viešpatie, nes jei būčiau, būčiau Tavo priešas. Noriu iš visų sutvertų dalykų pasidaryti kopėčias, kuriomis galėčiau užlipti pas Tave, nes jei mylėsiu kūrinius labiau nei Tave, neturėsiu Tavęs. Kokia nauda man būtų iš gausybės sutvertų dalykų, jei neturėčiau Tavęs, visų dalykų Kūrėjo?
„Kodėl aš tiek daug dirbu iš meilės turtams? Troškimas pasipelnyti sukelia nuovargį, pavojus ir sunkumus, o aš, nelaimingasis, jiems pasiduodu. Priimu juos, kad pripildyčiau savo iždą, ir taip prarandu ramybę.
„Bet Tu, ką man liepi daryti, o mano Dieve? Mylėti Tave. Jei myliu auksą, stengiuosi jo ieškoti, bet nesugebu jo rasti, o Tu visada esi su tais, kurie Tavęs ieško. Aš trokštu garbės, bet galiu jos negauti; tačiau ar kas nors gali Tave mylėti ir Tavęs nepasiekti? Viskas, ką man reikia daryti, – tai mylėti Tave, ir pati meilė priartins Tave prie manęs. Ar yra kas nors saldesnio už tokią meilę? Tu, Viešpatie, esi mano meilė! Aš myliu Tave visa savo širdies aistra ir mindžioju po kojomis visas žemiškas viliones, pasiryžęs juos aplenkti.“ (šv. Augustinas).
