Ps 24, 1–3. Į tave pakėliau savo sielą; mano Dieve, tavimi pasitikiu, lai nerausiu iš gėdos; ir lai neišjuokia manęs mano priešai; juk visi, kurie tavęs laukia, nebus sugėdyti.
Ps 24, 4. Kelius savuosius, Viešpatie, man parodyk ir takais savaisiais mane žengti išmokyk.
Pradedame naujus liturginius metus – Advento laikotarpį, kurio pavadinimas reiškia atėjimą ir taip nusako viso šio laikotarpio nuotaiką. Mes esame kviečiami budėti ir laukti To, kuris ateina. Prisimename Jo pirmąjį atėjimą, laukiame antrojo laikų pabaigoje ir stengiamės atpažinti kasdieninius Viešpaties apsilankymus mūsų sielose. Šio liturginio laiko spalva yra violetinė, tuo mums primenama, kad tik atgailaudami ir taisydamiesi mes galime pasirengti Viešpaties apsilankymui.
Tad pradėdama šventą Advento metą, Motina Bažnyčia kolektoje prašo, kad Dievas parodytų savo galybę ir atėjęs išlaisvintų mus iš mūsų nuodėmių vergijos, į kurią per savo nedorumą esame pakliuvę. Juk Dievas tam ir tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų, nes be Jo mes buvome pražuvę ir nepataisomai pasiligoję.
Adventas yra pabudimo iš nuodėmės tamsos ir blogų įpročių metas. Tautų Apaštalas šventasis Paulius epistolėje mus ragina ir primena, jog mes esame šviesos, o ne tamsos vaikai, todėl ir mūsų gyvensena turi atspindėti Kristaus, o ne pasaulio dvasios mokymą: „Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“ Pasaulio malonumai apsvaigina mūsų sielas ir mes nebegalime teisingai mąstyti bei elgtis, todėl privalome būti santūrūs, kad sugebėtume būti laisvi Kristuje.
Pasakojama, kad popiežiaus Grigaliaus Didžiojo dienomis (590-604 m.), Romą lapkričio pabaigoje ištiko gamtinė katastrofa. Norėdamas nuraminti ir padrąsinti tikinčiuosius, sekmadienį jis perskaitė ir komentavo Evangelijos pagal Luką pasakojimą apie būsimąsias negandas. Taip ši Evangelijos ištrauka prigijo ir yra visada skaitoma pirmą Advento sekmadienį.
Taigi, Šventoji Evangelija mums atskleidžia šio pasaulio ir kūrinijos laikinumą ir trapumą: nelaimės, suirutės, karai, nesantaika, – visa tai trikdo ir neramina kiekvieną sielą. Tačiau mes turime tvirčiausią Viešpaties pažadą, kad Dangus ir žemė praeis, o Jo žodžiai nepraeis. Todėl su pasitikėjimu glauskimės prie mūsų Atpirkėjo ir ruoškime savo širdis Jo apsilankymo metui.
Adventas – tai metas, kai galime nebijoti savo tuštumos, nemokėjimo mylėti ir tikėti, tai metas, kai vėl galime šaukti kartu su pranašais: „Ateik, ateik, Emanueli, atrišk belaisvį Izraelį, kuris dejuoja tremtyje, neturėdamas Dievo Sūnaus.“ (himnas Veni, veni, Emmanuel)
Į tave, Viešpatie, pakėliau savo sielą;
mano Dieve, tavimi pasitikiu,
lai nerausiu iš gėdos;
ir lai neišjuokia manęs mano priešai;
juk visi, kurie tavęs laukia,
nebus sugėdyti.
(Ofertorijus)
