Ps 69, 2–3. Dieve, ateik man padėti; Viešpatie, skubėk mane gelbėti. Tesitraukia ir tebūna sugėdyti mano priešai, kurie kėsinasi į mano gyvybę.
Ps 69, 4. Tepasitraukia ir tesusigėsta, kurie man linki nelaimės.
(Introitas)
Šio sekmadienio Mišių Kolektoje Motina Bažnyčia sutartinai išpažįsta, jog Dievo malonei padedant ir remiant, Jos vaikai gali sėkmingai tarnauti Viešpačiui, ir todėl su pasitikėjimu meldžia, kad Galybių Viešpats suteiktų tų malonių, kurias jau yra numatęs ir kurios mus vestų ten, kur Jisai pats trokšta, kad mes eitume.
Epistolėje Tautų Mokytojas bei Tiesos Trimitas mus padrąsina susidūrus su savo menkumu ir netinkamumu žvelgti į Viešpatį, kuris mums teikia visas malones ir sustiprina gerus pasiryžimus, nes iš Jo ateina visa, kas gera: „Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę.“ Turime visas priemones išganymui pasiekti, tereikia tik norėti ir stengtis. Dangus yra ranka pasiekiamas, tačiau maža tokių, kurie dėl savo amžinojo išganymo įdėtų nors dalį triūso, kiek jo įdeda siekdami žemiškų ir dažnai žalingų dalykų.
Šventoji Evangelija skelbia įstabųjį Kristaus palyginimą apie gerąjį samarietį. Įdomu, kad ankstyvieji Bažnyčios rašytojai ir Tėvai, tokie kaip Origenas, Ambraziejus, Augustinas, šiame palyginime įžvelgė daug daugiau nei mes.
Iš Jeruzalės iškeliavęs žmogus – tai Adomas, išėjęs ir Rojaus sodo pasaulin. Jį užpuolę plėšikai – tai piktosios dvasios, kurių vergijon mes visi buvom patekę. Leisgyvis ir paliktas ant kelio keliauninkas – tai mes: vargšė žmonija, sužeista ir negalinti savęs išgydyti. Kunigas ir levitas – tai tuščios Išrinktosios Tautos pastangos apsaugoti save nuo likusios žmonijos skrupulingai laikantis Įstatymo reikalavimų. Gerasis Samarietis – tai pats mūsų Viešpats Jėzus – svetimtautis, nes atėjo iš Dangaus, išrinktosios Tautos vadų ir vadintas samariečiu: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ (Jn 8, 48)
Jis pasilenkia prie Žmonijos ir gydo ją užpildamas vyno ir aliejaus, – savo malonėmis. Užsikelia ant asilo – ant savo kryžiaus, kuriuo išgelbėjo mus, ir nugabena į užeigos namus – Bažnyčią, idant slaugytų jį iki galo.
Nors mūsų šio gyvenimo kelionė dažnai primena kelią iš Jeruzalės į Jerichą, pilną pavojų ir kliūčių, tačiau nebijokime, nes mūsų Gerasis Samarietis Viešpats Jėzus visada skuba mums padėti. Kartu ir mes išmokime būti kitiems tais geraisiais samariečiais, gelbstinčiais ir besirūpinančiais kitų išganymu.
Viešpatie, tavo darbo vaisiais sotinasi žemė.
Tu išželdini duoną iš dirvos,
taip pat ir vyną, kuris džiugina žmogaus širdį.
Aliejus nušviečia veidą,
o duona stiprina žmogaus širdį.
(Komunijos antifona)
