Fil 2, 10–11. Jėzaus vardui priklaupia kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme, ir kiekvienas liežuvis išpažįsta, jog Viešpats Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo šlovei.
Ps 8, 2. Viešpatie, mūsų Viešpatie! Kaip nuostabus tavo vardas visoje žemėje.
„Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.“ (Mt 2, 21) Pagal judaizmo paprotį, šv. Juozapas aštuntą dieną po gimimo apipjaustė gimusį Išganytoją, taip šiuo veiksmu simboliškai paskelbdamas apie Kristaus laukiančią kančią ir Brangiausiojo Kraujo išliejimą už mus, nusidėjėlius. Kartu pagal protėvių paprotį, berniukui buvo suteiktas Jėzaus vardas, kuris hebrajiškai reiškia DIEVAS GELBSTI.
Ilgą laiką Bažnyčia neišskirdama paskutinę Kristaus Gimimo oktavos dieną paminėdavo ir Kristaus Apipjaustymą ir Jo Vardo suteikimą. Tačiau ilgainiui pamaldžioji liaudis panoro, kad Švenčiausiasis Išganytojo Vardas būtų pagerbtas iškilmingiau, atskira šventės diena. Pirmieji Jėzaus Vardo šventę ėmė minėti pranciškonai, nuo 1530 m. Ilgainiui ši šventė paplito po visą katalikišką pasaulį ir popiežius Inocentas XIII 1721 m. įrašė šią šventę į Romos visuotinį kalendorių, paskirdamas jai antrą sekmadienį po Epifanijos. 1913 m. Pijus X šią šventę perkėlė į sekmadienį tarp sausio 2 ir 5 d., o jeigu tokio nepasitaiko – tai sausio 2 d.
Kolektos maldoje Šventoji Motina Bažnyčia meldžia Šviesybių tėvo, kuris nurodė kokiu Vardu šauktis Jo Mylimojo Sūnaus, idant pamaldus šio saldžiausio Vardo garbinimas žemėje nupelnytų malonę regėti Išganytojo Veidą Danguje.
Epistolės skaitinys iš Apaštalų Darbų, perteikia apaštalo Petro kalbą, kuomet jį kamantinėjantiems aukštiesiems kunigams, jis pasako, kad Jėzus, kurį jie nužudė yra vienintelis pasaulio Gelbėtojas: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ Nėra kito kelio į Dangų kaip tik Jėzus. Nėra kito Išganytojo – vien Jėzus. Kas ieško ne Jėzaus, nežino ko ieško, kas skelbia ne Jėzų, skelbia pražūtį sau ir savo klausytojams.
Šventoji Evangelija iš ties trumpa – tik viena eilutė, atskleidžianti jog pagal su Abraomu sudarytą sandorą, vaikelis buvo apipjaustytas ir jam buvo suteiktas vardas JĖZUS.
Pirmasis Kristaus Kraujo praliejimas jau yra nuoroda į būsimąjį atpirkimą, kuris įvyks ant kryžiaus. O Išganytojo Vardas, apreikštas angelo, reiškia jog Dievas yra Gelbėtojas. Kristus atėjo išgelbėti savo tautą iš nuodėmių.
Išties, šiandien turime dėkoti Išganytojui, kad Jis mums davė tokią didžią dovaną: savo Švenčiausiąjį Vardą, kuris yra angelų džiaugsmas, demonų siaubas, šventųjų laimė, nusidėjėlių viltis, ligonių sveikata, nuliūdusiųjų paguoda, kenčiančių saldybė ir visokių malonių ir gėrybių šaltinis gyviems bei mirusiems. Dykumos atsiskyrėliai ir daugybė šventųjų praktikavo šventą pamaldumą mieliausiajam Atpirkėjo Vardui: su Juo lūpose pabusdavo ir užmigdavo, jų pavyzdžiu ir mes išmokime atsidūsėti tardami saldžiausiąjį Vardą.
Pradėkime ir mes Naujus metus su Švenčiausiuoju Jėzaus Vardu lūpose ir širdyje. Tegul Atpirkėjo Padėjėja, Visų Malonių Tarpininkė Mergelė Marija visus ateinančius metus mus saugo, globoja ir gina.
Visos tautos, kurias sukūrei, ateis ir lenksis tau, Viešpatie,
ir šlovins tavo vardą,
nes tu esi didis ir darai stebuklus:
tu vienas esi Dievas, aleliuja.
(Komunijos antifona)
